Neįtikėtina Vilniaus koplyčios istorija: įrengti butai ir plūstantys moksleiviai iš Prancūzijos

Pačiame sostinės centre įsikūrusi Bernardinų vienuolyno Šventųjų laiptų koplyčia, nors ir itin nedidelė, slepia ne vieną įdomią istorijos detalę. Praėjusią vasarą čia apsilankiusi moksleivių iš Prancūzijos grupė taip susižavėjo šiuo statiniu, kad netruko paskleisti žinią tarp savo bendraamžių, kurie plūdo čia iki pat rudens, pasakoja Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios gidas Alvydas Baltaduonis.

Kristaus laiptų, arba kitaip – Šventųjų laiptų koplyčioje Vilniuje esantys laiptai – kopija, kurių originalas yra Romoje. Pasak legendos, šiuos laiptus į Romą atsivežė Romos imperatoriaus Konstantino motina Elena. Nuvykusi į Jeruzalę, ji nurodė išardyti Poncijaus Piloto rūmų laiptus, kuriais Kristus buvo vedamas į teismą, atvežti juos į Romą, surinkti ir virš jų pastatyti didelę koplyčią.

Anot A. Baltaduonio, Lietuvoje tokių laiptų kopija įrengta XVIII a. pradžioje. Šventųjų laiptų koplyčios statybą fundavo du broliai Mitkevičiai, turtingi pirkliai. Laiptus sudaro 28 pakopos, kurių kiekvienoje – stiklinė kolba su joje esančia šventąja žeme, atvežta iš Jeruzalės. Tačiau šie laiptai ypatingi ne dėl architektūros, o dėl lipimo būdo – kiekvienu laipteliu kylama keliais.

„Praėjusią vasarą į Vilnių atvyko prancūzų moksleivių grupė, galbūt penktokai, apžiūrėjo laiptus. Papasakojau, kad šiais laiptais keliais lipama ir dabar, ypatingomis progomis, pavyzdžiui – per Velyknaktį. Vaikai paklausė, ar gali pabandyti užlipti keliais. Užlipo. Po savaitės į ekskursiją atvažiavo kita grupė iš Prancūzijos. Tik pradedu kalbėti, pasakoti apie vienuolyną, o jie sako: stop, parodyk mums tuos laiptus, kuriais reikia lipti keliais. Po to kas savaitę atvykdavo vis po vieną užsieniečių grupę, ir jie visi pirmiausiai prašė parodyti tuos laiptus. Keliais lipo ir musulmonai, ir kitų tikėjimų žmonės“, – šypsodamasis pasakoja A. Baltaduonis.

Gidas priduria, kad ne mažiau įdomus faktas, jog vienu laikotarpiu koplyčios paskirtis buvo pakeista į gyvenamąją. Jo teigimu, sovietiniu periodu čia buvo įrengti butai, nors dabar sunku įsivaizduoti, kaip pastate, kurio didžiąją dalį sudaro laiptai, o lygaus ploto – vos keli kvadratiniai metrai, galėjo gyventi žmonės.

„Kaip čia galėjo gyventi, kur čia galėjo būti miegamasis, kur – virtuvė, sunku pasakyti. Tualetų, reik manyti, čia neįrengė. Be to, pastatas yra nešildomas. Kalbama, kad čia gyventa neilgai, gal keliolika metų – 1968-1970 m. iš pusrūsių ir tokių patalpų gyventojai buvo iškelti“, – tikina A. Baltaduonis.

Jo teigimu, koplyčia tikinčiųjų vėl buvo pertvarkyta po 1994 m., kai bažnyčia buvo grąžinta vienuoliams. Dabar čia kartais aukojamos mišios rytais, paprastai – šiltuoju metų periodu, nuo Šv. Velykų iki Šv. Pranciškaus dienos, spalio 4-osios.

Pažink bernardinų istoriją plačiau: https://bernardinutakais.lt/