Turbūt tai išgirdus norisi tikėti, kad pavadinimas neatspindi deserto skonio – antraip, koks gi čia desertas? Visgi, neskubėkite teisti: šis skanėstas ant stalo atsidurdavo tik ypatingomis, šventinėmis progomis.

Toks netikėtas deserto pavadinimas – ne vienintelė staigmena, kurią gali pateikti kulinarinis žemaičių paveldas. Šilalės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos vyriausioji bibliotekininkė metodininkė Stefa Minutaitė, daug laiko praleidusi rinkdama krašto senolių išsaugotus vaikystės receptus, neleis tuo suabejoti. Ir net paaiškins, kaip rinkdama senuosius receptus suprato, kad garsusis psichopatas Hanibalas Lekteris – tikrų tikriausias žemaitis.

Senuose receptuose atrado ne vieną kulinarinę keistenybę

Aplankėme Stefą bibliotekoje, kurioje ji dirba. Čia ji prižadėjo parodyti, kaip gaminamas meškos šūdukas. Apetito šis pavadinimas gal ir nežadina, bet žadina smalsumą, kaip ir iš ko šis skanėstas gaminamas.

Pažintis su tradicine žemaičių virtuve ne veltui vyko bibliotekoje. 2013 m. buvo paskelbti Tarmių metais, o vietos bibliotekininkės, mėgstančios gaminti, nusprendė šią progą paminėti kulinariniu projektu ir pasidomėti, kokius patiekalus žemaičiai valgydavo prieš šimtus metų.

Skanėsto "Meškos šūdukai" gaminimas

Taip paaiškėjo, kad žemaičiai kadaise kasdien valgydavo makalą, kankolynę, ubagienę, kleckynę, kiunkę ir kiulkiukus, o ypatingomis progomis pasigardžiuodavo kindziuku, kraujiniais vėdarais ar kraujiniais paplotėliais. O štai iš grietinės, grietinėlės ir kiaušinių pagaminamas kastinis buvo tikra žemaitiškų vestuvių vaišių kulminacija.

„Žemaičiai – labai svetingi žmonės, bet pas mus žemės labai nederlingos. Ingredientų skaičius būdavo labai ribotas, todėl pas mus ir virtuvė kukli. Kukli, bet savotiška“, – paaiškina Stefa.

Stefa pasakoja, kad surinkti receptus nebuvo sunku: centrinė biblioteka turi dar 23 filialus, išsibarsčiusius po aplinkinius didesnius kaimelius. Juose dirbantys bibliotekininkai puikiai pažįsta vietinius žmones, todėl užkalbinti gyventojus buvo vienas juokas.

„Bibliotekininkės greitai pasikalbėjo su vietiniais skaitytojais, surinko ir sunešė daug patiekalų receptų. Rinkinį pavadinom „Pasmakavuok, kap skane“ („Paragauk, kaip skanu“). Kaip dabar juokaujam, savo svečių nebevaišinam – tiesiog padovanojame knygą ir sakome: pasigaminkite patys“, – juokiasi Stefa.

Virtuvėje netrūksta kraujo: daro prielaidą, kad Hanibalas buvo žemaitis

Tiesa, renkant receptus reikėjo žinoti, kaip teisingai prieiti prie žemaičių, antraip šie nepratars nė žodžio. Kaip minėta – nemėgsta jie daug kalbėti.

„Jeigu prieisi prie vyresnio amžiaus žmogaus ir paklausi, kokius senovinius patiekalus jis atsimena, žmogus užsisklęs ir sakys: nieko nežinau, nieko nesugebu, nieko neatsimenu. Bet kai žmogų pamažu nukeli prisiminimais atgal – ką jūs valgydavot vaikystėj, kas per šventes ant stalo būdavo? – jie pradeda kalbėti“, – sako Stefa.

Stefa Minutaitė

Daugybė patiekalų tradicinėje žemaičių virtuvėje gaminami iš kanapių. Iš kanapių žemaičiai gamindavo netgi pieną ir varškę – Stefa teigia, kad tokią yra gaminusi praktiškai kiekviena pakalbinta vyresnio amžiaus kraštietė. Tokių produktų aktualumą moteris stebi ir šiandien: ji spėja, kad vegetarams ir veganams tikrai patiktų paragauti cepelinų su kanapinės varškės įdaru.

Kadangi žemė žemaičiams nebuvo dosni derliaus gausa, jie rado savų būdų pasisotinti. Pavyzdžiui, paskerdus kiaulę, atrodo, kad vietiniai žmonės ją suvalgydavo kone iki paskutinio plaukelio, o štai gyvulio kraujas buvo įprasta daugybės patiekalų sudėtinė dalis.

„Girdėjau kažkada tokią teoriją, kad Hanibalas Lekteris buvo lietuvis. Kai perskaičiau apie tai, pagalvojau: tikriausiai žemaitis. Vietiniai, paskerdę kiaulę, sunaudodavo viską: iš kraujo gamindavo kleckus, iš žarnų gamindavo vėdarus, iš kojų – šaltieną. Praktiškai viską sunaudodavo. Tą teoriją sau pritaikėme, nes, kaip matote, pas mus net ir kraujas neprapuldavo. Bet tai tik mano versija“, – teigia Stefa.

Labai tikėtina, kad Stefa neklysta. Hanibalas Lekteris išties dažnai vadinamas žymiausiu lietuviu pasaulyje. Tomas Harisas, visiems pažįstamo romano „Avinėlių tylėjimas“ autorius, pripažįsta, kad garsiausias jo veikėjas iš tikrųjų yra lietuvių kilmės.

Ilgai neužtruksite: tereikia trijų ingredientų

Bet nenukrypkime nuo temos ir grįžkime prie meškos šūduko recepto. Stefa, įrodydama anksčiau minėtą žemaitišką svetingumą, pasiūlo pademonstruoti ne tik meškos šūduko, bet ir į jį panašaus čiulkio gaminimą.

Stebina ne tik patiekalų pavadinimai, bet ir paruošimo paprastumas. Jiems pagaminti tereikia turėti kepintų ir grūstų kanapių bei smulkintos duonos. Priklausomai nuo to, kurį patiekalą gaminsite, jums reikės trečiojo ingrediento – obuolio arba svogūno.

Skanėstas "Meškos šūdukai"

Meškos šūdukas

- Duona
- Kanapės
- Obuolys

Juoda duona turi būti smulkiai sutrupinta. Kanapes taip pat reikia susmulkinti – jas galima sumalti kavamale arba virtuviniu kombainu, o tai padarius svarbu dar ir šiek tiek pakepinti. Tuomet smulkintą duoną galima sumaišyti su smulkintomis ir kepintomis kanapėmis.

Svarbiausias šio skanėsto ingredientas – obuolys, nuo kurio skonio ir sultingumo priklauso patiekalo gardumas. Obuolio sultys veikia tarsi klijai, padedantys iš gauto mišinio išgauti norimą formą. Jei obuolys sausas, meškos šūdukai bus birūs ir gražiai patiekti ant stalo šio patiekalo nepavyks – neišgausite autentiškos meškos šūduko formos.

Taigi, tą svarbųjį obuolį reikia nulupti ir sutarkuoti, kad išsiskirtų patiekalo sėkmę nulemiančios sultys. Sutarkuotą obuolį reikia įmaišyti į duonos ir kanapių mišinį – taip gausime drėgną, saldžiarūgštę masę. Iš jos suformavus kamuoliukus, patiekalas yra paruoštas.

Skanėstas "Čiulkis"

Čiulkis

- Duona
- Kanapės
- Svogūnas
- Druska

Ruošimo pradžia identiška – tuo pačiu principu smulkintą duoną ir kanapes reikia sumaišyti. Bene vienintelis skirtumas – šiame patiekale klijų vaidmenį atlieka ne obuolys, o svogūnas.

Svogūną svarbu kuo smulkiau supjaustyti ir sumaišyti su duona ir kanapėmis. Galima įdėti druskos, o iš gautos masės taip pat suformuoti kamuoliukus.

Vis dėlto, kaip šie senoviniai patiekalai buvo gaminami autentiškai, bibliotekininkėms matyti neteko – Stefa pabrėžia, kad pagal girdėtus receptus kiekvieną patiekalą jos pateikia taip, kaip pačios išmano. Kaip viskas iš tiesų atrodydavo žemaičių lėkštėse, belieka spėlioti.