Vaikui reikia saugios erdvės pasakyti apie patiriamas patyčias

„Patyčių dėžutės“ idėja jos sumanytojai ir kūrėjai K. Gasinskai kilo prieš dvejus metus, kai programos „Kurk Lietuvai“ metu kartu su kolege Laura Varslauskaite atsidūrė Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje. Ten jų buvo paprašyta prisidėti prie patyčių problemos sprendimo mokyklose.

„Pastebėjome, kad yra nemažai patyčių prevencijos programų, bet labai mažai kalbama apie tai, kas daroma po to, kai jau įvyksta patyčios: kaip vaikai gauna jiems reikalingą pagalbą, ar mokykla sužino apie patyčių faktą ir kaip padeda vaikui. Pradėjus gvildenti tą temą supratome, kad vaikai neturi sau priimtinos, saugios erdvės pasisakyti, paprašyti pagalbos, kad vaikams nėra taip paprasta pranešti apie patyčias. Vaikas turi nueiti pas mokytoją, nors galbūt yra nedrąsus, nepasitiki savimi. Be to, jei vaikas pastebi patyčias, nebūdamas auka, neretai bijo ar nenori skųsti. Jeigu vaikas nepaprašo pagalbos, tai yra didelė rizika, kad pagalba nebus suteikta ir ta problema gali dar labiau išaugti“, - pasakoja K. Gasinska.

Iš pradžių „Patyčių dėžutės“ atsirado pirmose šešiose mokyklose. „Išbandėme, ar vaikai pasitiki, ar praneša apie patyčias, gilinomės į tai, kaip vyksta pagalbos teikimas. Mums buvo svarbu, kad tas įrankis būtų patogus naudoti. Idėja išties pasiteisino. Tuometu nemažai dirbome su mokyklų bendruomenėmis, moksleiviais ir kalbėjome apie patyčias, rodėme kaip šiuo įrankiu naudotis. Per tris mėnesius iš 6 mokyklų sulaukėme 89 pranešimų. Dauguma pranešimų buvo rimti, svarbūs pagalbos prašymai“.
Vaikai ir patyčios

„Patyčių dėžutę“ reikia atidaryti kasdien

K. Gasinska sako neskatinanti visų Lietuvos mokyklų įsidiegti „Patyčių dėžutės“ tik tam, kad ji būtų: „Šis įrankis leidžia pranešti apie patyčias, pasiprašyti pagalbos, todėl labai svarbu, kad mokykla turėtų resursų, galimybių ir noro reaguoti, o taip pat ir motyvacijos spręsti problemas. Kai kalbuosi su mokyklų direktoriais, prašau jų įsivertinti, ar jie tikrai nori ir ar tikrai gali tai daryti. Neužtenka tiesiog turėti „Dėžutę“, jos reikia, kad galėtume išgirsti vaikų problemas ir jas spręsti“.

„Patyčių dėžutę“, pasak jos sumanytojos, reikia tikrinti kasdien, nes niekas nežino, kada vaikas gali parašyti: „Pilotinio tyrimo metu turėjome pranešimą, kuomet vaikas parašė apie norą nusižudyti. Ačiū Dievui, tas pranešimas buvo skubiai gautas ir į jį buvo iš karto tinkamai sureaguota. Žinau, kad tas vaikas paskui lankėsi pas psichologą, jam buvo suteikta pagalba. Visiems pavyko užkirsti kelią vaiko savižudybei, nes mintys ir ryžtas tuomet buvo pakankamai rimtas. Įsivaizduokime kitą situaciją, kad mokykla įsidiegusi „Patyčių dėžutę“, akligatvyje esantis vaikas parašo dėl pagalbos, o į jo žinutę niekas nereaguoja savaitę, nes niekas netikrino "Patyčių dėžutės". Po savaitės vaiko galime ir neturėti. Tad jeigu yra tikimybė, kad mokykla nesureaguos, geriau tos galimybės apie savo problemas pranešti vaikams net neduoti, nes gali būti dar blogiau“.
Vaikai ir patyčios

Moksleiviai įsitikino, kad pranešę apie patyčias, gauna pagalbą

„Per tuos metus, kuomet naudojame elektroninę platformą, gavome 33 žinutes“, - sako Šiaulių „Rasos“ progimnazijos, vienos iš šešių mokyklų, kurios pirmosios išbandė „Patyčių dėžutę“ ir iki šiol sėkmingai ją taiko, direktorė Diana Tamutienė.

Daugiausia žinučių sulaukta pirmaisiais „Patyčių dėžutės“ įrankio naudojimo mėnesiais. „Šiuo laikotarpiu gavome įvairių žinučių: ir žinučių, kurios informavo apie patiriamas patyčias, ir žinučių, kurios buvo skirtos patikrinti, ar tikrai ši „Patyčių dėžutė“ veikia, ar bus reaguojama į situaciją. Pasitaikė išgalvotų situacijų, žinutės autoriai prisistatė netikrais vardais“, - sako mokyklos vadovė.

Šios mokyklos bendruomenė yra nedidelė – mokykloje mokosi apie 400 mokinių, todėl galima tiksliai identifikuoti situacijas, nutikusius įvykius, pranešėjus, nurodomas patyčių vietas ir laiką. „Sėkmingai išsprendus situacijas, vaikai pastebėjo, kad „Patyčių dėžutė“ veikia. Ilgainiui žinučių skaičius mažėjo. Manome, kad vaikams, supratus, kad į jų pranešimus reaguojama, sumažėjo patyčių tarp mokinių“, - pastebi D. Tamutienė.

Direktorė sako, kad daugiausia žinučių parašo vaikai, taip pat pastebi, kad dažnai žinutes rašo pastebėję patyčių atvejį, norėdami informuoti, kad yra tyčiojamasi iš jo draugo, klasės draugo ar mokytojo. Pasitaiko atvejų, kuomet žinutes rašo mokinių tėvai, sužinoję informaciją apie patyčias iš savo vaikų.

Pasak D. Tamutienės, „Patyčių dėžutė“ mokykloje yra jungtis tarp vaiko noro pasisakyti ir jo nedrąsos, o kad „Patyčių dėžutė“ sėkmingai veiktų, svarbus komandinis darbas: „Patyčių dėžutė“ išsprendžia daug problemų. Kartais vaikui tai atrodo didelis rūpestis, tačiau suaugęs žmogus gali greitai pagelbėti. Jaučiame, kad situacija mokykloje dabar labai pakito, patyčių itin sumažėjo, tapo saugiau, galbūt prisidėjo dar ir tai, kad trečius metus įgyvendiname ir socialinio emocinio ugdymo projektą“.

Dažniausios tarp vaikų – žodinės patyčios

„Dažniausiai vaikai kreipiasi dėl žodinių patyčių, tai yra užgauliojimų, prasivardžiavimų, įžeidžiančios informacijos internete ar susirašinėjimų privačiose žinutėse. „Patyčių dėžutės“ gyvavimo pradžioje buvo vienas kitas pranešimas ir apie patirtas fizines patyčias. Tačiau šios patyčios greičiau pastebimos, į jas galima reaguoti sąlyginai greičiau, čia ir dabar. Nuotolinio mokymo metu atsirado daugiau pranešimų apie įžeidžiančių žinučių rašymą internetinėje erdvėje“, - sako šios mokyklos psichologė, Pagrindinio ugdymo skyriaus vedėja Dema Juškienė.

„Patyčių dėžutę“ mokykloje administruoja trys jos darbuotojai: direktorė, socialinis pedagogas ir psichologas. Pagal patvirtintą tvarką reguliariai dėžutė yra tikrinama du kartus per dieną. Gavus pranešimą, socialinė pedagogė kartu su psichologe inicijuoja situacijos analizę: aiškinasi, kas įvyko, kas dalyvavo (patyčių iniciatorius, nukentėjusysis, galbūt buvo stebėtojų), kas iniciavo patyčias, kiek laiko tai vyksta. Pirmiausia kalbamasi atskirai su visais įvykio dalyviais, siekiama išsiaiškinti visą situaciją. Nedelsiant informuojami tėvai. Siūloma pagalba ne tik mokykloje, bet ir reikalui esant nukreipiama į kitas institucijas. Labai svarbus komandinis darbas, bendradarbiavimas.

„Patyčių dėžutės“ iniciatyvą D. Juškienė vertina tik teigiamai: „Tai yra įrankis, kuris palengvina kalbėjimą apie nemalonią temą – patyčias. Vaikai nors ir žino, kas yra patyčios, tačiau kalbėti apie jas jiems vis dar sunku. „Patyčių dėžutė“ suteikia galimybę saugiai pranešti apie patyčias tuo metu, kada tu jautiesi tam pasiruošęs. Pagal 2017 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojusias smurto prevencijos įgyvendinimo mokykloje rekomendacijas, mokyklos privalo registruoti visus patyčių ir smurto atvejus, tačiau į anoniminius pranešimus nebuvo galimybės reaguoti. Tai sukėlė tam tikrų „barjerų“, nes vaikui reikėjo rašyti šį pranešimą mokykloje, o tą padaryti nėra lengva, jei esi nukentėjusysis. Net drąsinami vaikai pranešti apie patyčias, dažnai pritrūkdavo motyvacijos, vidinės stiprybės garsiai apie tai pasakyti, o ką jau kalbėti apie pranešimo rašymą. Tad „Patyčių dėžutė“ pasitarnauja kaip platforma, kuri leidžia net anonimiškai pranešti apie patyčias. Pasitaikė tokių atvejų, kuomet nukentėjusysis apie save rašė trečiuoju asmeniu, ir tik pradėjus aiškintis pasirodė, kad ne jis matė patyčias, o pats patyrė, tačiau nedrįso to įvardinti. Būna ir tokių atvejų, kai patyčių stebėtojai praneša apie matytas situacijas“.

Mokytojai nuotolinių mokymų platformoje www.reaguok.lt gali pasimokyti, ką daryti, kaip reaguoti konkrečiais patyčių atvejais.

Mokinių patyčių prevenciją ir palankaus emocinio klimato kūrimą skatina ES struktūrinių fondų finansuojamos priemonės.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (21)