Pirmasis pagonių išpuolis
Tai nebuvo pirmasis pagonių išpuolis prieš brolius pranciškonus. Mitais apipinta Vilniaus pranciškonų kankinių istorija prasideda dar kunigaikščio Gedimino laikais. Būtent jo įsakymu 1341 metais Vilniuje buvo nužudyti du broliai pranciškonai iš Čekijos – Ulrichas ir Martynas.
Kaip savo knygoje „100 istorinių Vilniaus reliktų“ pastebi Vilniaus tyrinėtojas Darius Pocevičius, pranciškonų kankinių istoriją atspindi 1864 m. datuojama memorialinė lentelė. Ją galima rasti Vilniaus katedros Kęsgailų koplyčios pietinėje sienoje.
Lentelėje surašyta kankinystės chronologija: „Pirma, 1323 Viešpaties metais tėvai pranciškonai pirmieji atvyko į Vilnių skelbti katalikų tikėjimo. 14 brolių mirė šiame mieste. Vieni buvo prikalti prie kryžiaus, kitiems – nukirstos galvos. Antra, 1341 Viešpaties metais 36 tėvai pranciškonai dėl to paties katalikų tikėjimo mirė Vilniuje kankinių mirtimi nuo įsiveržusių totorių. Trečia, 1406 Viešpaties metais 5 tėvai pranciškonai Vilniuje buvo itin žiauriai nužudyti. Panaikinti (pranciškonai) buvo 1864-ųjų rugpjūčio 12-ąją. Šį paminklą iškalė ir padovanojo garbingasis tėvas Mykolas Orlovskis, pranciškonas.“
Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonas brolis Evaldas Darulis OFM sutinka, kad Lietuvos istorijoje būta brolių, kurie patyrė kankinystę, mirties bausmes, nes skelbė Jėzų Kristų. „Tai nebuvo taip ryšku, kaip kitose šalyse, pavyzdžiui, Kinijoje. Tačiau turime tokių istorijų. Pirmaisiais kankiniais yra laikomi Ulrichas ir Martynas“, – patvirtina brolis.
Mirė neišsižadėdami tikėjimo
Ir nors manoma, kad Lietuvos istorijoje būta ne vienas kankinys, brolis Evaldas nesiryžta kalbėti apie kankinių kultą. „Jei kalbi apie kultą, tai iš karto norisi kalbėti apie pamaldumą kankiniams. Pranciškoniškame pasaulyje, Lietuvoje niekas nemini pirmųjų kankinių – Ulricho ir Martyno. Jų niekas nėra iškėlę į šventųjų garbę. Turime vienintelį šventąjį – Šv. Kazimierą. Žodis kultas man nepatinka. Jis gali asocijuotis su pamaldumu, kuris yra fanatiškas“, – neslepia brolis Evaldas.
Jam, teigia vienuolis, kankiniai yra daugiau tie, kurie paliudija drąsą, neišsižada Jėzaus Kristaus, nebijo kankinimų ir mirties. „Jie man tampa pavyzdžiu. Šv. Pranciškaus laikais pirmieji kankiniai buvo nužudyti Maroke. Šv. Pranciškus pasakė tokius žodžius: pagaliau galiu pasakyti, kad turiu pirmuosius Mažesniuosius brolius. Jie mirė neišsižadėdami Kristaus. Tai herojiškas žygdarbis būtent tų, kurie paliudijo Kristų nebijodami mirti“, – teigia brolis.
Negrįžo iš Sibiro
Tačiau, pastebi pašnekovas, kalbant apie kankinius, nereikia vartyti gilios istorijos tomų. „Galime kalbėti apie mūsų brolius, kurie prieš karą turėjo saugotis, bėgti, kurie buvo ištremti į Sibirą, kurie iš Sibiro negrįžo į namus, o žuvo. Galime kalbėti apie tuos, kurie po karo slėpėsi. Tokie dalykai vyko visai neseniai“, – sako mažesnysis brolis.
Sovietų Sąjungoje vienuolių ordinai nebuvo toleruojami, sako brolis Evaldas. Tačiau dieceziniai kunigai, seminarijos, buvo toleruojamos. Brolio nuomone, tikriausiai vienuoliai tais laikais buvo siejami su fanatizmu. „Dalis visuomenės tikėjo, kad tai būdas pavergti žmogų, ar tai iš jo padaryti ligonį ir panašiai. Gal toks nesusipratimas buvo, nes mūsų kaimynų rusų tauta nėra ateistinė tauta. Tai tikinti tauta. Ten irgi daug gražių žmonių sovietmečiu skelbė Dievo žodį, kalbėjo nuostabius dalykus. Manau, kad tas laikotarpis buvo aptemimo laikotarpis“, – mano pašnekovas.
Brolis priduria, kad krikščioniška veikla nebuvo niekur dingusi – viskas vyko slapta pogrindyje. O kai kurie vienuoliai, sako pašnekovas, net slapta davė įžadus. „Pavyzdžiui, 1994 metais, kai atvykau į Kretingą, kartu su mumis gyveno du broliukai, kurie sugebėjo šalia išbūti Kretingos vienuolyno, nebūdami kunigais. Vienas iš jų paprasčiausiai dirbo zakristijonu, o kitas dirbo batsiuviu. Kažkas žinojo, kad jie yra broliai, bet jie aišku nenešiojo abito, vaikščiojo kaip ir visi kiti paprastai apsirengę ir jie išgyveno. Jie netgi išgyveno iki to momento, kada Lietuva tapo laisva ir jau galėjo užsivilkti tą drabužį, kurį nešiojo Šv. Pranciškus“, – sako vienuolis.
Nužudytas amerikiečių misionierius
Gyventi pašvęstą gyvenimą, sako brolis, gali būti pavojingas sprendimas. Anot jo, tai priklauso nuo laikotarpio bei žmonių, kurie supa. „Nebūtinai, jei tiki Dievu, tave turi persekioti. Bet visiškai 100 proc. niekada to neišvengsi. Bet persekiojimas gali turėti tam tikras formas. Jis gali būti labai stiprus arba labai paprastas, lengvas.
Mirties akivaizdoje, skausmo akivaizdoje žmogus nerealiai bijo mirties ir skausmo. Negaliu dabar sakyti, kad jeigu žmogus suklupo ir iš baimės tuo metu pasakė kažką kito, kad jis smerktinas ar yra blogietis, ateistas. Gal paskui jis ir verkė, gailėjosi, o Dievas juk žino širdy ar jis tai padarė, ar ne“, – teigia brolis.
Praėjusių metų lapkričio mėnesį pasaulį apskriejo žinia, kad 27 metų misionierius iš Jungtinių Amerikos Valstijų Johnas Allen Chau sumokėjo vietos žvejams, kad šie jam padėtų nukakti į Šiaurės Sentinelo salą – vieną iš labiausiai izoliuotų Indijos Andamanų salų regionų, neretai vadinamą pavojingiausia vieta pasaulyje. Jaunas vyras buvo pasiryžęs vietiniams gyventojams skelbti apie Jėzų Kristų, tačiau šie vyrą nušovė strėlėmis.
Pasiteirauju, ką brolis mano apie šį įvykį. „Manau, kad kai yra tauta negyvenamoje saloje, kuri nieko nežino apie katalikų ar provoslavų, ar protestantų bažnyčias, net kitas religijas, o turi savo sukurta įvaizdį apie visagalį, tai jie neturėdami kontakto su pasauliu yra Viešpaties akivaizdoje teisūs, teisingi, išganyti ir mylimi. Nes jie turi tokį pažinimą, kokį jie turi savo gyvenamojoje aplinkoje“, – teigia brolis Evaldas.
Anot jo, svarbu įvertinti ar toks apsilankymas atokioje saloje neturėtų skaudžių pasekmių, kurias galėtų sukelti atgabentos bakterijos bei ligos.
Lenkai jaučiasi kaip namuose
Pranciškoniškas dvasingumas, sako brolis, nėra susijęs su kankinyste. Jis jį sietų su meile žmogui, supratimu, išklausymu, ekologija, gamtos išsaugojimu. Ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonas neslepia, kad jį supanti aplinka įpareigoja. „Vienuolynas turi istoriją. Čia daug melstasi, džiaugtasi, kentėta. Sienos, freskos – architektūra iš savęs kalba.
Aš net kartais sakau, kai yra santuoka ir jeigu pora ateina tuoktis į bažnyčią, tai sakykime didelio skirtumo nėra ar yra gėlių puokštė, ar nėra. Labai gera, kai yra gražiai papuošta bažnyčia, labai džiaugiuosi žmonėmis, kurie puošia mūsų bažnyčią. Bet architektūra turi savo puošmeną. Ji savaime padaro bažnyčią gražia. Ir ji kalba. Kai pasižiūriu į freskas, iškart matau istoriją, matau ką jos kalba, kokius įvykius perduoda. Man ji kaip atversta knyga, kurią skaitai“, – apie Vilniaus bernardinų vienuolyno ansamblį pasakoja brolis Evaldas.
Anot jo, bažnyčioje tenka sutikti ir netikinčiųjų, kurie atvyksta pasigrožėti pastato architektūra. „Įdomu tai, kad ypatingai stebisi žmonės, kurie atvažiuoja iš Amerikos, Kanados. Jiems įdomu. Galbūt dėl to, kad pas juos tokios senos architektūros nėra.
Japonams būna labai įdomu. Italams patinka, nes pranciškonų istorija yra siejama su Italija. Būna ekskursijų iš Lenkijos, Rusijos. Lenkai jaučiasi kaip namuose, kadangi mūsų istorijos yra glaudžios, susijusios, tiesiog persipynusios“, – pastebi brolis.
Pasiteiravus, koks faktas broliui atrodo įdomiausias iš daugiau nei 500 metų pranciškonų istorijos Vilniuje, brolis Evaldas juokaudamas teigia, kad tai būtų jo paskyrimas Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapiją.
Nepavydi Šv. Onos bažnyčios
Šalia Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios stūkso bene gražiausia tituluojama Lietuvos bažnyčia – Šv. Onos bažnyčia. Kažkada ji priklausė bernardinams, tačiau šiandien tai yra atskira bažnyčia, kuri turi savo diecezinį kunigą. Brolis Evaldas tikina, kad broliams dar viena bažnyčia būtų didelis įsipareigojimas – nėra tiek brolių, kiek reikėtų atlikti visiems darbams.
Brolis Evaldas tikina, kad jam nėra gaila, kad Šv. Onos bažnyčia nebuvo grąžinta mažesniesiems broliams. „Grožis yra skonio reikalas, kaip ir patiekalai ar spalvos. Šv. Onos bažnyčia yra nepaprastai graži, jos išorė įspūdinga. Bet negaliu lyginti bernardinų ir Šv. Onos bažnyčių. Jos visiškai skirtingos“, – teigia pašnekovas.
Šv. Onos bažnyčios raudonų plytų gotika, teigia pašnekovas, yra nepaprastas meno kūrinys – tokio gotikinio stiliaus nėra daug. „Bet pasižiūriu į bernardinus, matau priekinį fasadą, tuos trumpus bokštelius. Iškart į galvą ateina mintys: aha, mongolai, karaimai, totoriai, katalikai. Žiūriu į ją ir matau derinį, kuriame nematau katalikiškos bažnyčios bruožų, nematau provoslaviškos bažnyčios bruožų. Aš tiesiog matau kitokią bažnyčią. Tegu neužpyksta kiti – ji man gražiausia“, – sako brolis.
Anot jo, lietuviai neturėtų skųstis, kad mūsų architektūra skurdi ir neturėtų lyginti savo bažnyčių su itališkomis. „Tai nesulyginami dalykai. Italija turi dar senesnių bažnyčių negu mes, bet Lietuvos bažnyčios labai gražios. Kai italai atvažiuoja ir kokiame kaime pamato medinę bažnyčią tai jų reakcija būna: oho. Jie neįsivaizduoja, kad gali būti medinės bažnyčios, pas juos tik uolieną galima pjaustyti. Lietuvos architektūra yra nepaprastai graži. Ji lygiai taip pat vertinga kaip ir visų kitų Europos miestų“, – tikina pašnekovas.
Pažink bernardinų istoriją plačiau: https://bernardinutakais.lt/
