Nepravažiuok pro šalį. Už šią šeimą, už jų tėčio pagalbą autoįvykio metu, aš meldžiuosi ir dėkoju visą gyvenimą.
Buvo gražus, saulėtas spalio vidurio šeštadienis. Mano vyras pasiūlė – gal pavažiuokime į kaimą, pas jo mamą. Mes laukėmės lėliuko ir kažkaip jau nenorėjau niekur važiuoti. Vidinis balsas (nuojauta) sakė: būk namie. Vyrui pasakiau: „Važiuok vienas, o aš lieku Vilniuje.“ O vyras vis įkalbinėjo, kad gražus oras, pavaikščiosime Labanoro girioje, išsikurensime pirtį, pabendrausime su giminėmis, nes paskui, kai gims lėliukas, nebus tam laiko.
Išėjau į lauką, pasižiūrėjau, kad tikrai saulėta diena, o ir savijauta buvo gera, tad nutariau važiuoti į kaimą. Kaip ir planuota, pabuvoję tėviškėje sekmadienį susiruošėme grįžti į Vilnių, nes pirmadienį – į darbus.
Jo brolis, gyvenantis kaime, buvo nusipirkęs motociklą su priekaba ir pasisiūlė pavėžėti iki kaimo autobusų stotelės. Mane pasodino į priekabą, o vyras atsisėdo broliui už nugaros. Nemalonus man buvo jausmas ten lopšelyje sėdėti, bet, galvoju, 2 kilometrus pakentėsiu.
Kai atvykome į stotelę, tarpmiestinis autobusas buvo pilnas keleivių ir nesustojo. Mano vyras ir jo brolis sako: važiuojam. Aš galvojau, kad mes grįžtame namo ir vakare išvažiuosime iš Kaltanėnų traukinių stoties Utenos traukiniu į Vilnių. Deja, vyro brolis pradėjo važiuoti dideliu greičiu, paskui autobusą – pradėjo vytis autobusą. Aš pradėjau rėkti iš visų jėgų, o mano vyras ramino ir sakė, kad Kaltanėnuose autobusas stovi ilgai, pavyks įsėsti.
Deja, važiuojant plentu link Kaltanėnų, ties geležinkelio pervaža, yra staigus posūkis ir didelis skardis. Vyro brolis turėjo mažai patirties vairavime, o gal dar vakarykštis atsipalaidavimas „padėjo“... jis nesuvaldė motociklo ir aš verčiausi su tuo lopšeliu kaip kaskadininkė. Pajutau, kad guliu pievoje, matau mėlyną dangų, burna pilna kraujo. Jaučiau savo vyro drebančias rankas ir girdėjau žodžius: „Tik nemirk, brangioji.“
Tais laikais nebuvo mobiliųjų, todėl vyras, iššokęs į autostradą, stabdė mašinas, o vyro brolis iš streso kažkur dingo. Ir daugiau nesirodė.
Sustojo jauna šeima. Automobilyje buvo 2 mažos mergaitės, maždaug 4-6 metukų, mama ir tėtis. Tėtis, vairavęs „Žiguliuką“. Tas vyrasišsodino iš mašinos vaikus ir mamą, paliko juos lauke. O vakare lauke buvo šalta ir vėjuota. Mane šiaip ne taip įkišo į „Žiguliuko“ galinę sėdinę, vyras atsisėdo šalia. Buvau visa kruvina, žaizdota, skausmas – nežmoniškas. Paprašiau vyro, kad tarp dantų įdėtų laikraščio skiautę, kad nenusikąsčiau liežuvio.
Sustoti padėjęs vyras vežė mus iki Kaltanėnų, kad iškviestų greitąją pagalbą. Kaltanėnuose nieko neradome, tada važiavome apie 30 kilometrų į Švenčionėlius. Ten greitoji pagalba, kai pamatė tokį vaizdą, sako: „Vežkite į Švenčionis.“ Tai – dar apie 12 kilometrų. Pirmoji įstaiga nesuteikė jokios pagalbos, net nedavė jokios tabletės. Tada šis auksinės širdies
„Žigulio“ vairuotojas atvežė mane į Švenčionis, į greitosios pagalbos stotį. O mes iš to šoko net nepaklausėme vyro pavardės, net mašinos numerio.
Mano vyras pasiūlė atsidėkoti pinigais, bet vairuotojas atsisakė. Visą kelią, iš viso apie 50 kilometrų meldžiausi, kad jo vaikučiai nesušaltų. Pati savęs net nejaučiau, skaudėjo visą kūną.
Švenčionyse uždėjo „šiną“ ant nulaužtos rankos, subintavo žaizdas ir greitoji su dviem medikais dar 70 kilometrų vežė į Pabradės ligoninės traumotologinį skyrių. Senas greitosios pagalbos automobilis ir remontuojamas kelias, duobės – iš skausmo buvo galima lipti į dangų ir be kopėčių. Pabradėje sekmadienį tik budintis gydytojas, o chirurgo irgi reikėjo laukti apie 4 valandas.
Tą dieną buvo atvežtas ir motociklininkas. Jis rėkė kaip skerdžiamas, nors jam vaistai, ampulės buvo leidžiamos kas valandą. O aš gulėjau sukandusi dantis, be jokių vaistų, nes po širdim – mažylis. Chirurgė Žvikevičienė sugipsavo mano lūžius, pilnas procedūrinis buvo kibirų ir dubenų, ir med. personalo – žodžiu, atrodžiau kaip kosmonautas. O budinti jauna ginekologė vis lakstė ir kalbėjo „Gospodi pomilui“. Pirmadienį buvo iškviestas Raudono kryžiaus ligoninės konsultantas.
Jis šaukė ant gydytojos, kad iš manęs bus muštas šnicelis, o iš vaiko – maltas kotletas. Durys buvo praviros, o aš tai viską girdėjau. Atėjusi gydytoja su ašaromis akyse man paglostė galvą ir tarė: „Vaikeli, aš viską padariau, ką gali medicina, aš tavęs nejudinsiu, palieku likimui.“ Aš nuraminau gydytoją, kad viskas bus gerai.
4 mėnesius buvau sugipsuota. Viskas sugijo, bet dar ilgai reikėjo mankštintis. Vėliau gimė sveika dukrytė – truputėlį anksčiau laiko, bet nieko.
Visą gyvenimą meldžiuosi už tą gydytoją Žvikevičienę, visą tuo laikui dirbusį personalą, prašau Dievo palaimos mus atvežusiam vairuotojui, dėkoju jo šeimai, artimiesiems, dėkoju, kad jis sustojo kelyje ir neliko abejingas svetimam skausmui. Nors viskas vyko labai seniai, šiems žmonėms esu ir būsiu dėkinga visą savo gyvenimą.
Šiandienis žmogus pagalvos arba pasakys, kad gal man reikalingas dėmesys ar užuojauta, todėl rašau. Ne. Nereikia man užuojautos nei turtų, nei pinigų, kiek užsidirbau, tiek užtenka.
Po to autoįvykio, po trejų metų, kitoje autoavarijoje Nemenčinės plente žuvo mano vyras. Girtas vairuotojas padarė avariją ir pabėgo svetur. Toks likimas. Ir vaikus užauginau, ir išleidau į gyvenimą. Buvo visokiausių išbandymų, bet esu dėkinga visiems žmonėms, sutiktiems gyvenimo kelyje – tiek geriems, tiek blogiems. Nes blogumas tik užgrūdina, sustiprina jėgas, suteikia vilties kurti gražesnį gyvenimą.
Būkite laimingi ir padėkite vieni kitiems, be melo ir apgaulės, be magijos žabangų. Nes gerumo medis jums atsilygins šimteriopais vaisiais. Paguoskite nuliūdusį, pamaitinkite alkaną, pasidalinkite tomis gėrybėmis, kurias mums užaugina motina žemė ir laimina dangus. Dažnai girdžiu: „Kodėl tu šį narkomaną pagirdai kava? Kodėl perrengi benamį, kodėl paglostai balandį ir gyvūnėlius, ir lauko medelį – kodėl?“ Todėl, kad jie irgi turi širdį ir jaučia skausmą. Todėl, kad visi esame vienos šios planetos kūriniai.
