Šiuo metu Vilniuje mokytojaujanti G. Slivko dalyvauja programoje „Renkuosi mokyti“. Praėjusi didelę atranką moteris pateko į motyvuotų profesionalų aplinką, kurioje sutelktos jėgos į mokyklas įnešti naujų vėjų. Portalas DELFI kalbina jaunąją mokytoja apie jos pasirinkimą ir kas privertė mesti gerai apmokamą darbą bei jį iškeisti į mokyklos klasę.
– Kodėl nusprendėte tapti mokytoja ir ką veikėte prieš tai?
– Esu programuotoja, ne mokytoja, nes kol kas neturiu jokio pedagoginio išsilavinimo. Esu baigusi IT bakalaurą ir IT magistrą. Buvau įpusėjusi ir doktorantūros studijas, bet mokslus mečiau ir nuėjau dirbti į IT sektorių programuotoja.
Turbūt didžiausią pokytį lėmė mano pačios vaikai, kai atėjo laikas jiems eiti į mokyklą. Labai norėjau jiems geros mokyklos ir pamačiau, kad tai suteikti gali tik privačios švietimo įstaigos. Tik jose galėjau rasti, ko norėjau savo vaikams, supratau, kad jų požiūris atitinka mano. Tada pamačiau, kad reikia kažką keisti Lietuvoje, kad turi būti visuomeninis pilietiškumas ir ne tik privačiose mokyklose būtų galima tai gauti.
– Ar bandydama patekti į šią programą jau buvote galutinai apsisprendusi baigti programuotojos karjerą ir toliau save matote tik mokytoja?
– Jokio kategoriškumo neturėjau. Negalvojau, kad jei ne čia, tai niekur kitur. Kai sugalvojau tapti mokytoja, pagalvojau, kad ši programa greičiausias kelias į tai ir net apie kitus kelius negalvojau. Bet tuo pačiu ir neatmetu galimybės, kad mokytoja nebūsiu visą likusį gyvenimą. Tiesiog dabar mano toks gyvenimo etapas.
– Ar nusprendus mesti programuotojos darbą ir eiti dirbti į mokyklą, negąsdino atlyginimų skirtumas tarp IT sektoriaus įmonių ir mokyklos?
– Gąsdina ir iki šiol, bet aš žinojau, kur einu. Žinojau, kiek man tai kainuos, tikrąją to žodžio prasme. Mano pajamos smuko labai stipriai, bet prieš tai kalbėjomės apie tai su vyru, tarėmės. Viskas išėjo taip, kad aš dabar kaip medikė dirbu per tris darbus ir besiplėšydama uždirbu tiek, kiek uždirbčiau IT sektoriuje viename darbe.
Šiuo metu dirbu poroje mokyklų, o trečias darbas susijęs su IT sektoriumi. Kol šio darbo neturėjau, dirbau „Vaikų kaime“ su IT projektais. Tam, kad galėčiau pasiekti turėtą pajamų lygį, man vieno darbo mokykloje niekaip neužtektų, nes atlyginimai čia tikrai nėra konkurencingi.
– Tai mokytoja nusprendėte tapti vien pilietiškumo vedama?
– Aš tikiu, kad pokyčius turime pradėti nuo savęs. Taip ir padariau. Taip pasielgiau ne tam, kad gaučiau grąžą sau, bet galvoju apie savo vaikus ir kokioje visuomenėje jie augs. Tai, ką matau, manęs netenkina, noriu, kad jie augtų geresnėje visuomenėje, todėl negaliu nieko nedaryti ir laukti.
– Dirbu Vilniaus Šv. Kristoforo progimnazijoje su 5–7 klasių moksleiviais. Informatikos dalykas yra pakankamai dėkingas tuo, kad dirbti reikia su puse klasės. Tai gelbsti.
O tikrasis jaudulys, kuris pakerta kojas, buvo pirmoji diena mokykloje, nes aš žinojau, kad nuo pirmos pamokos priklausys visi mokslo metai. Tikrai beprotiškai jaudinausi, bet mane išgelbėjo tai, kad buvau atvira su mokiniais ir pasakiau, kad man tai pirma diena mokykloje, kai aš mokau. Nuoširdžiai prisipažinau, parodžiau, kaip rankos prakaituoja, ir, manau, tas atvirumas suveikė.
– Šiemet užbaigsite „Renkuosi mokyti“ programą. Ar žadate ir toliau dirbti mokytoja?
– Kol kas tikrai nežinau. Be to, kad daug dirbu, dar įstojau mokytis, nes jei noriu toliau dirbti mokykloje, man reikia pedagogo kvalifikacijos. Kur toliau suksis mano keliai, bijau prognozuoti. Tiesiog noriu išgyventi šiuos metus.
– Kaip į jūsų sprendimą iškeisti programuotojos darbą į informatikos mokytojos reagavo draugai ir artimieji?
– Esu apsupusi save draugais ir pažįstamais, kurie mane labai stipriai palaiko. Nė iš vieno negirdėjau, kad neičiau ar nesivelčiau į tai. Išimtis buvo mano tėvai, kurie pasakė, kad finansiškai niekada negausiu tiek mokykloje, o norėdama būti gera mokytoja darbo įdėti turėsiu daug daugiau.
– Jau metus praleidote mokykloje. Kaip manote, kokie didžiausi šiandieninės mokyklos skauduliai?
– Visų pirma, matau labai didelį nepasitikėjimą mokytojais, į kuriuos žiūrima kaip į eilinius paslaugos teikėjus. Be to, mokytojams užkraunama milžiniška atsakomybė: turi paruošti mokinius gimnazijai ar progimnazijai. Tikriausiai dėl to mokytojai dažniausiai renkasi lengviausią kelia – žinių kišimą. O tuomet išauga ir mokytojų nepasitikėjimas mokiniais. Tačiau švietime nebėra trišalio supratimo, kad tai turi būti mokytojo, tėvų ir mokinio bendras rezultatas.
– Ar matote gerų pavyzdžių švietimo sistemoje?
– Už visus negaliu šnekėti, galiu tik už save. Ką aš darau, tai tiesiog ateinu į mokyklą ir labai labai pasitikiu pirmiausiai savimi. Žinoma, mokau to, ko reikalauja programa, bet programoje nepasakyta, kaip mokyti. Į mokyklą ateinu užtikrinta, kad įvykdžiau programą, bet pagal tai, kaip aš ją suvokiu.
Taip pat aš labai pasitikiu mokiniais ir jais tikiu. Neužsiimu gąsdinimais, kad bus labai sunku ar nuobodu ir tai suteikia man labai daug jėgų, o tai persiduoda vaikams, jie patiki ir labai noriai dirba.
– Čia matau daug skirtingų pusių. Mokiniai tikrai labai noriai imasi visokiausių naujovių, bet aš pabūsiu nepopuliari ir pasakysiu, kad manau, jog iš technologijų labiausiai lavina kompiuteris. Visi kiti įrenginiai, kaip išmanusis telefonas, ar planšetinis kompiuteris, skirti greitam naudojimui. Tai kaip greitas maistas: lengvai pasiekiamas, greitai perprantamas, bet jis neskatina platesnio mąstymo. Dėl to didžioji dalis mokinių negali pasigirti puikiais įgūdžiais naudojant kompiuterius.
Vis dėlto jie labai imlūs technologijoms, todėl labai greitai perpranta ir labai noriai tai daro. Jei turinį pateiki jiems suprantama kalba, tai jie tikrai susidomi.
Taip pat esu sutikusi puikių mokytojų, kurie nėra informatikos mokytojai, bet yra labai dideli technologijų entuziastai ir pamokose vaikus pasitinka su technologijomis – tiek fizikos, tiek chemijos, tiek anglų kalbos pamokose ar net pradinėse klasėse.
– Informacinės technologijos – viena greičiausiai besikeičiančių sričių iš tų, kurios dėstomos mokykloje. Ar mūsų švietimo programos spėja su šia be galo greitai besikeičiančia sritimi?
– Manau, kad viskas priklauso nuo mokytojo. Čia norėčiau apginti programas, nes jose nėra nė vieno žodžio apie tai, kaip vaikai turi būti išmokomi ar kokius įrankius privaloma naudoti. Programose kalbama tik apie bendras kompetencijas, kad, pavyzdžiui, mokiniai turi suprasti tam tikrus dalykus operacinėse sistemose, arba mokėti naudotis skaičiuoklėmis. Pavyzdžiui, jei reikia ruošti prezentacijas, aš renkuosi ne įprastą „PowerPoint“, bet su vaikais keliaujame į internetą ir naudojame internetines programas prezentacijoms kurti. Mokiniams tai patinka, jie patys ieško internetinių programų, įsitraukia į procesą. Taigi programos iš savęs nėra blogos. Viskas priklauso nuo turinio pateikėjo, o juo yra mokytojas. Jei jis sugeba turinį pateikti šiuolaikiškai, tai jokių problemų čia nematau.
