Esame įpratę tučtuojau gauti reikiamą pagalbą, mielai lankomės įvairiuose renginiuose ar sėdime jaukiose kavinėse neatkreipdami dėmesio į tai, kad aplink mus zuja šventes į darbą iškeitęs personalas, o viešuoju transportu iš vieno miesto galo į kitą keliaujame nė nesusimąstydami, kad gal prie vairo sėdi nelaimingas vairuotojas, kuriam šiais metais tokią pamainą nulėmė su kolegomis mesti burtai.
Nors jau ne kartą diskutuota, ar nereikėtų uždrausti per šventes dirbti prekybos centrams, mes vis dar turime galimybę kažko staiga pritrūkus tiesiai nuo švenčių stalo nulėkti iki artimiausios parduotuvės, kur namuose palikusios švenčiančias šeimas kasose sėdi pardavėjos.
„Tikrai suprantame, kad mūsų darbuotojai nori praleisti šventes kartu su šeima, todėl prieš kiekvienas šventes peržiūrime ir pakoreguojame darbuotojų ir parduotuvių darbo grafikus“, – sako „Maxima LT“ Korporacinių reikalų departamento direktorius Rosvaldas Gorbačiovas.
Jo teigimu, mažiausios parduotuvės šv. Kalėdų dieną uždaromos, o didesnių parduotuvių darbo laikas būna sutrumpinamas. „Pasirūpiname, kad prieš pat šventes parduotuvėse dirbtų kiek daugiau darbuotojų, nes žmonės ruošiasi šventėms, apsiperka, ir mūsų darbo krūvis padidėja. Tačiau šventinėmis dienomis pirkėjų būna pastebimai mažiau, tad ir personalo skaičių sumažiname iki minimumo, kad kuo daugiau mūsų darbuotojų šventes galėtų praleisti su artimais žmonėmis“, – kalba jis.
Laisvą minutę susėda prie bendro stalo
Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 1-osios komandos viršininkas Simonas Matulevičius atskleidžia, kad ugniagesiai per šventes dirba įprastu grafiku. „Darbo planas sudaromas visiems metams, tai kam išpuola šventės, tas ir dirba. Kaip ir įprastai visą parą budi keturios pamainos, o po darbo paros turime tris laisvas dienas. Taigi tiesiog susitaikom su tuo ir dirbam žinodami, kad kitą dieną grįšim namo ir galėsim atšvęsti su šeimomis“, – kalba S. Matulevičius.
Negana to, ugniagesiai turi nerašytą taisyklę švenčių laikotarpiu dirbti sustiprintu režimu, mat daugumai žmonių švenčiant, kyla didesnė gaisrų tikimybė: žmonės per daug atsipalaiduoja, elgiasi neatsakingai, o kur dar fejerverkai ir kita pirotechnika.
Vis dėlto net ir įtemptai budėdami ugniagesiai, kaip pasakoja S. Matulevičius, stengiasi išsaugoti švenčių nuotaiką. „Kad ir kokios griežtos taisyklės bebūtų, kad ir kokie rimti turime būti, esame paprasti žmonės ir stengiamės nepamiršti tradicijų. Per šventes savo gaisrinės pastatą pasipuošiam lemputėmis, o viduje pasistatom eglę. Norim ir patys susikurti šventinę nuotaiką, ir kad lankytojams būtų gražu pažiūrėti, juk į ekskursijas ateina ir mokinių, ir darželinukų. Kai jie pas mus randa papuoštą eglutę, jiems dar smagiau“, – pasakoja jis.
Anot S. Matulevičiaus, ugniagesių komandos tapusios lyg tvirtos bendruomenės – sunkus darbas, kartu patirti pavojai negali nesuvienyti. Tad nenuostabu, kad turėdami laisvą minutę kitą šventiniu laikotarpiu dirbantys kolegos susėda ir prie bendro stalo.
„Jeigu yra laiko, stengiamės jį išnaudoti ir kaip paprasti žmonės susėsti vakarienės ar šventinių pietų, tik viskas vyksta tarnybos režimu. Aišku, mes nevartojame jokio alkoholio, jo negali būti net patalpose, bet bendrą vakarienę vis tiek visi kartu suvalgome – ir per Kūčias, ir per Kalėdas, kitas šventes. Stengiamės išlaikyti tokias tradicijas.
Susiorganizuojame suneštinį stalą, pasidalijame, kas ko atsineš, vieni tą, kiti kitką. Kūčių vakarienės stalas būna tradicinis, nes dauguma esame praktikuojantys katalikai, laikomės tradicijų. Tik kūčiukų nevalgom, nes jie paskui prie miego traukia, – nusijuokia S. Matulevičius ir prideda: – Tik negalvokit, visi esame suaugę žmonės, suprantame, kad negalime per daug atsipalaiduoti, prisivalgyti ir užsimiršti. Juk nežinai, gal tau po kelių minučių teks lėkti ir visą naktį šaltyje praleisti gaisre gelbstint žmonių gyvybes.“
Užsipuolė dėl eglutės
Gydytojams prie bendro stalo per šventinį budėjimą susirinkti beveik neįmanoma – pacientai keičia pacientus, o per darbo sumaištį nepastebėti lieka net Naujųjų metų laikrodžio dūžiai.
„Tiesą pasakius, per Naujuosius net dvyliktą kolegos vieni kitiems nepalinkim laimingų metų, nes ta darbų gausa taip įsuka, kad nieko nepastebim. Lygiai tas pats per Kūčias – nėra net kada su personalu pasidalinti kalėdaičiu. Per budėjimus neturim pietų pertraukos, pavalgom pagal galimybes, nors kolegos per šventes stengiasi atsinešti ko nors skanesnio. Lekiam lekiam ir prie bendro stalo susėdam tik išaušus Kalėdų rytui. Labai džiaugiamės radę penkias minutes susibėgti į vieną patalpą pasidalinti tuo kalėdaičiu, palinkėti vieni kitiems ramių švenčių, o tada vėl visi į darbus. Lygiai tas pats ir per Velykas, ir per Naujuosius“, – pasakoja Santariškių klinikų Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus vedėja Božena Markevič.
Ji džiaugiasi, kad paprastai kolegos labai supratingi – budėti šventiniu laikotarpiu geranoriškai pasisiūlo tie, kurie dar nesukūrę šeimų, neturi vaikų. „Jeigu norite iš vaikų atimti jų vaikystę, paskirkite mamai budėjimą per Kūčias ar Kalėdas. Juk tai labiau vaikų šventės, jie labiau jas įsidėmi“, – įsitikinusi B. Markevič.
Pašnekovės teigimu, gydytojų darbas per šventes beveik nesiskiria nuo paprastų budėjimų, per begalę darbo sunku pajusti šventinę nuotaiką, būna, kad apskritai pasimiršta, kuri dabar diena. Vis dėlto labiausiai B. Markevič skaudina pacientai, kurie, pasak jos, kasmet vis piktesni ir įnoringesni.
„Galiu pasakyti, kad prieš 10 metų žmonės būdavo kur kas mandagesni, išeidami tikrai palinkėdavo ramaus budėjimo, gražių švenčių, o dabar to tikrai nebepasitaiko. Žmonės pasidarę labai piktybiški, dėl savo ligų ar negalavimų kaltina visą pasaulį. Pavyzdžiui, jei ant nosies Naujieji, visi labai nori kuo greičiau pasveikti, kad galėtų švęsti, tada labai pyksta ant personalo – juk jau tuoj dvylikta, mane pirmą turit gydyti. Pacientai visada nepatenkinti, konfliktiški, tai tos šventinės nuotaikos nelabai ir lieka. Tikrai būna skaudu – mažo to, ir taip turim sugadintas šventes, dar sulaukiame ir priekaištų“, – atvirauja ji.
Gydytoja negali pamiršti praėjusių metų incidento, kai vienas pacientas ėmė smarkiai piktintis priimamajame pastatyta kalėdine eglute. „Jis mus užsipuolė: kaip mes taip drįsom, ko čia pasistatėm tą eglutę, mums ne švęsti, o dirbti reikia. Tai mums buvo tikras smūgis. Bent tiek, kad esame įpratę darbą ir visas čia susikaupiančias emocijas palikti čia ir namo nesinešti. Jei to neišmoktum, būtų labai blogai. Geriau jau džiaugtis, kad pagaliau tas košmaras baigėsi“, – liūdnai kalba B. Markevič.
Bijo Šulijos pranašysčių
Neretai nedėkingi keiksmai skrieja kelininkų adresu, tačiau šie žmonės taip pat aukoja savo šventes, kad mes galėtume saugiai pasiekti savo artimuosius.
VĮ Vilniaus regiono keliai direktorius Petras Džervus juokauja, kad Lietuvoje žiema trunka pusę metų, tad kelininkams darbo tikrai nestinga, o gamtos išdaigoms nesvarbu, kada siautėti – ar paprastą, ar šventinę dieną.
„Dirbame pagal iš anksto patvirtintus grafikus, visi žmonės žino, kurią šventinę dieną kuriam reikės dirbti, tik tiek, kad kartais darbų intensyvumą pakoreguoja gamta. Jeigu nėra kažkokių gamtos kaprizų, mūsų žmonės tiesiog budi, dirba tiek, kiek reikalauja aplinka. O jeigu jau kokia ekstremali situacija – lijundra, pūga, Naglio Šulijos iššaukta iš dangaus, tai tada mes jau puolam dirbti labai intensyviai nežiūrėdami tų grafikų“, – pasakoja P. Džervus ir džiaugiasi, kad vis dėlto taip nutinka vos 1–2 kartus per sezoną.
Jo teigimu, į kovą su ekstremaliomis situacijomis kyla ne tik paprasti darbininkai, kurie dirba keliuose, bet ir vadovaujantis personalas, viršininkai. „Noriu pasakyti tiek, kad visos viršūnėlės kilus kokioms nors problemoms, iškart įsijungia į darbą, – kalba P. Džervus, o paklaustas, ar ir pats direktorius negali per daug atsipalaiduoti, paaiškina: – Gal aš čia aukštai užgriebsiu, bet aš save irgi priskiriu prie kelininkų.“
Anot jo, paskutinės kelininkų mašinos iš trasos grįžta tik apie 23 val., tačiau nuo naujų metų kai kuriose atkarpose planuojama, kad kelininkai pradės budėti kiaurą parą.
P. Džervus atskleidžia, kad kelininkai nepuoselėja jokių šventinių tradicijų, tad darbas tokiu metu primena eilinį savaitgalį.
