Kaip pasakoja dr. Laura Šeibokaitė, Vytauto Didžiojo Universiteto (VDU) Teorinės psichologijos katedros lektorė, tirianti rizikingo vairavimo ypatumus, bene dažniausia chuliganiško vairavimo priežastis – per didelis vairuotojų pasitikėjimas savimi.
„Žmonės bendrai yra linkę geriau galvoti apie save, todėl kai kurie vairuotojai, manantys esą geresni už kitus, imasi demonstruoti tariamus savo gebėjimus kelyje, – pasakoja specialistė. – Tokiems žmonėms važiavimas greitai, pavojingai ir labai rizikuojant suteikia didelį malonumą. Kai žmogui reikia papildomo stimulo, nes jo įprastame gyvenime negauna, jis sėdasi prie automobilio vairo ir bando aštrius pojūčius gauti vairuodamas. Tačiau tokie žmonės įprastai nejaučia atsakomybės nei prieš save, nei prieš kitus eismo dalyvius, o tai yra didelė problema ir pavojus.“
Psichologės teigimu, be adrenalino fanatikų egzistuoja ir kita vairuotojų grupė – šie chuliganišką vairavimą tapatina su „kietumu“ ir savo ego išaukštinimu.
„Šiuo atveju pažeidimus tokie vairuotojai daro vedini įsitikinimo, esą taisyklės skirtos visiems kitiems, tik ne jiems. Save jie įsivaizduoja kitokiais – geresniais, protingesniais, drąsesniais ir t.t. Tokie vairuotojai įprastai vadovaujasi keistu supratimu, esą jei kelyje vairuoji saugiai, važiuoji pagal taisykles, tai esi silpnesnis, kone pastumdėlis. Deja, tokių vairuotojų, ypač jaunimo tarpe, keliuose vis dar labai nemažai“, – sako pašnekovė.
„Mokytojai“ keliuose
Nors vairavimo specialistai pastebi, kad Lietuvoje kultūra ir pagarba keliuose neabejotinai auga, gatvėse vis dar galime išvysti vadinamuosius „mokytojus“, t. y. vairuotojus, kurie mėgsta paauklėti kitaip nei jie Kelių eismo taisykles suvokiančius eismo dalyvius. Tokius vairuotojus pastebi ir vairavimo instruktorius Jonas Grybas, kuris tikina: būtent šie vairuotojai kelia didžiausią pavojų.
„Tiesa, kad dabar tikrai kur kas rečiau pamatysime iš savo automobilių išlipusius ir santykius viduryje gatvės besiaiškinančius vairuotojus, tačiau tokių, kurie bando įrodyti tik jiems suprantamus dalykus kelyje, vis dar netrūksta. Dažniausi tokių „kelių erelių“ apraiškos pavyzdžiai yra kitų transporto priemonių aplenkimas ir vėliau tyčinis važiavimas lėtai, staigus automobilio „užkišimas“ prieš kitą transporto priemonę, neadekvatus ir tikrai perdėtas garsinio signalo naudojimas. Tokie veiksmai – mažų mažiausiai kvaili, o neretu atveju ir keliantys realų pavojų kelyje“, – sako J. Grybas.
Kaip teigia dr. Laura Šeibokaitė, polinkis „auklėti“ kitus vairuotojus yra susijęs su žmonių nuostata, jog bet kokiais būdais būtina įrodyti savo tiesą.
„Tokie žmonės visuomet jaučiasi teisūs, net ir tuomet, kai akivaizdžiai klysta. Noras įrodyti savo teisumą juos veda link neadekvačių ir kitiems žmonėms sunkiai suvokiamų veiksmų. Apimtas pykčio ir emocijų, vairuotojas bando jas išlieti kelyje, tačiau kieno kaina? Savo, artimųjų ar visai nieko dėtų žmonių sveikatos ar net gyvybės sąskaita?“ – klausia pašnekovė.
Savikontrolė ir pagarba kitiems eismo dalyviams
J. Grybas išskiria tris esminius principus, kuriais turėtų vadovauti kiekvienas eismo dalyvis, ne išimtis ir transporto priemonių vairuotojai.
„Pirmiausia – tai pareiga laikytis KET. Turime suprasti, kad taisyklės yra sugalvotos ne šiaip sau, o tam, kad visi eismo dalyviai kelyje galėtų jausti saugiai ir patogiai. Prieš sėsdami prie vairo, visas savo bėdas, įsitikinimus ar problemos turime palikti namuose ir važiuodami automobiliu būti 100 procentų susikoncentravę į eismą. Antra – atsakomybė. Atsakingam vairuotojui visų eismo dalyvių saugumas turi tapti didžiausiu prioritetu. Tai reiškia, kad prieš atlikdami bet kokį manevrą ar kilus bet kokiai, galbūt, ne pačiai protingiausiai minčiai, turime suvokti ir įvertinti net menkiausią pavojų ir rizikas. Na, ir galiausiai – pagarba. Ne veltui yra sakoma – „elkis su žmonėmis taip, kaip norėtum, kad jie elgtųsi su tavimi“. Konfliktai kelyje gali baigtis labai skaudžiai, todėl privalome jų vengti. Tik abipusė pagarba tarp vairuotojų gali užtikrinti saugią ir malonią patirtį kelyje“, – tikina vairavimo instruktorius.
Dr. L. Šeibokaitės pasiteiravus, kaip reikėtų ugdyti šias vertybes, psichologė akcentuoja savikontrolę ir edukavimą.
„Reikėtų pradėti nuo darbo su savimi. Pavyzdžiui, rimtai nuspręsti, kad nuo šiol greičio aš neviršysiu. Žinoma, tai turi būti požiūrio klausimas, tačiau daugumai jis yra labai kintantis, todėl reikia įdėti nemažai darbo ir savikontrolės. Pavyzdžiui, jeigu stengiesi važiuoti laikydamasis visų greičio taisyklių, neretam tai tampa sudėtinga užduotimi vien dėl to, kad kiti vairuotojai yra įpratę važiuoti greičiau. Todėl svarbų vaidmenį atlieka ir edukacija – kuo daugiau vairuotojų žinos ir supras savo elgesio pasekmes, tuo greičiau tobulės mūsų eismo kultūra“, – neabejoja pašnekovė.
Informacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos automobilių kelių direkcija.