Tuščias kaimas arba tradicija, kurios reikšmės – nežino

Kelią, kuriuo pasiekiame miške pasislėpusį Zervynų kaimą, vargu, ar būtų galima pavadinti žvyrkeliu. Jo danga, rodos, Nidos kopų smėlis. Sustojame šalia trijų kryžių ir nusprendę, kad pasiekėme kaimo centrą, išjungiame variklį.

Nors danguje nardo kelios kregždės, atrodo, lyg mus skraiste apgaubė tyla. Aplink senos, griūvančios pirkios. Ir nors kaimas yra gūdžiuose Varėnos rajono miškuose, ošimo nesigirdi. Rodos, Zervynose esame paskutiniai žmonės.

Vėliau sužinome, kad kaimo pavadinimas kildinamas nuo jotvingių kalbos. Zervė reiškia gervė, o zerventi – čiurlenti. Toks pavadinimas mistiškumo kupinam kaimui – puikiai tinka.

Kol laukiame atvykstančio pašnekovo, Zervynų kaimo gido Algio Svirnelio, nusprendžiame pasivaikščioti. Gal pavyks surasti gyvų. Aplink tiek tuščių, tačiau dailių sodybų, kad apima jausmas, jog esi kalnuose – apsuptas gamtos ir gilios praeities.

Bevaikštant akį patraukia kryžiai, kurių čia apstu. Kryžius Lietuvoje nėra keista detalė, tačiau Zervynos, rodos, turi savo tradicijas. Aplink kryžius aprištos trumpos baltos prijuostėlės arba, kaip vietiniai sako, kvartukaici.

Antaną kaip tik sutinkame prie vieno tokio kryžiaus. Vyras mus išvydęs nė kiek nenustemba – turistai čia dažnas reiškinys. Zervyniškis tikina, kad kryžius pastatytas tik prieš kelias dienas. Senasis esą supuvo, tad buvo pastatyta jo replika.

Pasiteiravus, kodėl kryžiai turi prijuostėles, Antanas pakraipo galvą ir sako, kad vargu, ar kas žino, kam jos ten iš tiesų rišamos. „Viena moteriškė man paaiškino, kad kai Jėzus nešė kryžių, jam davė drobulę prakaitui nusišluostyti. Tai ta servetėlė simbolizuoja drobulę. Niekas tiksliai nežino, tačiau kabina, išplauna, prižiūri“ – nusijuokia vyras.

Vėliau, to paties paklausus Zervynų gido Algio, sužinome, kad tai kryžių puošimo tradicija. Esą jaunoji užrišdavo prisjuotėlę per vestuves. Algis pasakoja, kad rišimas simbolizuoja prašymą: tvirtos santuokos, sveikų vaikų, gero derliaus. Kartais prijuostėles rišdavo ir mergos, kurios norėdavo ištekėti. Jos tikėjo, kad tokie burtai padės patraukti norimo berno akį. Algis mano, kad tai vienas iš Dzūkų pagonybės išsaugojimo pavyzdžių. O dabar vietinės moterys riša prisjuoteles, siekdamos šią tradiciją išlaikyti.

Vieta, apie kurią kuria filmus, rašo knygas

Smėlingais Zervynų keliukais patraukiame kartu su Antanu. „Mažai likę čia žmonių, tik moteriškės. Jos ilgiau gyvena. Bet jau metuose visos. O naujų žmonių neatsikrausto, nebent vaikai vasaroti grįžta“, – pasakoja senolis.

Ir pats Antanas žiemoja ne Zervynose, o Varėnoje. Jis tikina, kad ten žiemą šviesiau. Tačiau į Zervynas vasarą grįžta, nes Varėnoje nuobodu. „Kai buvau vaikas, tai kaime gindavo 70 karvių. Dabar aš ir dar kitas žmogus auginame kelias vištas. Nėra žmonių“, – sako jis.

„Vietinių, kurie pastoviai gyvena čia yra 10. Radau knygą, kurioje parašyta, kad senais čėsais čia gyveno 270 žmonių. Knyga išleista 1960 metais. Liko daug tuščių sodybų. Ai, dar čia Juozas Aputis gyveno“, – prisiminęs priduria vyras.

Paklausus, kokia Zervynų istorija, liūdna ar linksma, Antanas su šypsena sako, kad čia žmonės gyveno biednai ir vsio. Vyras mosteli ranka į vieną sugriuvusią sodybą. „Šito pastato savininkai gyvena Baltarusijoje. Jie retai atvažiuoja“.

Antanas pasakoja, kad daržų šalia sodybų nepamatysime. Visi jie yra palei Ūlos upę – ten vienintelės kažkiek derlingos žemės. „Aš neatsimenu, bet tėvas sakydavo, kad mano diedukas laikė 6 karves. Tai bobutė nueidavo ir visas 6 pamelždavo į vieną kibirą. Tokios tos karvės – neprivalgiusios“, – juokiasi Antanas.

Zervynose, sako Antanas, žmonės gyveno ne tik vargingai, bet ir ramiai. Taip ir dabar gyvena Antanas: grybauja, uogauja, prie ežero būna, ką nors meistrauja. „Čia žmonės visada ramiai gyveno. Nervindavosi, kad lietus šieno nesulytų. Ir draugiškai gyveno. Iš šito kaimo į Sibirą gal vienas žmogus buvo išvežtas, jis turėjo ryšių su partizanais. Kaimynai neskundė vieni kitų“, – sako vyras.

O partizanų Varėnos rajone būta daug. Vien keliaujant link Zervynų pravažiavome ne vieną kelio ženklą, nurodantį partizanų buveines ar žudymo vietas. „Čia netoli bunkeriai buvo, – rodo Antanas į vieną iš šlaitų. – Buvo mokytojas Švalkus. Jis vieną dieną išėjo į partizanus. Gal mėnesį pabuvo ir jį nušovė, plaukiantį Merkiu. Jis buvęs Lietuvos karininkas, kaime pasislėpė, kad neišvežtų į Sibirą. Švalkus buvo tikras, idėjinis partizanas“, – pamena pašnekovas. Šios vietovės taip neatsiejamos nuo partizanų, kad Zervynose apie tai filmuotas ne vienas filmas. Tikriausiai garsiausias – „Niekas nenorėjo mirti“.

Suvalkiečiai nesupras

Palydimi Antano nukulniuojame susitikti su Zervynų kaimo gidu Algiu. Pasirodo, jie abu kaimynai ir stovint Algio kieme, sunku pasakyti, kur kieno žemės. „Tada žmonėms nereikėjo privatumo, jiems reikėjo bendruomeniškumo. Tvoros būdavo reikalingos, kad vištos darželio neiškapstytų. Buvo daug bendrų erdvių. Anksčiau ir kiaules išleisdavo paganyti, jos padarydavo didelę smėlio dėžę iš darželių“, – juokiasi Algis.

Kaime, sako jis, stovi 48 namai. „Kiek sodybų, sunku pasakyti, nes stovi vienas namas, o turi po du tvartus, svirnus. Viename name gyvendavo du gaspadoriai. O sodyba yra ir namas, tvartas ir svirnas“, – aiškina Algis. Šiandien tokie kiemai kelia didžiulį galvos skausmą geodezininkams, kurie turi tiksliai atmatuoti sklypus. O ir kaimynai pyktis dėl žemių negali. Algis sako, kad sklypai būtų taip suskirstyti, jog neišeitų net tvarto durų atsidaryti – jos jau būtų kaimyno teritorijoje.

Tokiam keistam kaimo išsidėstymui, bendruomeniškumui įtakos turėjo ne kas kita, o mokesčių vengimas. „Zervynos, sakoma, kad yra gatvinis kaimas. Tačiau laikui bėgant atsirado ir kupėtinio kaimo bruožų. Tam įtakos turėjo caro Dūmo mokestis. Jei iš pirkios rūksta dūmas – gyvena žmonės. Todėl reikėdavo mokėti mokestį, neatsižvelgiant į tai, kiek žmonių ten gyvena. Žmonės, vengdami mokesčių, gyvendavo keliomis šeimomis, sudarydavo bendrą ūkį. Pasispausdavo. Todėl toks keistas pastatų išsidėstymas“, – sako Algis.

Vaikštant po kaimą, sunku nepastebėti keistai išmėtytų pastatų. Algis tikina, kad žmogui iš Suvalkijos, kur derlingos žemės, toks gyvenimas būtų vargiai suprantamas. Vyras juokiasi, kad suvalkiečiai dažnai stebisi jo istorijomis, kad čia karves melždavo tik du kartus per dieną – ryte ir vakare.

Ėjo priešams iš rankų į rankas

Nors gyventojų likę tik 10, Algis tikina, kad čia žmonės gyveno nuo akmens amžiaus. Kaimą Ūlos upė dalina į dvi dalis, ir kaip paaiškina Algis, taip būdavo skirstomos teritorijos. Todėl dalis rašytinių šaltinių yra Merkinės metraščiuose, o kita – Varėnos. Tačiau pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Zervynos minimos dar 1742 metais.

Senąją Zervynų istoriją sunku suprasti, tačiau įdomiausia tai, kad šis kaimas istoriškai niekada nebuvo oficialiai Lietuvos dalis. „Buvo carinė Rusija, tada lenkų okupacija, o po to – Tarybų Sąjunga.

Kai Vilniaus kraštas buvo okupuotas lenkų, Tarybų armija teigė, kad grąžino jį Lietuvai. Tai pusė kaimo grąžino Lietuvai, o pusė liko Tarybų Sąjungai. Tai mes stovime pusėje, kuri priklausė Tarybų Sąjungai“, – pasakoja Algis.

Tais laikais kaimą skyrė saugoma siena. „Nors atskirtis truko neilgai, gal tik pusę metų, nes buvo parvežta „Lenino saulė“, bet per tą trumpą laiką pasimatė ir ekonominiai skirtumai. Tarybų Sąjungos pusė gyvendavo prasčiau. Cukrus, degtukai buvo prabanga, tai per upę nešdavo kontrabandą. Butelį arielkos permesti pavykdavo, nors ir griežtai saugojo sieną. Diedai pasakodavo tokių istorijų, kad išgeria butelį ir šaukia, kad dar permestų“, – juokiasi Algis.

Algis tikina, kad nors ir Zervynos priešams ėjo iš rankų į rankas, čia gyvena tikri patriotai. Vyras rodo į kitas pus gatvės stovintį kryžių ir teigia, kad tai vienas iš įrodymų.

„Kai čia buvo Lenkijos teritorija, teko mokėti mokesčius Lenkijai. Iš Zervynų imdavo vaikinus į lenkų kariuomenę. Mano dėdė buvo lenkų kariuomenėje. Kariuomenėje būdavo ne tik lietuviai, bet dar Zervynų kaimo lietuviai“, – šypsosi Algis.

Tačiau mokytis lenkiškai, sako jis, Zervynų gyventojai vengė. Esą name, kuriame dabar gyvena Algis, veikė nelegali lietuvių mokykla. Už tokią veiklą, pasakoja gidas, būtų tekę keliauti į teismą. „Toks gyvenimas buvo Zervynose prieš Antrą pasaulinį karą. Visada turėjome norą būti lietuviais“, – šypsosi vyras.

Per parą – tona voveruškų

Nesvarbu, kam priklausė Zervynos, Antanas sako, kad žmonės vis tiek sukosi miške. „Dabar iš grybų nebėra uždarbio. Perka grybus, bet kainos... Seniau čia buvo voveruškų supirkimo punktas. Yra nuotraukos tik likusios. Supirkimo punktas per vakarą supirkdavo ir apvirdavo beveik toną voveruškų. Buvo mažai grybautojų ir daug grybų. O dabar tik kilogramą pririnksi, tai toks čia uždarbis“, – apie kasdienybę pasakoja senolis.

Jis tikina, kad koją pakišo ir sausra – šiais metais grybų dar mažiau. Tačiau turistų čia atkeliauja pilnais autobusais. „Kartą turistai pamatė didžiulį kašiką, – vyras į šonus ištiesia rankas. – Va, dar didesnis negu rodau. Pintas. Kokių dviejų metrų ilgio. Turistai manęs klausia, kam toks didelis kašikas. Aš nežinodamas, juokais pasakiau, kad grybams.

Vėliau pasiklausiau vietinio, kam jam tas kašikas reikalingas. Man sako, kad jo tėvas nupynė jį grybams. Kašiką pasistatydavo į vežimą ir išpildavo surinktus grybus. Tam kašike tilpdavo 70 kilogramų voveruškų. Tokio nepaneši. O dabar čia gyvenantys žmonės nelabai gali grybauti, sveikata neleidžia“, – šypteli Antanas.