Tai buvo nedidelė raina katytė. Jos menkas purvinas kūnelis sunkiai vilkosi šlapiu žvyrkeliu drebėdamas nuo skausmo ir baimės. Ji nežiūrėjo į mane, nesiprašė pagalbos, tik negrabiai kasdamasi dvejomis priekinėmis kojytėmis iš paskutinių jėgų stengėsi pasiekti žole apaugusį kelkraštį, tarsi norėdama užsitikrinti saugumą.

Nežinau, kas geriau galėtų apsakyti jausmus, patirtus mano prieš daugiau nei dešimt metų išgyventoje situacijoje, nei šiek tiek perfrazuotas J. Biliūno novelės „Kliudžiau“ motyvas, nes tai, kas nutiko man, nors šiek tiek skirtinga, bet kartu ir labai panašu. Tas
įvykis buvo seniai, bet atsimenu jį tarsi tai būtų nutikę šiandien.

Tądien, gavusi vairuoti prabangų draugo automobilį, tarsi „susvarbėjau“. Prisiplanavau daugiau veiklos nei įprasta, susitariau pietauti su drauge ir visur reikšmingai skubėjau. Telefono iš rankų irgi nepaleidau.

Tikrai netinkamas pasiteisinimas, bet galiu prisiekti, kad tą „vienoje rankoje vairas, kitoje – telefonas“ pozą tikrai nusižiūrėjau nuo suaugusiųjų ir tuomet, dar gana menkai susiformavusiai mano asmenybei, tai buvo kažkoks suaugimo ir svarbumo pavyzdys.

Tuo metu dar ir apskritai buvo mažai kalbama apie laisvų rankų įrangą, o ir mažesniame mieste, kur gyvenau, tam nebuvo skiriama ir daug dėmesio. Gal todėl, norėdama skambinančiai draugei pranešti, kad vėluosiu į susitikimą, daug nemąsčiusi – lenkiausi paimti automobilyje ant keleivio sėdynės numesto telefono.

Akimirkai nusukus akis nuo kelio, pajutau smūgį ir klyksmą. Sustabdžiusi ir išlipusi iš automobilio pamačiau partrenktą katytę. Vaizdas buvo kraupus... Kol aš, ištikta šoko, galvojau, ką daryti, dar kiek pasikapstęs tolyn nuo riaumojančio automobilio gyvūnėlis sustingo ir neberodė jokių gyvybės ženklų. O aš, kaip J. Biliūno apsakymo veikėjas, persmelkta gilaus kaltės ir gėdos jausmo, bėgau iš įvykio vietos.

Tuomet bandžiau vyti niūrias mintis, buvau guodžiama, kad keliuose nuolat žūsta gyvūnai, bet niekas nepadėjo. Tai dienai suplanuotos veiklos prarado prasmę, apetitas – dingo, o prie automobilio vairo išvis kurį laiką nesėdau.

Po to įvykio man tapo visiškai aišku kokia didelė kartais gali būti, atrodytų, nekalto dirsčiojimo į telefoną kaina. Kokį pavojų neša net ir trumpam nuo kelio atitrauktas dėmesys vairuojant. Juk vietoje katytės tuo metu galėjo būti neatsargiai į kelią išėjęs žmogus ar išvažiavęs automobilis. Galėjo nukentėti pavežami man artimi žmonės ar įvykti kita pavojinga situacija.

Dabar neabejoju, kad kelių eismo taisyklės, kaip ir draudimas naudotis telefonu, nėra nustatomos be kruopščiai atliktų išankstinių tyrimų ir realiai matomos rizikos. Jos kuriamos siekiant ne mus apsunkinti, bet apsaugoti. Taigi, ir nustatytų taisyklių laikymasis yra ne prižiūrinčių institucijų, o mūsų pačių atsakingumo, supratingumo ir rūpesčio vieni kitais dalykas. Susivokim – NežVairuokim!

Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „NežVairuok“. Siųskite savo istoriją adresu pilieciai@delfi.lt ir laimėkite „iPhone 11“ telefoną bei ERGO draudimą metams! Konkurso taisykles rasite paspaudę štai čia.