Tėvų svarba
Vilniaus Gedimino technikos universiteto inžinerijos licėjaus psichologė Dalia Žičkienė sako, kad tėvai turėtų žinoti kiek įmanoma daugiau apie vaikų gyvenimą, ypač kalbant apie mažamečius vaikus. O svarbiausia, jie privalo formuoti tinkamas vaikų nuostatas ir patyčių klausimu.
„Tuo atveju, jei vaikas tyčiojasi, labai svarbu, kad tėvai žinotų ir su vaiku apie tai kalbėtų bei duotų tvirtai ir aiškiai suprasti, jog tai yra neleistina ir negalima taip elgtis. Jeigu vaikas patiria patyčias – tėvai taip pat turėtų įsitraukti į situacijos sprendimą, palaikyti vaiką ir stiprinti jo savivertę.
Kaip žinia, jei vaikas patiria patyčias, labai krenta jo savęs vertinimas, jis gali bijoti, nenorėti eiti į mokyklą ir patirti kitą neigiamą patyčių poveikį. Tėvų palaikymas yra labai svarbus“, – pabrėžia specialistė.
Štai „Vaikų linijos“ psichologė dr. Jurgita Smiltė Jasiulionė sako, kad tėvų vaidmuo patyčių prevencijoje yra didžiulis, mat vaikas į mokyklą ateina nešinas ankstyvą savo vaikystės patirtį ir tam tikrus elgesio modelius, kurie vyrauja šeimoje. Anot jos, jei tėvai pastebi vaiko poreikį dominuoti ir tai išreikšti žeminančiais būdais, privaloma nuo ankstyvo amžiaus surasti kitus būdus, leidžiančius gauti siekiamą dėmesį.
„Visuomet labai svarbu stebėti, ar mes, suaugusieji, suteikiame pakankamai dėmesio vaikui ir ar nėra taip, kad jis būtent žemindamas kitus ar elgdamasis kažkaip netinkamai laukia mūsų dėmesio.
Jei matome, kad tai yra susiję su tuo, kad galbūt mes kitose situacijose nesuteikiame pakankamai dėmesio arba nepastebime tinkamo vaiko elgesio, visų pirma, reikia keisti mūsų, suaugusiųjų, elgesį ir pastebėti, kada vaikas elgiasi gerai ir draugiškai bei tas akimirkas sustiprinti“, – patarimais dalijasi specialistė.
Taip pat, pasak pašnekovės, vaikai siekia dėmesio ir iš bendraamžių bei nori būti pastebėtais, o tai gali būti stiprus veiksnys, skatinantis patyčias.
„Tai pastebėjus, labai svarbu su vaiku kalbėti, dirbti, paskatinti kitokį jo elgesį, bet atkreipiant dėmesį būtent į tai, kuo jis gali būti pastebimas bendraamžių grupėje. Reikia jam pabrėžti ne kaip mes, suaugusieji, į jį atkreipiame dėmesį, o kada bendraamžiai pastebi tam tikrą jo elgesį“, – sako ji.
Be to, ji pabrėžia, kad reikia labai nuosekliai reaguoti į vaiko elgesį. Jei pastebime, kad atžala skaudina, naudoja žeminančius žodžius – labai svarbu jį sustabdyti ir pasakyti, kuo tas elgesys netinkamas ir pasiūlyti, ką vaikas galėtų daryti vietoje žeminimo, kaip jis kitaip gali pasakyti tuos pačius dalykus, kuriuos jis nori išreikšti.
Ji taip pat sako, kad kartais su vaikais kalbėtis sunku, o pasitaiko ir tokių atvejų, kai vaikai nėra linkę išklausyti tėvų patarimų. Tačiau jei vaikas neklauso – tai gali būti pačių tėvų problema, mat, pasak jos, nėra vaikų, kuriems nerūpi tėvai ir nėra vaikų, kuriems nerūpi, ką tėvai sako.
„Kartais mes patys mokome žemindami vaiką, grasindami, moralizuodami, tad vaikams kartais tikrai sunku išgirsti tas žinutes. Jeigu kyla jausmas, kad vaikas manęs negirdi, visuomet labai svarbu atsisukti į save, kaip į suaugusįjį, ir paklausti savęs, kaip aš bandau su tuo vaiku susikalbėti ir pažiūrėti, kokie yra kiti būdai kalbėti, kad jis mane girdėtų“, – pataria dr. J. S. Jasiulionė.
Svarbūs patarimai tėvams
Psichologė dr. J. S. Jasiulionė sako, kad tėvai taip pat privalo atsiminti keletą svarbių ir universalių patarimų, padedančių užkirsti kelią patyčioms. Pirmiausia, jie turi domėtis, kas vyksta vaiko gyvenime ir mokykloje bei neapsiriboti vien domėjimusi jo akademiniais pasiekimais.
„Domėjimasis reiškia laiko leidimą kartu su vaiku. Svarbu atrasti momentus, kada vaikas gali kalbėti apie tai, kas vyksta jo gyvenime. Vieni vaikai grįžę iš mokyklos nieko nenori pasakoti ir mieliau tai daro prieš miegą, kiti – visai maloniai gali dalintis dienos įspūdžiais, sėdėdami prie vakarienės stalo. Labai svarbu ne kvosti vaikus, o nuoširdžiai domėtis ir kartu jiems pasakoti apie save, tada vaikams įdomiau kalbėtis, taip jie jaučiasi lygiaverčiais pašnekovais“, – sako ji.
Antra, svarbu tinkamai reaguoti į tai, ką vaikas pasakoja. Tai lemia, ar vaikas noriai su mumis kalbėsis, ar vengs bet kokių pokalbių šia tema. Dar labai svarbu mokėti klausytis – vaiko negalima teisti, brukti savo nuomonę, moralizuoti. Taip pat, jei turime įtarimą, kad vaikas patiria patyčias, apie tai su juo kalbėti reikia tinkamu metu ir tinkamoje vietoje.
„Jei vaikas sako, kad jam viskas gerai – labai svarbu pasakyti, iš ko mes darome tokią prielaidą, kad kažkas vyksta ne taip. Galima jam sakyti, kad „prieš tai noriai ėjai į mokyklą, dabar to daryti visiškai nenori“ arba „aš pastebėjau, kad grįžai apsiverkęs ar sugadinti tavo daiktai“. Priklauso nuo to, ką tėvai pastebėjo.
Tėvai turi pasakyti, kad jiems rūpi vaiko saugumas ir jie nori, jog vaikas jaustųsi saugiai. Sakyčiau, labai svarbu pradėti nuo „aš“ – „aš sužinojau“, „aš pastebėjau“, o ne „tu kažką negerai padarei“ ar „kodėl nepasakoji“. Tai – kertinės frazės, kurios gali padėti pradėti pokalbį“, – pataria psichologė.
Patyčių požymiai
Laiku neužkirstos patyčios, psichologės D. Žičkienė teigimu, gali turėti labai skaudžių pasekmių – jos gali atsiliepti ne tik mokymosi rezultatams, bet ir psichologinei savijautai mokykloje, gali atsirasti psichosomatinių sutrikimų.
„Remiantis Olweus patyčių prevencijos programos tyrimų duomenimis, šios pasekmės neišnyksta ir vaikui pabaigus mokyklą. Net trečdaliui vaikų, kurie patiria patyčias, padidėja tikymybė vėliau susirgti psichinėmis ligomis, turėti komplikuotus santykius šeimoje.
Pasekmės – ilgalaikės ir trunkančios ne tik patyčių metu. Vaikams, kurie tyčiojasi, rizika pasukti kriminaliniu keliu padidėja 4 kartus”, – teigia psichologė.
Psichologė D. Žičkienė sako, kad neretai vaikai bijo kalbėti apie problemas su tėvais, mat nenori būti skundikais. Dėl to vengiama paprašyti pagalbos, net kai ji tikrai reikalinga.
„Su vaiku reikia kalbėti apie tai, kas yra skundimas ir kas yra pagalbos prašymas. Reikia nupasakoti ribą, kuo tai skiriasi. Vienas dalykas, kai tu tiesiog skundi kitus, kitas – kai tu turi gauti pagalbą ir mokėti jos paprašyti. Jeigu tėvai mato, kad tai – problema, kurią reikia spręsti, reikia būtinai susisiekti su mokytoju, psichologu ar socialiniu pedagogu ir kartu spręsti situaciją“, – sako ji.
Signalai, išduodantys apie vaiko aplinkoje patiriamas patyčias, gali būti įvairūs. D. Žičkienė teigia, kad fizines patyčias gali simbolizuoti įvairūs plika akimi matomi ženklai – suplėšyti drabužiai, dingę vaiko daiktai ar pastebimi jų sugadinimai. Gali būti ir taip, kad ant vaiko kūno pastebimos mėlynės ar požymiai, bylojantys apie fizinį smurtą.
Pasak psichologės, apie patiriamas patyčias gali signalizuoti ir emociniai ar elgesio pokyčiai. Vaikas gali nenorėti eiti į mokyklą, jis tampa liūdnas, nenori mokytis, pasidaro išsiblaškęs. Ji pabrėžia, kad tokie elgesio pokyčiai gali byloti apie patiriamas patyčias.
Be to, gali pasireikšti ir psichosomatiniai požymiai, jeigu, pavyzdžiui, vaikui reikia į mokyklą, jam pradeda skaudėti galvą arba pilvą, jis ilgai neužmiega, sapnuoja košmarus.
„Pastebėjus šiuos požymius visada reikia su vaiku pakalbėti apie tai, kodėl jis taip jaučiasi, pabandyti išsiaiškinti priežastis, o viena iš jų gali būti patiriamos patyčios. Nebūtinai patekęs į patyčių ratą vaikas drąsiai apie tai kalba.
Gali būti taip, kad jis jaučiasi kaltas, bijo keršto, jam gali atrodyti, kad taip buvo ir bus bei nieko čia pakeisti neįmanoma – jis gali jaustis bejėgis. Yra dalykų, kurie jam trukdo paprašyti pagalbos ir informuoti suaugusiuosius. Tad jie turi būti labai atidūs ir pabandyti patys pakalbinti vaiką”, – atkreipia dėmesį psichologė D. Žičkienė.
Pasak jos, tokiu atveju reikėtų tiesiog paklausti, kaip jis jaučiasi, kaip jam sekasi ir stengtis neapsiriboti atsakymais „gerai” ar „blogai”. Reikia pakalbėti apie jo kasdienybę mokykloje, draugus.
„Labai dėmesingi šiai problemi turėtų būti suaugusieji mokykloje. Klasės auklėtojos galėtų paprašyti vaikų parašyti rašinėlį apie draugystę, mokyklą, klasę. Per tokius netiesioginius dalykus galima gauti informacijos apie vaiko savijautą ir patiriamas patyčias.
Mokyklos prevencinės programos ir yra svarbios dėl to, kad visi mokyklos bendruomenės nariai stebi situaciją, yra pasirengę padėti, bendradarbiauti su tėvais, o kažką pastebėję dalijasi informacija tarpusavyje, todėl tėvų vaidmuo čia taip pat labai svarbus”, – sako pašnekovė.
Mokyklose įgyvendinamas patyčių prevencijos programas, kurios moko pedagogus, mokinius ir jų tėvus atpažinti patyčias ir užkirsti joms kelią, dalinai finansuoja ES struktūriniai fondai.
Mokinių patyčių prevenciją ir palankaus emocinio klimato kūrimą skatina ES struktūrinių fondų finansuojamos priemonės.
