Geštalto psichoterapeutė Daiva Žukauskienė pastebi, kad ne tik vairuodami žmonės negali iš rankų paleisti telefono, – šis įrenginys daugumą lydi kiekviename žingsnyje, nes pats gyvenimas atsidūrė telefone.
Realus ir virtualūs gyvenimai, anot psichoterapeutės, yra susipynę, ir žmogus gyvena jau dviejose dimensijose.
„Ir ten gyvename, ir ten. Tik vienur gyvename ganėtinai nuobodų gyvenimą, dirbame nuobodų rutininį darbą – daug žmonių tokį darbą dirba, ir atsigavimas yra tas greitas gyvenimas, panirimas į bangą. Kalbant apie vairavimą ir skrolinimą, tai vairavimas irgi jau tapęs nuobodžiu dalyku, tad mes jį paįvairiname, sukuriame sau dar vieną dirgiklį, kad nebūtų nuobodu vairuoti“, – paaiškina pašnekovė.
Anot D. Žukauskienės, net kiekvienas sveikas dalykas, jei jo per daug vengsime ar per daug įsitrauksime, gali tapti vienokia ar kitokia priklausomybe. Tai galima pritaikyti net maistui – nukrypus nuo sveiko maitinimosi susergama anoreksija arba bulimija, taip pat ir paprastas apsipirkimas gali virsti tiek pirkimo manija, tiek absoliučiu šykštumu.
„Visur reikia saiko, viduriuko. Priklausomybė nuo sveiko pomėgio, polinkio skiriasi tuo, kad priklausomas objektas pradeda mus kontroliuoti. Ir jei jau nebe aš kontroliuoju, kada paimti telefoną, kada pažiūrėti, pasirinkdamas saugų, laisvą laiką, bet jei telefonas mane kontroliuoja, jei impulsyviai jį paimame, vadinasi, jau yra priklausomybė. Mes tampame nesąmoningi. „Autopilotu“ kažkas gurkšnoja, kažkas skrolina, tas kažkas mums kelia įtampą, kai jo netenkame, – turime reikalą su priklausomybe. Iš kiekvieno dalyko mes galime priklausomybę „ištempti“, jei tik nesilaikome viduriuko. Viduriukas reikalauja sąmoningumo, apsisprendimo, kad aš, kaip žmogus, žinau, ką šiandien darau“, – vardija Geštalto psichoterapeutė.
„Man kyla ironiškas klausimas – ar tas žmogus varto milijonus? Jo verslas kas sekundę reikalauja kontrolės? Vykdo širdies operaciją internetu? Kas yra tokio degančio, kad vairuojant, kai turi būti atsakingas už save, už kitus, žiūrėtum į ekraną, kur ten koks nors katinėlis murkia arba Delfi pasirodė nauja graži antraštė. Juk atsuksite, pažiūrėsite, kai sustosite“, – sako D. Žukauskienė.
Jei save „pagavote“, kad vairuojant akys vis krypsta į telefono ekraną, anot pašnekovės, sąmoningai užfiksavęs savo veiksmus, žmogus gali staiga padėti telefoną ir daugiau į jį nežvilgčioti. Psichoterapeutė sako, kad yra ir vienas gana paprastas būdas – pašalinti telefoną iš ranka pasiekiamos zonos.
„Telefonas ant galinės sėdynės, rankinėje – jau galiu susikoncentruoti tik į vairavimą. Tačiau atsikratyti priklausomybės, kaip sutrikimo (tai yra psichikos sutrikimas) nėra lengva ir paprasta, nes žmogus pajaučia abstinencijos simptomų. Labai keista: mes nevartojame jokių cheminių preparatų, o atsisakę tam tikro dalyko jaučiame ir nerimą, ir įtampą, ir rankų drebėjimą, ir prakaito mušimą. Tai yra absoliuti emocinė abstinencija, ją mes patiriame, kai nebeturime to „narkotiko“, kurį galime vartoti kiekvieną dieną“, – dalijasi psichoterapeutė.
D. Žukauskienė sako, kad laikantis informacinio „pasninkavimo“ ar bent sumažinus informacijos kiekį, sau ribojant ekranų vartojimo laiką, o gal net paskyrus sau dieną be telefono, be socialinių tinklų ir kitų dirgiklių, darosi vis lengviau valdyti situaciją.
„Kuo mažiau mūsų smegenys dirginamos, tuo lengviau nuo to atsiskirti – smegenys persijungia į realybę, į šį fizinį pasaulį ir pradeda mėgautis fiziniais malonumais. <...> žmogus tiek tingus, kad jis nepajudins savo raumenuko, jog patirtų tą malonumą fiziškai“, – įvardija pašnekovė.
„Yra teorija, kad vieną priklausomybę keičia kita. Jei žmogus turi savybę būti priklausomas, jam visada norisi į ką nors įsikibti, kuo nors save užpildyti, jis visą laiką turės padidėjusį poreikį. Jį galima suvaldyti gerosiomis priklausomybėmis. Yra „n“ veiklų, kurios suteiks naudos ir sveikatos ne tik pačiam žmogui, bet, galbūt, ir platesnei visuomenei. Sportas – ta pati priklausomybė. Tol, kol tai suteikia sveikatos, o ne alina organizmą. Ačiū Dievui, dar yra daug veiklų, kurių negalima atlikti su telefonu rankose, – pavyzdžiui, sportuoti, bent jau ne visas sporto šakas. Yra veiklų, kai būna užimta galva, užimtos rankos ir kištukų į ausis neprikaišiota, – pasakoja pašnekovė. – Visada siūlau atsisakyti telefono sąmoningai, kuriam laikui jį palikti. Jei einame pasivaikščioti, eiti be telefono, nesinešti nieko, – be laidų, audioknygų, kad pamatytume, kokiame mes nerealiame, gražiame pasaulyje gyvename čia.“
D. Žukauskienė įvardija ir dar vieną žmonių polinkį – viską fotografuoti telefonu ir dalintis su kitais.
„Atrodo, jei nepamatė mano socialinis laukas, vadinasi, aš irgi nepamačiau. Toks noras viską partempti, užfiksuoti ir kad tai būtų mano. Šiek tiek egoizmo, savanaudiškumo – iš miško reikia šaką parnešti, pievoj reikia gėlę nuskinti, jei nieko negaliu parsinešti – kalno, debesies, bent jau nusifotografuosiu. Tai irgi skatina priklausomybę, nes kyla pasididžiavimas savimi – aš mačiau. Tam tikros lenktynės, kuriose dalyvauja visi, esantys toje kitoje realybėje. Jau nesakau, kad ten ne realybė. Realybė, tik ji daug platesnė, daug spalvingesnė. Mus užburia, kaip mažus vaikus įtraukia, nes ten tiek žaidimų vyksta, tiek interakcijų. Realybė kartais daug blankesnė, ir saulė nešviečia, ir lietus lyja, o visada galima atsisukti ten, kur gražus pajūris, kur saulėlydis ir kur „vau!“ gyvenimas, – mūsų pasirinkimų priežastis įvardija pašnekovė.