Iki šiol neturi stalo įrankių ir valgo rankomis
DELFI žurnalistai išdrįso susipažinti su Norviliškių pilies vaiduokliais ir praleisti su jais naktį. Kad ir ką bepasakotų lankytojai, pilį prižiūrinčiam Pauliui Bodindorfui pasakos apie vaiduoklius kelia juoką. Vis dėlto, susimąstęs jis atsako: pilyje tikrai kažkas yra. Tik gal ne vaiduokliais reikėtų tai vadinti, o aura.
Pilyje iki šiandien vyksta viduramžiškos puotos, kurių metu valgoma be įrankių. Juk XVI-ame amžiuje vietiniai šakučių dar neturėjo ir valgė tik su peiliais, o Norviliškėse nuo to laiko, rodos, niekas taip ir nepasikeitė.
Pilyje galima sutikti išmintingą vyrą, vilkintį apsiaustą, kuris primena vienuolio abitą. Vis dėlto, pavadintas vienuoliu, vyras purto galvą. Ne vienuolis jis, jis – pilėnas, dar pažįstamas Edmundo vardu.
Visgi, jei nesate iš drąsiausiųjų, tačiau vis tiek norite iš arti susipažinti su pilimi – bent jau nesirinkite 6-ojo kambario. Netrukus sužinosite, kodėl.
Pilis pastatyta iš Rytprūsių pirklio ir lietuvaitės meilės
Šiandien matoma pilis iškilo XVI a. pabaigoje. Tik pamėginkite įsivaizduoti, kiek daug jai teko išgyventi per šiuos šimtus metų: iš pradžių buvusi turtingo pirklio ir jo išrinktosios meilės lizdu, vėliau pilis tapo vienuolynu, kurį bėgant metams pakeitė Rusijos kareivinės, mergaičių žemės ūkio mokykla, policijos nuovada, o dar vėliau ir klebonija.
Pilies dama save pusiau juokais, pusiau rimtai vadinanti Svetlana Nikonova pasakoja, kad įspūdingas viduramžiškas statinys iškilo kaip meilės pilis.
Rytprūsių pirklys Vaitiekus Šorcas, keliavęs per šiuos kraštus, anuomet išvydo ir pamilo gražuolę lietuvaitę Daratą.
Vieną dieną V. Šorcas buvo iškviestas į mūšį, kuriame vyrą pakirto priešo kalavijas. Vyro gedinti Darata pasiliko gyventi viena, o po kelerių metų nusprendė pilį perleisti pranciškonų vienuoliams su sąlyga, kad pilies teritorijoje šie pastatys bažnyčią ir melsis už jos ir mirusio vyro sielas.
„Taip į pilį atsikėlė pranciškonų vienuoliai. Trečiame pilies aukšte jie turėjo 8 celes, pirmame buvo pagrindinė menė, o apačioje – vyno rūsys. Vienuoliai laikėsi Daratai duoto pažado ir netoli pilies sienų pastatė bažnyčią. Vieną dieną, kai vyriausias vienuolis buvo išvykęs, vienuoliai, prisiragavę vyno, netyčia sudegino pirmąją bažnyčią“, – pilies istoriją pasakoja pilies dama Svetlana.
Visgi, toks neapdairumas vienuoliams netapo priežastimi nesilaikyti duoto pažado – teko statyti antrą bažnyčią. Bėgo metai, atėjo 1831 m., kuomet pradėta masiškai uždarinėti vienuolynus. Ši banga neaplenkė ir Norviliškių pilyje ilgą laiką gyvavusio vienuolyno. Jį pakeitė pilyje įsikūrę Rusijos kariai.
Pilies svečiai neslepia, kad čia sutinka vaiduoklių
Verslininkas netrukus pajuto, kad istorinėje vietoje jis – ne vienas. Tai, kad pilyje vaidenasi, patvirtino jo penkerių metų sūnelis Kipras. Viena pasivaikščiojimo kartu su šeima akimirka verslininką privertė pasijusti nejaukiai. „Mama – lelia“, – kažkur į tuštumą rodydamas ištarė vaikas, akivaizdžiai norėdamas mamai kažką parodyti. Vis dėlto, berniuko mama toje vietoje nieko nematė.
Kas iš tikrųjų nutiko tą dieną, paaiškino iš vietinių išgirsta legenda, siekianti tuos laikus, kai pilyje dar gyveno vienuoliai.
Vienas anksčiau pilyje gyvenęs vienuolis pamilo merginą, tačiau dėl savo įžadų negalėjo su ja pradėti šeimyninio gyvenimo. Vienuolis išvyko į Vatikaną, kad įžadai būtų panaikinti. Belaukdama grįžtančio mylimojo, vienuolio išrinktoji susilaukė mergaitės, kurią pavadino Emilija. Deja, grįžęs vienuolis savo šeimos neberado – manoma, kad mergaitė su mama žuvo sukilimo metu.
Vis dėlto, yra mįslingų ženklų, rodančių, kad mergaitė pilyje vis dar gyvena. Anot pilies damos Svetlanos, dažniausiai Emilijos buvimas jaučiamas 6-ame kambaryje. Prieš keletą metų atstatytoje pilyje vyko vestuvės, kurių metu šiame kambaryje nakvojo vienas piršlys. Netrukus jis išėjo iš kambario, rankose laikydamas mažą medinį arkliuką – persigandęs vyras bandė paaiškinti, kad šis visą naktį suposi.
Vis dėlto, ji pastebi, kad nakvojantys 6-ame kambaryje arkliuką mėgsta išnešti į koridorių – dėl visa ko. Ne visiems jauku užmigti žinant, kad šalia gali imti suptis Emilija. Svetlana juokiasi prisimindama atvejus, kai kitoje koridoriaus pusėje nakvoję pilies svečiai nusigąsdavo prieš pat save išvydę pastatytą arkliuką.
DELFI žurnalistams nepritrūko drąsos išmėgintį 6-ąjį kambarį. Vis dėlto, jokių nepaaiškinamų garsų pilyje nebuvo girdėti, o ir garsusis arkliukas šįkart stovėjo ramus. Po šios nakties teko pritarti anksčiau girdėtiems Pauliaus žodžiams: tai, kas nematomo jaučiama pilyje, tikslingiau vadinti aura, o ne vaiduokliais.
Pilies lobis ir slaptas tunelis – vis dar nesurasti
Anot pilies damos, dažnas atvykėlis žino apie pilies teritorijoje užkastus lobius, kurių ieškojimui pilėnai netgi sukūrė linksmą žaidimą.
Vienuoliai, prieš išvykdami iš pilies, kažkur šalia jos paslėpė 18 tūkst. auksinių ir sidabrinių pinigų. Pilies svečiai, žaisdami lobio paieškas, laksto po teritoriją – galbūt kada nors suras?
Norviliškių pilį gaubia ir daugiau paslapčių. Anksčiau statytose pilyse būdavo įrenginėjami atsarginiai išėjimai. Istoriniai šaltiniai liudija, kad Norviliškių pilyje būta tunelio, vedančio iki Alšėnų, esančių Baltarusijos teritorijoje.
Deja, tunelis į Baltarusiją vis dar nėra atrastas, tad ieškantys pilies lobio galėtų pakeliui pasidaryti ir tunelio.
Kokių dar paslapčių turi Norviliškių pilis, Svetlana nutyli. Sako, kad norintys sužinoti daugiau turėtų atvykti ir išsiaiškinti patys – jei tik išdrįs.
