Apie vairavimą per daug negalvojau, nes įsijungiau navigaciją ir ramiai judėjau susitikimo vietos link. Kadangi renginys vyko kaimo vietovėje, toli nuo pagrindinių kelių, tai navigacija ne visada teisingai nurodydavo kryptį. Kartais tekdavo apsisukti, grįžti atgal ar važiuoti visai kita kryptimi.
Kelionei einant į pabaigą jau jaučiau šiokį tokį susierzinimą dėl blogai nurodytų koordinačių. Važiuojant asfaltuotu keliu, navigacija nurodė sukti į dešinę, į žvyro kelią. Taip ir padariau. Toliau judėjau žvyrkeliu keletą kilometrų, susitikimo vietos kaip nesimatė, taip nesimatė. Vėl apėmė nerimas, kad važiuoju neteisinga kryptimi.
Sustojau prie kaimo trobos, esančios šalia kelio. Išlipusi iš automobilio nuėjau link namo pasiteirauti, gal žmonės žino, kur yra mano minėta sodyba. Deja, man buvo pasakyta, kad važiuoju neteisingai.
Jau rimtai susinervinusi grįžau prie pagrindinio kelio ir net nepasidairiusi į šonus išvažiavau iš šalutinio kelio į dešinę. Po akimirkos mane aplenkė keleivinis autobusas, kuris spaudė garso signalą iš visų jėgų. Ne juokais išsigandau ir greit šoviau į kelkraštį. Dar kelias minutes negalėjau pajudėti, širdis tabalavo kaip pašėlusi – ne juokas, kai didžiulis autobusas pralekia šalia vos per plauką. Supratau – niekada nereikia prarasti budrumo.
Nusiraminusi paskambinau kolegom, kad jie paaiškintų, kaip nuvažiuoti iki susitikimo vietos. Pasirodo, tas žvyrkelis, kuriuo važiavau, ir buvo teisingas kelias. Pritrūko vos vieno kilometro.
Apsisukau ir vėl pajudėjau pagrindiniu keliu žvyrkelio link. Po incidento su autobusu buvau itin atidi ir susikaupusi. Mano padėtis buvo tokia, kad iš naujo į žvyrkelį turėjau atlikti posūkį į kairę. Apsižvalgiau, įsitikinau, kad iš priekio priešinga kryptimi niekas nevažiuoja, parodžiau posūkio signalą, pažiūrėjau per galinį veidrodėlį ar nieks nevažiuoja iš paskos.
Iš paskos tolumoje pamačiau automobilį, bet įvertinusi atstumą ir pirmumo teisę sukti, pradėjau manevrą. Staiga ir vėl girdžiu automobilio signalą ir žviegiančius stabdžius. Pasirodo, tas automobilis, kuris važiavo iš paskos, padidino greitį ir bandė mane lenkti, kai aš pradėjau posūkį į kairę. Tikrai išsigandau, paspaudžiau akseleratoriaus pedalą ir aplenkiau mane lenkusį automobilį. Įsukau į žvyrkelį ir pamačiau, kad tas automobilis taip pat pasuko paskui mane.
Pradėjo mane persekioti. Už vairo sėdintis vyriškis mosavo rankomis. Aš vairuoju visureigį, tai žvyro kelias man nelabai baisus. Vėl paspaudžiau akseleratoriaus pedalą ir tiesiog atitrūkau nuo to žmogaus.
Istorija baigėsi, bet aš po to dar daug kartų atsukinėjau įvykius atgal ir bandžiau suprasti, ar tas antrasis automobilis turėjo teisę mane lenkti, kai aš dariau posūkį į kairę. Klausiau kolegų, visi patvirtino, kad ne. Skaičiau eismo taisykles, taip pat radau, kad ne.
Taigi, būkite atsargūs, galvokite už save ir dar bent kelis procentus už kitus. Tuomet neatsitiks taip, kaip man.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „NežVairuok“. Siųskite savo istoriją adresu pilieciai@delfi.lt ir laimėkite „iPhone 11“ telefoną bei ERGO draudimą metams! Konkurso taisykles rasite paspaudę štai čia.
