Tačiau mobilusis telefonas anksčiau būdavo ta išimtis, sulaužanti taisyklę. Ne vienerius metus teko beveik kiekvieną darbo dieną važinėti keliu Kaunas – Vilnius. Automobiliai, kuriais naudojausi, buvo su laisvų rankų įranga, tad kalbėdama taisyklių nepažeisdavau. Tačiau būdavo laikas, kai vairuodama net straipsnius naujienų portaluose skaičiau. Kol vieną dieną tarsi atsitokėjau.
Naujiena taip įtraukė, jog supratau nuvažiavusi pakankamai didelį atstumą iš esmės nematydama kelio. Apėmė keistas jausmas ir supratau, kad tai galėjo būti mano paskutinė kelionė, nutraukusi viską, kas iki šiol man buvo brangu. Pasakiau sau: viskas, laikas prie vairo kelyje yra mano laikas. Nes kitu metu nuolat bėgame, darome daug darbų vienu metu. Vairuojant turime galimybę būti čia ir dabar.
Apsišvietus proteliui nutariau mobiliuoju vairuodama nebesinaudoti. Tačiau mūsų mobilieji telefonai seniai nebėra tik telefonai – į juos ateina bankų žinutės, pranešimai apie gautus elektroninius laiškus, netyli ir mesendžeris bei socialiniai tinklai, taip pat garso žinute iš naujienų portalų atkeliauja pranešimai apie Lietuvos ir pasaulio įvykius. Mobilusis telefonas ir kompiuteris yra pagrindiniai darbo įrankiai.
Man atrodo, kad, deja, dažnas vairuotojas, išgirdęs kad atėjo pranešimas į telefoną, jį patikrina. Vienas neseniai nutikęs įvykis privertė dar labiau susimąstyti. Tądien Vilniuje važiavau Savanorių prospektu Kauno link. Buvo ne piko metas, automobilių – ne itin daug. Prie sankryžos pirmoje juostoje jis stovėjo pirmas, greta jo – antroje eismo juostoje – kitas automobilis. Užsidegė žalias šviesoforo signalas ir automobiliai pajudėjo.
Aiškiai mačiau, kad prieš mane nėra nė vieno automobilio ir kaip tik tuo metu į telefoną atėjo pranešimas, todėl instinktyviai tiesiau ranką jį paimti. Tiesą sakant, man atrodo, kad tik akimirkai nuleidau akis. Paėmiau telefoną ir net nespėjau perskaityti žinutės. Išgirdau, kaip pypsi automobilio automatinio stabdymo sistema ir įsijungė avarinis stabdymas. Paėmiau telefoną ir net nespėjau perskaityti žinutės.
Pasirodo, kaip tik tuo metu antra juosta važiavęs vairuotojas staiga sugalvojo persirikiuoti į pirmą juostą ir norėdamas pasukti į dešinėje esantį kiemą beveik sustojo. Jei mano automobilyje tuo metu nebūtų suveikusi automatinė stabdymo sistema – eismo įvykis tikrai būtų įvykęs. To nenutiko tik šiuolaikinių technologijų dėka.
Kartais atrodo, kad į telefoną žvelgi tik akies krašteliu, tarsi neatitraukdamas dėmesio nuo kelio, kad tai trunka tik vieną akimirką, tačiau šis konkretus įvykis man parodė, kad būtent ji gali būti lemiama, nekalbant apie ilgesnį dėmesio nukreipimą. Tiesą sakant, po šio įvykio telefono į rankas vairuodama neimu. Jei tenka važiuoti savo darbiniu maršrutu ir yra skubių darbų, sustoju penkiolikai minučių ir padarau juos. Prisipažinsiu, labiausiai bijau pėsčiųjų netikėto išėjimo gatvę ir kad aš kaip tik tuo momentu nežiūrėsiu į kelią, o būsiu nuleidusi akis į telefoną. Sekundės ar kelių sekundžių akimirka gali būti ta, kurios paskui gailėsiesi visą gyvenimą.
Konkursui „NežVairuok“ atsiųskite pasakojimą, kaip pastebėjote ką nors naudojantis telefonu prie vairo. Kokia tai buvo situacija, kas nutiko ir kuo ji baigėsi. Jūsų pasakojimų laukiame adresu konkursai@delfi.lt, keturi laimėtojai bus apdovanoti ERGO civilinės atsakomybės draudimu automobiliui metams.
