Dalinamės „Delfi“ skaitytojos Monikos istorija.
„Sekmadienio popietę grįždama iš tėvų, gyvenančių nedidelėje gyvenvietėje, klausiausi savo mėgstamos muzikos, galvojau apie naują darbo savaitę. Rajono centre užsukau į automobilių plovyklą, iš kurios trykšdama gyvenimo džiaugsmu švarutėliu automobiliu buvau beišriedanti į greitkelį.
Tada aš jį ir pamačiau. Žmogus buvo pagyvenęs, vilkintis ne pirmo švarumo drabužius, ilgą laiką žirklių nematę jo plaukai susivėlę, žila barzda ir žvilgsnis maldaute maldaujantis: „Sustokite, labai jūsų prašau...‟. Tirtėdamas nuo šalčio benamis stovėjo kelkraštyje turbūt tikėdamasis, kad pasaulyje dar yra gerų žmonių, kurie jam išties pagalbos ranką. Šaltokas vėjas švilpė ir draskė nuo medžių lapus – rudenėjant juk permainingi orai. Nestabtelėjusi pravažiavau pro benamį. Kažkodėl pagalvojau, kad jis yra tinginys ir galbūt geras aktorius. „Juk kiekvienas esame savo likimo kalvis‟, – dingtelėjo galvoje mintis. Priešingai nei dauguma žmonių, esu kitokio sukirpimo, todėl kiek pavažiavusi pajutau dvejopus jausmus. „Niekas nesame apsaugoti nuo ubago lazdos, terbos ir tiurmos“, – prisiminiau seną kaip pasaulis liaudies išmintį.
Kaltės ir svetimos gėdos jausmas nedavė man ramybės. Nors buvau jau nuvažiavusi kokius 5 kilometrus, bet vis dėlto nusprendžiau grįžti ir padėti vargetai. Ilgai nedvejodama apsisukau ir ryžtingai suskubau atgal. Didelei benamio nuostabai, nuspaudusi stabdžių pedalą sustojau prie pat jo. Išlipau iš automobilio, priėjau prie nelaimėlio, pasisveikinau. Žmogus žiūrėjo į mane su didele nuostaba ir rūsenančia viltimi. Pasidomėjau, kuo jis vardu ir ar turi kokią pastogę, kad galėtų pasislėpti nuo gamtos negandų.
„Aš esu Povilas, jau kelerius metus gyvenantis gatvėje‟, – ištarė benamis. Žmogelis papasakojo, kad kažkada turėjo šeimą, namus, gana padorų darbą, o dabar jis niekam nereikalingas ir nieko neturi. Nežinau kodėl, bet pajutau jam užuojautą ir gailestį. Pasidomėjau, gal jis nori valgyti.
„Labai noriu. Jau kelias dienas nieko burnoj nesu turėjęs“, – sunkiai rinkdamas žodžius išlemeno Povilas. Pakviečiau jį į savo automobilį ir nuvežiau į artimiausią kavinę. Užsakytą valgį žmogelis prarijo vienu ypu, net nekramtydamas – taip buvo išalkęs. Pasidomėjau, ar jis turi kokį nors pažįstamą žmogų ar giminaitį. „Turiu jaunesnįjį brolį. Jis gyvena netoli nuo šių vietų. Seniai jo nesu matęs‟, – atsakė benamis.
Povilas užsiminė, kad norėtų susitikti su broliu ir paprašyti jo pagalbos.
Nusprendžiu padaryti dar vieną gerą darbą. Pasisiūliau nuvežti Povilą pas brolį. Benamis labai nudžiugo. Sužinojau nelaimėlio brolio adresą ir įvedžiau jį į navigacijos sistemą. Kelionės metu mes kalbėjomės apie daugelį dalykų. Paaiškėjo, kad šis žmogus ilgą laiką dirbo darbų vykdytoju, buvo įgijęs specialųjį išsilavinimą. Alkoholis, kuris liejosi laisvai, ir iš šalies gaunami pinigai buvo visi to nuosmukio priežastis. Maždaug po valandos mes pasiekėme benamio brolio namus. Į vidų kartu su naujuoju pažįstamu nėjau (nors buvau primygtinai kviečiama) – nenorėjau trukdyti tokiam intymiam dviejų brolių susitikimui. Mačiau brolio, išėjusio ant slenksčio mūsų pasitikti, akyse ašaras, o veide – nuoširdžią šypseną. Geras šis žmogus – iš karto pajutau. Jautė mano širdis, kad mano vargšui priglobtam pakeleiviui bus ištiesta broliška pagalbos ranka. Neapsirikau. Su Povilo broliu pasikeitėme telefonų numeriais, kad palaikytume ryšį, nes man svarbu, kaip klostysis tolimesnis žmogaus, sutikto kelyje, likimas.
Žinau, kad buvęs benamis, nebuvo paliktas likimo valiai: jis po truputį stojasi ant kojų, 2 savaites ištvėrė nevartodamas alkoholio, jau buvo priklausomybės ligų centre. Jis pasiryžo keisti savo gyvenimo būdą. Dabar viskas priklausys tik nuo šio žmogaus valios tvirtumo.
„Tu esi tikras angelas‟, – dar ir dabar ausyse skamba nelaimėlio ištarti paskutiniai žodžiai.“
