V. Letuko šilauogynas šiandien užima 4 hektarus žemės, o, pridėjus ir jo giminaičių auginamas šilauoges, iš viso būtų net apie 12 hektarų. Vyras pasakojo, kaip šios uogos atėjo į jo gyvenimą.
„Kada vienas lietuvis grįžo iš Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV), jis man papasakojo apie tokias mėlynas uogas, kurias galima auginti dirvoje. Vienas kitas krūmas buvo Kauno botanikos sode. Paprašiau, kad atvežtų vadovėlį iš Amerikos apie šias uogas, po to susipažinome su auginimo sąlygomis. Kaip tik mūsų žemės Žemaitijoje tam tinkamos – rūgščios, o aplink buvo daug durpynų. Tikrai neskaičiavome rezultatų, svarbiausia buvo, kaip augs tas augalas, o rezultatai buvo neblogi. Paskui bendravome su Varšuvos universitetu, ten pasisekė išsipirkti paskaitų ir nuvažiuoti į universitetą, kuris užsiima šilauogėmis“, – kalbėjo V. Letukas.
Ūkininkas prisipažįsta, kad pačioje šilauogių auginimo pradžioje padarė tokių lemtingų klaidų, apie kurias uogų krūmai jam primena iki šiol.
„Aišku, klaidų padaryta daug. Man atrodė keista, kad tokie maži augaliukai turi turėti 4 metrų tarpą tarp eilių. Kai pradėjo augti, pamačiau visai kitokius rezultatus – po trijų metų išlindo bėdos. Per tankiai susodinta, trūksta prašviesėjimo, tarp krūmų tarpų nebeliko, prasidėjo ligos. Dabar jau susitvarkė visi reikalai, bet ta klaida liko. Todėl turime papildomų darbų, kurių galėjome išvengti“, – komentuoja ūkininkas.
V. Letukas atviras – iš pradžių lietuviai į šias naujas uogas žiūrėjo kiek įtariai ir nepirko, tad jas teko išvežti į užsienį. Tačiau ir ten, deja, šilauogės jam nenešė didelio pelno.
„Lietuvoje pirmus 3 metus nevalgė tų uogų, niekas jų nepažinojo, todėl jas vežėme į Švediją, Suomiją, o ten ganėtinai keistos sąlygos. Kainą jie siūlo pakankamai žemą, palyginus su pasaulinėmis kainomis, reikalavimai – dideli, ir daugiausia problemų su fasavimu, niekur nemačiau tokio fasavimo po 125 g. Vežiau orą pirmyn ir atgal, daugiau dėžių, nei paties turinio. Paskui lietuvaičiai pradėjo valgyti tas uogas, kažkas paėmė Klaipėdos turguje. Iš pradžių susitarėme su prekybos tinklu „Maxima“, jie dar nebuvo turėję tokių uogų, net iš Lenkijos nebuvo atsivežę. Jie mus priėmė, padarė mums reklamą, todėl esu dėkingas jiems“, – kalbėjo jis.
Ūkininkas taip pat papasakojo apie patį uogų prižiūrėjimo procesą.
„Mums reikia labai atsargiai elgtis su cheminėmis priemonėmis. Vietoje trąšų naudojame daugiau durpes. Mulčiuojame kas 2 metus, ant šaknų pilame durpes 10 cm. To maisto pakankamai užtenka, o nuo ligų mes nuskiname uogas. Rugsėjo 10-15 d. nuskiname uogas, kol lapai neparaudonavo nuo grybų, todėl po 11 mėnesių krūmas išsivalo. Laboratorija neaptinka jokių likučių“, – kalba jis.
V. Letukas džiaugiasi, kad šilauoges prižiūri kartu su puikia 5 lojalių darbuotojų komanda, kuri kartu jau nuo pat pradžių.
„Pas mus yra žmonių, kurie tuos 22 m. tebedirba, kaip atėjo, taip ne vienas ir neišėjo. Man paskui juos nereikia vaikščioti, prie arbatos pasišnekame, aš darau visus organizacinius darbus, o jie atlieka ūkinius, kur manęs jau ir nebereikia“, – kalba ūkininkas.
Visai netrukus parduotuvių lentynose bus galima išvysti šviežių pirmųjų šilauogių. Tiesa, šiais metais vėliau nei praeitais. Anot vyro, šiais metais derlius bus tikrai mažesnis.
„Viskas priklauso nuo gamtos, ypač nuo pavasarinių oro sąlygų. Prieš 6 m. kovo mėnesį buvo labai šaltas ir saulėtas oras, dėl to nudegė 2 trečdaliai pumpurų, šiemet tai irgi įvyko. Vasario vidurkis buvo -3 šalčio, kovas buvo irgi šaltas, todėl nušalo irgi trečdalis. Saulėtos dienos su šaltuku labai kenkia derliui“, – kalba ūkininkas.
