Tyčiojasi dėl įvairių priežasčių
„Vaikų linijos“ psichologė ir kampanijos „Be patyčių“ koordinatorė Eglė Balčiūtė sako, kad patyčios gali kilti dėl daugybės priežasčių. Tai – kompleksinis dalykas, kuriam įtakos turi trys lygmenys: individualusis, šeimos ir bendruomenės.
„Pirmajame – individualiame lygmenyje – yra pats vaikas ir jo asmeninės savybės bei bruožai. Galbūt jis labiau linkęs į pyktį, ypač reaguodamas stresinėse situacijose, o gal turi labiau išreikštą siekį dominuoti, kurio siekdamas gali pažeminti ir kitą.
Kita svarbi dalis – šeima ir tai, ką vaikas mato šeimoje, kokios situacijos ten vyrauja ir kaip jos sprendžiamos. Jeigu vyksta nuolatiniai konfliktai ir problemos šeimoje sprendžiamos žeminant ar įžeidžiant kitą, tikėtina, kad tuos pačius elgesio modelius vaikas bandys taikyti ir spręsdamas kylančius konfliktus mokykloje.
Trečias veiksnys – bendruomenė ir visuomenė. Pavyzdžiui, jei mokykloje nesureaguojama į netinakmą elgesį, tai gali būti suprasta kaip leidimas ar net paskatinimas tolimesniam žeminančiam elgesiui. Norint, kad patyčių situacijų būtų mažiau, svarbu, kaip mokykla, žiniasklaida ir visuomenė reaguoja į žeminantį elgesį bei patyčias“, – teigia specialistė.
„Vaikų linijos“ psichologė dr. Jurgita Smiltė Jasiulionė atkreipia dėmesį, kad patyčios yra grupinis procesas, o tai reiškia, kad tai, kas vyksta tam tikroje aplinkoje, paveikia visus joje esančius asmenis.
Pasak jos, patyčias patiriantį vaiką kamuoja didžiulė žala – jis jaučiasi bejėgis, išgyvena didžiulį spektrą slegiančių jausmų: liūdesį, pyktį, beviltiškumą ir bejėgiškumą. Šių jausmų stiprumas priklauso nuo to, kiek ilgai patyčios tęsiasi. Gali išsivystyti nenoras lankyti mokyklą, noras mokytis prasčiau, kad nebūtų iššaukiamas papildomas aplinkinių dėmesys.
„Jeigu vaikas tyčiojasi iš kitų, dažnai tikima, kad iš to elgesio išaugama ir kad vaikas pasityčiojęs liausis. Deja, gali būti, kad jis ir pats jaučiasi blogai, jei tyčiojasi iš kitų. Jeigu vaikas niekaip nesustabdomas ir nenurodomos aiškios ribos, jo elgesys gali tapti žymiai sudėtingesniu arba agresyviu, o tai tikrai atsilieps ateityje.
Stebėtojai patiria nesaugumo jausmą, nes mato, jog vyksta patyčios, kurių niekas nestabdo. Tada jie jaučiasi nesaugiai toje aplinkoje, kurioje tai vyksta, ir mato, kad niekas besityčiojančių nestabdo“, – pasakoja pašnekovė.
Kaip pastebėti patyčias
Psichologės vieningai teigia, kad pastebėti patyčias gali būti sunku, mat patiriamos emocijos gali reikšti ir įvairias kitas problemas, tačiau išskiria keletą pagrindinių veiksnių, kurie gali byloti apie esamą patyčių problemą.
Pagrindiniai pastebimi pokyčiai, tiek jaunesnio amžiaus vaikų, tiek vyresnių – aštrios, labai išreikštos ar pakitusios emocijos. Pavyzdžiui, pastebėjome, kad vaikas namo grįžta žymiai liūdnesnis nei anksčiau, dažniau nei įprastai pastebimas susierzinimas. Tai – tam tikri pokyčiai, kurie indikuoja apie galimai patiriamas patyčias.
„Kiti dalykai, kurie gali būti pastebimi – socialiniai pokyčiai. Pavyzdžiui, vaikas turėjo daug draugų, o dabar staiga su niekuo nebebendrauja arba draugų ratas kardinaliai pasikeitė. Tėvams svarbu turėti omenyje, kad visiškai akivaizdžių įrodymų arba požymių praktiškai nėra. Tikrieji įrodymai, kad kažkas įvyko – pranešimas iš mokyklos, pačių pastebėtos patyčios kažkur internete ar vaiko skundai.
Elgesio pokyčiai yra tiesiog signalas, kad mes turėtume susirūpinti. Bet kas iš tikrųjų vyksta – turime klausti paties vaiko, nes lygiai taip pat vaikas gali būti užsisklendęs ir dėl mokymosi sunkumų, dėl konfliktinės situacijos su kažkuo iš mokytojų ar dėl kitų įvairių dalykų“, – sako dr. J. S. Jasiulionė.
Kaip elgtis tėvams
Primindama jau anksčiau minėtus lygmenis, kuriuose vyksta patyčios, psichologė E. Balčiūtė pabrėžia, kad pokyčiai negalimi tik viename iš lygmenų. O svarbiausia, kad prie patyčių prevencijos mokyklose prisidėtų ir vaikų tėvai.
„Svarbiausia, kad tiek tėvai, tiek mokykla laikytųsi vieningos nuomonės ir aiškios pozicijos. Jei mokykla sako, kad tyčiotis negerai, o tėvai, kad tai – nesąmonė, nes kaip kitaip parodyti, kur kito vaiko vieta ir panašiai – tada tos žinutės labai priešingos ir vaikui tampa neaišku, kokio elgesio iš jo tikimasi. Dėl to labai svarbu įvardinti, koks elgesys laikomas netinkamu ir žeminančiu kitą“, – akcentuoja psichologė.
Štai psichologė dr. J. S. Jasiulionė sako, kad neretai vaikai bijo garsiai kalbėti apie problemą su tėvais, o dar labiau nenori to sakyti mokyklos darbuotojams. Tad tai turėtų padaryti tėvai. Išgirdus apie patyčių atvejį, tėvai pirmiausia tai turėtų aptarti su pačiu vaiku. Jiems reikėtų pasitarti, kokių veiksmų imtis bei nutarti, kam apie tai pranešti mokykloje.
„Manau, kad vaikui nebus dramatiška naujiena, kad tai, kas vyksta mokykloje, turi pasiekti ir jos darbuotojus. Tačiau kartais tikrai tenka įveikti baimę, nes vaikams būna baisu, kad jeigu papasakos, tai nuo to bus tik blogiau. Tad tikrai labai svarbu tėvams nedaryti kažko už vaiko nugaros, nepriimti sprendimų vieniems. Privaloma nuolat derinti veiksmus kartu su vaiku“, – sako psichologė.
Ji taip pat pabrėžia, kad jei vaikas prašo kol kas niekam apie tai nesakyti, nes jis gali susitvarkyti pats, tėvai turėtų palaukti ir stebėti situaciją. Tačiau, jei tai neveikia, tėvai turi tartis su vaiku ir bandyti surasti žmogų, kuriam galima saugiai apie tai papasakoti.
„Galiausiai, galima mokyklai apie tai pranešti skambučiu. Tai gali atrodyti tikrai saugesnė alternatyva nei tėvų ėjimas į mokyklą ir pokalbis su mokytoju. Tikrai būna, kad kiti vaikai pamato atėjusius tėvus ir sužino, kad vaikas kreipėsi pagalbos, o tai kelia jam papildomą įtampą. Tolimesni veiksmai priklauso nuo bendro darbo su mokykla, nes tai yra bendro darbo rezultatas. Svarbu kalbėti, derinti savo veiksmus, žiūrėti, kas pasikeitė, ką dar reikėtų daryti ir panašiai“, – akcentuoja dr. J. S. Jasiulionė.
Kaip elgtis mokyklai
Psichologė E. Balčiūtė sako, kad mokyklos savo ruožtu privalo skubiai reaguoti į vykstančias patyčias ar tėvų skundus.
„Svarbiausia – pamatyti ir sureaguoti, sustabdyti netinkamą elgesį ir aiškintis situaciją, kalbėtis su patyčiose dalyvavusiais vaikais – ne tik tuo/tais, kurie inicijavo ar patyrė patyčias, bet ir su patyčias stebėjusiais mokiniais. Tolimesnis žingsnis – pokalbis su patyčias patyrusiųjų ir jas inicijavusiųjų tėvais.
Prevencinis darbas turėtų būti nuolatinis. Labai svarbus nuoseklumas, kad būtų nuolat kalbama apie tai, kas yra žeminimas, ką reiškia pažeminti kitą, kaip galima to išvengti ir kokios yra elgesio alternatyvos“, – pabrėžia pašnekovė.
Ne paslaptis, kad patyčios dažnai pastebimos ir darbo aplinkoje, tad tikrai galima išvysti atvejų, kai patys mokytojai nevengia kandžių replikų savo kolegoms. E. Balčiūtė sako, kad mokiniai stebi suaugusiųjų bendravimą ir elgesio modelius bei iš to mokosi, tai ima taikyti kasdienybėje. Ką galime padaryti? Tarpusavyje ir su mokiniais bendrauti pagarbiai, nežeminant vienas kito.
„Jeigu vaikai mato pavyzdį, kad galima įžeisti kitą ir niekas besityčiojančių nesustabdo, neatkreipia į juos dėmesio, nenutraukia tokio elgesio, neįvardina, koks elgesys netinkamas, tikėtina, kad vaikas tokį elgesio modelį perims ir pamėgins pritaikyti bendraudamas“, – pastebi ji.
Mokyklose įgyvendinamas patyčių prevencijos programas, kurios moko pedagogus, mokinius ir jų tėvus atpažinti patyčias ir užkirsti joms kelią, dalinai finansuoja ES struktūriniai fondai.
Mokinių patyčių prevenciją ir palankaus emocinio klimato kūrimą skatina ES struktūrinių fondų finansuojamos priemonės.
