Grynaisiais pinigais būdavo išmokamos algos įmonių ir įstaigų kasose, jais būdavo mokama parduotuvėse ir visur, kur tik buvo atsiskaitoma už paslaugas, taip pat ir už komunalines. „Iki atsiskaitymų mokėjimo kortelėmis pradžios standartinis Lietuvos namų ūkio finansų tvarkymas buvo labai paprastas: dalis kiekvienos šeimos pajamų buvo skiriama tenkinti būtinuosius žmonių poreikius (kasdienės ir papildomos reikmės prekėms), o dalį grynaisiais pinigais gautų atlyginimų šeimos laikydavo bankuose terminuotuose indėliuose, taip pat dalį lėšų einamosiose sąskaitose. Vien Lietuvos taupomajame banke 1995 m. einamųjų banko sąskaitų Lietuvos gyventojai turėjo maždaug 3 mln., bet vidutinė tokios banko sąskaitos lėšų suma buvo labai maža“, – teigia Vilniaus miesto savivaldybės Administracijos direktorė Alma Vaitkunskienė.
Pasak Lietuvos valiutos keityklos operatorių asociacijos vadovo Raimondo Kutros, jau pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuvoje veikė daug komercinių bankų, todėl žmonės turėjo einamąsias ar indėlių sąskaitas. „Tie, kas nepasitikėjo bankais (ypač po pirmųjų bankų bankrotų), ir tie, kurie pinigus uždirbdavo vengdami mokesčių, juos laikydavo namų seife arba po čiužiniu. Tie metai pasižymėjo dideliu kiekiu greitai uždirbtų, bet taip pat greitai prarastų, pinigų.
Minėtu laikotarpiu privatiems asmenins bankai nesuteikdavo pinigų skolinimo paslaugų, todėl visi pirkimai buvo atliekami grynaisiais pinigais; itin retais atvejais sumokama bankiniu pavedimu iš asmeninės į pardavėjo sąskaitą“, – sako R. Kutra.
Net ir labai brangios prekės paprastai taip pat buvo apmokamos grynaisiais. R. Kutra pripažįsta, kad tai buvo pavojinga, bet, pasak jo, tuo metu nebuvo kito pasirinkimo: „Pirmuosius nepriklausomybės metus galima vadinti „laukinio kapitalizmo laikotarpiu“, kuomet rinkoje cirkuliavo grynieji talonai, vėliau litai ir užsienio valiuta, nors ja oficialiai atsiskaityti buvo nelegalu. Atsiskaitymų čekių Lietuvoje praktiškai nebuvo ir mūsų šalis, skirtingai nuo kitų Europos šalių, JAV ir kt. nuo grynųjų pinigų iš karto perėjo prie atsiskaitymo mokėjimo kortelėmis“.
Vengė tikrinti parašus
Sumos, nuo kurių būtų galima atsiskaityti parduotuvėse, nebuvo limituojamos, tačiau, atsiradus mokėjimo kortelėms, pirkimo metu būdavo reikalaujama pasirašyti ant kvitų, kad parašą būtų galima palyginti su esančiu ant pirkėjo kortelės. R. Kutra teigia, kad pardavėjos, nors ir būdavo apmokomos atlikti tokią kontrolę, vangiai tai darydavo, todėl būdavo lengva pasinaudoti svetima, net ir vogta, kortele. Vėliau bankams tekdavo kompensuoti nuostolius pavogtos kortelės savininkams, nes įrodyti, kad parduotuvės pardavėja neatliko savo pareigos – nepatikrino parašo autentiškumo – buvo sudėtinga.
R. Kutra, anksčiau dirbęs Vilniaus banke (dabar SEB - DELFI) teigia esantis nemažai prisidėjęs, kad 1993 m. būtų išleista pirmoji kredito kortelė VISA, kuri niekuo nesiskyrė nuo kitų Europos bankų kortelių, nes privalėjo atitikti visus VISA organizacijos standartus. Žalios spalvos kortelė, ant kurios puikavosi Vilniaus banko ir VISA logotipai, turėjo magnetinę juostelę užpakalinėje pusėje ir savininko parašą. Kortelės numeris ant paviršiaus buvo iškilus, kad ją būtų galima naudoti ne ik POS (kompiuterinis kasos terminalas - DELFI), ATM terminaluose (bankomatuose - DELFI), bet ir imprinteriuose (mechaniniai prietaisai, ant kvito atspaudžiantys kortelės numerį - DELFI). Pasak eksperto, kol neatsirado POS terminalai, anksčiau imprinteriai buvo plačiai naudojami visame pasaulyje, o dabar juos galima pastebėti mažų miestelių parduotuvėlėse.
„Iš pradžių, kuomet Vilniaus bankas tik pradėjo leisti korteles, norėjome, kad kartu augtų galimybės klientams jomis atsiskaityti prekybos vietose – stengėmės įdiegti kuo daugiau POS terminalų. Pirmieji keliasdešimt tūkstančių kortelių turėtojų aktyviai jomis naudojosi atsiskaitydami už prekes ir paslaugas bei mažai grynindavo pinigus bankomatuose (ATM). Vėliau, didėjant kortelių ir ATM skaičiui, keitėsi žmonių elgsena ir vis daugiau jų pradėjo gryninti pinigus bankomatuose ir mažiau juos naudoti prekybos vietose“, – pasakoja R. Kutra ir priduria, kad taip galėjo nutikti todėl, jog mažesnes pajamas turintys žmonės dažniau apsipirkdavo turguose arba parduotuvėse, kuriose dar nėra POS terminalų arba nenori, kad kažkas matytų jų išlaidas.
Vėliau Lietuvoje atsirado debetinės VISA electron kortelės, skirtos masiniam vartojimui ir atlyginimų pervedimui, taip pat verslo klientų kelionių išlaidoms apmokėti skirtos VISA business, o kortelė VISA virtuon – atsiskaitymams internete. Vis daugiau Lietuvos bankų pradėjo leisti korteles savo klientams. Iš pradžių VISA organizacijos kortelės dominavo Lietuvos rinkoje, tačiau nemažai bankų vėliau tapo EUROPAY organizacijos nariais ir pradėjo leisti korteles su jų ženklais (Maestro, Eurocard ir kt.). Maždaug prieš 10 metų, siekiant užtikrinti didesnį mokėjimo kortelių saugumą, jų gamybai pradėtas naudoti lustas (mikročipas).
R. Kutra taip pat primena, kad šiais metais Lietuvoje pasirodys pirmosios bekontaktės mokėjimo kortelės, kuriomis bus galima bus greitai atsiskaityti tik prisilietus prie POS terminalo.
Sukėlė revoliuciją
A. Vaitkunskienė pasakoja, kad siekiant paskatinti žmones kuo aktyviau naudotis kortelėmis bankai kūrė lankstinukus-instrukcijas, o darbuotojai mokė žmones naudotis bankomatais: „Nepaisant to, kad išmokyti žmones naudotis kortelėmis prireikė laiko, jų atsiradimas per keletą metų sukėlė atsiskaitymų revoliuciją, kuriai prilygo tik internetinė bankininkystė“.
R. Kutros teigimu, atsivėrus keliams į užsienį, pačios mokėjimo kortelės, kurios buvo plačiai naudojamos, pavyzdžiui, Vakarų Europoje, mūsų piliečių nestebino, tačiau jie galvojo, kad tai ne kiekvienam lietuviui prieinama mokėjimo priemonė. Beveik visiems naujiems banko produktams Lietuvoje prireikė 5-7 metų, kad jie taptų įprasti ir suprantami vartotojams.
Pasak pašnekovo, atsiradus mokėjimo kortelėms, lietuviai pasijautė oriai, galėdami keliauti į užsienį, iš anksto rezervuoti kambarį viešbutyje, išsinuomoti automobilį, pasinaudoti įvairiomis draudimo paslaugomis ir saugiai laikyti pinigus kortelėje. Tačiau kartu su tuo žmonės prarado nuovokos jausmą – kai kurie jų pradėjo per daug laisvai leisti kortelėje turimus pinigus, nes nejausdavo, kiek jų beliko.
„Pamenu, kai 1993-iais vienoje iš Vilniaus parduotuvių ponia išsirinko rankinę ir kasoje pateikė Vilniaus banko leistą VISA kredito kortelę. Išsigandusi vidutinio amžiaus pardavėja ėmė šaukti: „VISA, VISA atėjo!” ir iš pagalbinių parduotuvės patalpų atskubėjusi jauna pardavėja drebančiomis rankomis imprinteryje (POS terminalų dar nebuvo) bandė atspausti kortelės numerį. Paskui skambino į banką, kad sužinotų operacijos patvirtinimo numerį, ir jį gavusi, įrašė į kvitą. Mačiau, kad pardavėja labai jaudinasi, todėl priminiau, kad paprašytų pirkėjos pasirašyti ant kvito ir nepamirštų palyginti ant kortelės esančio parašo su esančiu ant kvito. Po 15 minučių darbo pirkėja išvyko su nauja rankine, o mes visi trys – bankininkas ir dvi pardavėjos – nors ir prakaituotomis kaktomis ir delnais, bet švytėjome iš laimės. Tokia buvo mokėjimo kortelių pradžia Lietuvoje“, – prisiminimais apie banko kortelių eros pradžią Lietuvoje dalinasi R. Kutra.
Iš prestižo į kasdienybę
A. Vaitkunskienė pasakoja, kad kortelių atsiradimas iš esmės pakeitė ne tik bankų veiklą, bet ir daugelio ūkio subjektų finansus bei darbo organizavimą – prekybininkams ir paslaugų tiekėjams sumažėjo darbo su grynaisiais pinigais kaštai.
„Svarbu paminėti, kad, atsiradus kortelėms, buvo sutaupyti ir įmonių, kaip darbdavių, ištekliai: bankų kortelės ir su jomis susietos klientų banko sąskaitos dar praėjusio amžiaus 9 deš. vid. tapo atlyginimų pervedimo priemone – atlyginimai pervedami į darbuotojams išduodamas mokėjimo korteles. Nuolat augo verslo mokėjimo ir kreditinių kortelių, kurias įmonės naudoja smulkiems atsiskaitymams už jų perkamas prekes bei darbuotojų naudojimui komandiruotėse, kiekis. Mokėjimo kortelių skaičius ypač sparčiai augo 2001-2008 m., kuomet pasiekė maždaug 4 mln. kortelių vienetų ribą“, – teigia A. Vaitkunskienė.
Ekspertė primena ir tai, kad dar pirmaisiais XX a. metais JAV pirmąsias mokėjimo kortelės išleido ne bankai, o naftos ir kitos bendrovės atsiskaitymams šalies vidaus ir tarptautinėse rinkose: „Iš pradžių kortelės būdavo įteikiamos nuolatiniams ir patikimiausiems bendrovių klientams, o vėliau, XX a. vid. po II Pasaulinio karo, korteles ėmė platinti JAV bankai ir šios tapo jau ne prestižo, o kasdienio naudojimo produktu“.
1949 m. čia išleista pirmoji Diners Club kortelė, 1958 m. pasirodė American Express (Lietuvoje ji atsirado 2007-ais), o 1966 m. – Mastercard kortelė. 1950 m. „The Bank of America“ pradėtas kortelių verslas vėliau tapo tarptautinės kortelių bendrovės VISA verslu.
„2003 m. pasirodė pirmosios kreditinės kortelės, kurias įsigiję asmenys galėjo naudotis kreditu atidedant palūkanų skaičiavimą, o šiandien daugumos bankų kredito kortelė yra ne tik atsiskaitymo priemonė, bet ir suteikianti lanksčias kredito, draudimo, įvairias lojalumo programos paslaugas, taip pat galimybę pirkti internetu bei perkamų kortele paslaugų ir prekių nuolaidas“, – sako A. Vaitkunskienė.
