Palygino kaimo ir miesto mokyklas: pokyčiai reikalingi čia ir dabar

Turbūt visi tėvai norėtų, kad jų vaikai lankytų mokyklą, kurioje būtų galima siekti paties geriausio išsilavinimo. Tačiau ar visuomet ta mokykla, kuri yra arčiausiai namų, siūlo geriausia? Specialistai pastebi išsiskiriančius mokinių rezultatus, ypač regionų mokyklose. Kodėl ir kaip turėtume siekti, kad ugdymo kokybė visur būtų vienodai gera?

Problema glūdi ne tik tarp miesto ir kaimo mokyklų

Vertindama daugelį mokyklų kokybės matavimo tyrimų rezultatų, VšĮ „Mokyklų tobulinimo centras“ steigėja Eglė Pranckūnienė pastebi daugybę skirtumų tarp Lietuvos mokyklų.

Pavyzdžiui, ŠMM leidinyje „Lietuva. Švietimo būklės apžvalga, 2018“ teigiama, kad tarp 507 mokyklų, kuriose buvo atliktas išorinis vertinimas 2011–2017 m., tik 14,4 proc. mokyklų pasiekė itin gerų rezultatų keturiose vertintose srityse (ugdymo rezultatai, ugdymasis ir mokinių patirtys, ugdymo(si) aplinkos bei lyderystė ir vadyba.) Trečdalis gerai įvertintų mokyklų yra didmiesčiuose, 7 proc. – miesteliuose ir kaimuose.

Dar vienas pavyzdys – 2015 m. PISA tyrimo duomenys, kurie taip pat atskleidžia didelius mokinių pasiekimų skirtumus tarp miesto ir kaimo mokyklų. Pavyzdžiui, gamtamokslinio ugdymo pasiekimai tarp miesto ir kaimo mokinių skiriasi 52 taškais, kai OECD šalių vidurkis – 26 taškai. Vis dėlto, dideli skirtumai pastebimi ir tarp skirtingų Vilniaus mokyklų, tad E. Pranckūnienė problemą mato ne tik kaimo ir miesto mokyklų atskirties atžvilgiu, bet apskritai – visų mokyklų šalyje atžvilgiu.

„Tokia situacija, manau, susiklostė dėl to, kad mokinių mokymosi lygiavertiškumas niekada nebuvo realus Lietuvos švietimo prioritetas. Mes nuolat siekiame ką nors pavyti arba pralenkti, bet ne sudaryti visiems vienodai geras ugdymosi sąlygas. Mums pavyzdį rodantys suomiai 8 dešimtmetyje susitarė, kad visi Suomijos vaikai turi mokytis vienodai geromis sąlygomis: juos moko puikūs mokytojai, kuriais yra besąlygiškai pasitikima, patogios mokyklų erdvės tarnauja kiekvieno vaiko mokymuisi“, – lygina pašnekovė.

„Mokinio mokymosi galimybės priklauso nuo to, kur jis gyvena, iš kokios jis šeimos, kokia yra tos vietovės ekonominė, kultūrinė perspektyva. Ugdymo kokybę labiausiai lemia mokytojai, jų pasišventęs, nuoseklus darbas, dėmesys kiekvienam vaikui. Mokytojams reikia nuolat mokytis, kad neatsiliktų nuo naujausių švietimo tendencijų. Didelių ir mažų mokyklų mokytojų profesinio tobulėjimo galimybės yra visiškai skirtingos – didelės mokyklos tam turi daug daugiau išteklių, mokytojai gali vieni kitus pakeisti, o mažose mokyklose – visai kita situacija, jų galimybės yra daug labiau apribotos“, – vardija E. Pranckūnienė.

„Mokyklų tobulinimo centro“ steigėja pastebi ir daugiau nevienodų mokymosi sąlygų skirtingose mokyklose. Tai – mokyklų pastatai, ugdymo erdvės, neformaliojo ugdymosi galimybės. O visa tai, anot jos, priklauso ne nuo kryptingos valstybinės ir savivaldybių politikos, o įvairiausių politinių aplinkybių, o kartais vien pačios mokyklos pastangų.

E. Pranckūnienė nemano, kad miesto ir kaimo mokyklų mokinių rezultatai atskleidžia visą tiesą apie esančią atskirtį.

„Aš manau, kad atskirties problema nėra vien tik švietimo problema. Jeigu mes, kaip valstybė, nematome regionų perspektyvos, jeigu jie masiškai tuštėja, tai negalime tikėtis, kad su švietimu tenai bus viskas tvarkoje, nors ir turime fantastiškų pavyzdžių. Ir ES, ir OECD, ir mūsų pačių tyrimai rodo, kad socialinė atskirtis kelia grėsmę Lietuvos ateičiai, tad čia būtina sutelkti socialinės, sveikatos, kultūros, ekonomikos ir kitas pajėgas ir ieškoti bendrų sprendimų.

Labai svarbus čia yra ir savivaldybės kaip steigėjo vaidmuo, nes per savivaldybę visos šios skirtingos sritys gali tarpusavyje bendradarbiauti ir ieškoti bendrų sprendimų, kaip užtikrinti žmonių gerovę, o tada ir su ugdymu bus viskas tvarkoje ir nebus tokių skirtumų“, – aiškina ji.

Mokyklos skirtingos, nes jų veikimo laukas – nelygiavertis

Lietuvos pagrindinių mokyklų asociacijos prezidentas ir Ruklos Jono Stanislausko mokyklos-daugiafunkcinio centro direktorius Darius Mockus, vertinant šalies mokyklų lygiavertiškumą, pirmiausia kviečia sau užduoti klausimą: kas yra gera mokykla?

Geros mokyklos apibrėžimą pateikia ir Geros mokyklos koncepcija: „Gera mokykla – prasmės, atradimų ir mokymosi sėkmės siekianti mokykla, grindžianti savo veiklą bendruomenės susitarimais ir mokymusi.“ Taigi, turime siekiamybę nusakantį dokumentą, kuriame sakoma, kad „svarbiausiu sėkmingos mokyklos veiklos požymiu laikomas tinkamas mokyklos misijos įgyvendinimas“.

„Svarbu suvokti, kad mokyklų misija skirtinguose kontekstuose yra skirtinga. Tai pagal kokius kriterijus matuosime mokyklų lygiavertiškumą? Ar įmanoma tai padaryti? Turime mokyklų, kuriose ugdomos būsimosios mokslo, meno žvaigždės, tačiau yra ir tokių mokyklų, kurios kasdien deda didžiules pastangas, kad nuvestų mokinį iki pagrindinio išsilavinimo slenksčio ir palydėtų mokytis profesijos. Tie vaikai irgi Lietuvos piliečiai, jie kurs vertę ir šalies gerovę. Tad kurios mokyklos yra geresnės? Ar jos lygiavertės? Kaip tai pamatuoti ir kas gali atsakyti į šį klausimą? Nėra vienareikšmiško atsakymo, todėl negalim „užsikabinti“ už komercinių reitingų (laikas juos nukarūnuoti) ir paviršutiniškai teigti, štai čia – geros mokyklos, o čia – ne“, – teigia D. Mockus.

Anot Lietuvos pagrindinių mokyklų asociacijos prezidento, svarbu giliau pažvelgti į priežastis, lemiančias mokyklų veiklos rezultatus. Jis pateikia pavyzdį: turime dvi mokyklas skirtinguose Lietuvos regionuose, mieste ir kaime. Viena gyvuoja vietovėje, kur bedarbystė mažesnė nei šalies vidurkis, daugumos mokinių šeimos pilnos (tėvas ir mama gyvena kartu, neišvykę į užsienį), šeimos pajėgios suteikti savo vaikams pozityvų kultūrinį, emocinį foną, lavinti vaiką po pamokų ar samdyti korepetitorius.

Kita mokykla yra vietovėje, kur bedarbystė apie 15–20 proc., apie 30 proc. mokinių gyvena tik su mama (tėvas dirba užsienyje arba išsituokę), šeimoms metai iš metų nepavyksta ištrūkti iš ekonominio nepritekliaus ir skurdo kultūros gniaužtų, tad apie korepetitorius negali būti nė kalbos. Emocinis fonas tose šeimose taip pat dažnai įtemptas. D. Mockus pabrėžia, kad šių mokyklų veiklos laukas – nelygiavertis.

Jo teigimu, mokyklos ir mokinio aplinka, pats ugdymas, mokyklos darbuotojai, bendruomenė ir mokyklos vadybos kultūra yra veiksniai, lemiantys mokyklos misijos įgyvendinimą. Kiekvienoje mokykloje šie veiksniai pasireiškia skirtingai.

„Nesileisdamas į mokyklų lyginimą, atsakau, kad geros mokyklos yra tos, kurios panaudoja visą savo potencialą savo misijai įvykdyti konkrečioje vietovėje, su konkrečiais turimais ištekliais ir lemia, kad vaikas pagal savo galias pasiektų aukščiausią rezultatą. Ir nesvarbu, ar tai specialioji, ar gabiausių mokinių mokykla“, – teigia D. Mockus.

Anot D. Mockaus, tendencijos, kad regionuose mokinių pasiekimai yra žemesni, atsiranda dėl gerų ar blogų sprendimų arba dėl sprendimų nebuvimo tiek mokyklos, tiek regiono ar nacionaliniu lygiu.

„Manau, kad jau vakar turėjom sukurti tokį mokyklų finansavimo modelį, kuris atitiktų konkrečiose mokyklose besimokančių vaikų poreikius. Valstybė suskaičiavo visus vaikus, kuriems reikia specialistų pagalbos, tačiau nefinansuoja visų reikalingų etatų. Sudėtinga padėtis ir su pamokų vadavimu mokytojui susirgus. Ar visada galim juos pakeisti kitu mokytoju, kad neprarastume mokymo(si) laiko? Ne vienas nustebtų, kiek pamokų dingsta dėl šios priežasties. Nežinau pavyzdžių savivaldybėse, kur būtų formuojamas koks nors mokytojų rezervas tokiems atvejams. Nėra sistemos, mokyklos paliktos su šia problema tvarkytis vienos“, – sako jis.

Lietuvos pagrindinių mokyklų asociacijos prezidentas pabrėžia, kad galutiniame rezultate nukenčia vaikai. „Nenormalu, kai valstybė, prisiėmusi pareigą užtikrinti lygias galimybes vaikams, to nedaro. Taigi, politikai turi išeiti iš laikinųjų komisijų ir susitelkti į nacionalinės svarbos (ekspertai sako, net saugumo) klausimą – švietimą. Atitinkama politika suformuoja atskirtį, atitinkama politika gali ją ir sumažinti. Tai tik apsisprendimo klausimas“, – teigia D. Mockus.

Ugdymo kokybė visur turi būti vienodai gera

Žiūrėdami į mokinių egzaminų ar standartizuotų testų rezultatus, respublikoje tarp mokyklų matome ryškius skirtumus. Į tai atkreipia dėmesį ir Lietuvos gimnazijų asociacijos prezidentas Vytautas Kantauskas, tuo pačiu pabrėždamas, kad šie skirtumai ne visada parodo, ar mokykla „gera“, ar „bloga“.

„Dažniau šie rezultatai parodo gabiųjų mokinių koncentraciją mokyklose. Kita vertus, dideli mokinių rezultatų skirtumai gali atsirasti ir dėl „blogų“ bei „gerų“ mokytojų koncentracijos mokyklose. Taigi, norint keisti situaciją, kad mokyklos taptų labiau lygiavertės, reikėtų proporcingiau paskirstyti tarp mokyklų gabiuosius mokinius ir mažinti „blogų“ mokytojų koncentraciją mokykloje. Visos mokyklos turi gauti tikslinę metodinę, vadybinę pagalbą. Turi keistis pedagogų įpročiai, įgūdžiai ir požiūris į darbo organizavimą“, – mano V. Kantauskas.

Anot pašnekovo, mokyklų atskirties problema turėtų būti sprendžiama sutvarkant mokyklų tinklą regionuose, atnaujinant mokytojų kolektyvus, teikiant metodinę, vadybinę ir materialinę pagalbą.

„Visi mokiniai mums turi būti vienodai svarbūs ir vertingi, todėl visi yra nusipelnę geros mokyklos. Mokyklos gali skirtis savo kultūra, aprūpinimu, bet ugdymo kokybė turi būti vienodai gera“, – įsitikinęs jis.

Vienodų galimybių trūkumas tęsiasi praktiškai visą gyvenimą

Tai, kad ne visiems vaikams sukuriamos vienodos galimybės siekti geriausio išsilavinimo, pastebi ir Lietuvos studentų sąjungos prezidentas Eigirdas Sarkanas. Jo manymu, norint pasiekti visuotinio lygiavertiškumo, reikėtų apskritai atsisakyti įvairių reitingų, nes tai skatina konkurenciją,
kuri šiuo atveju neša didesnę žalą negu naudą.

„Mokyklos nėra suinteresuotos siekti kaip įmanoma didesnių kokybinių rodiklių, tačiau kaip pasiekti, kad vieni ar kiti rodikliai skaitine išraiška būtų „gražesni“. Mes vis orientuojamės į Suomiją, kurios švietimo sistema yra pripažįstama kaip geriausia visame pasaulyje, tačiau ką realiai Lietuva iš tos švietimo sistemos pasiima? Suomija vadovaujasi vienu, atrodytų, labai paprastu
principu, kuris iliustruoja ir mano anksčiau išsakytą mintį – bendradarbiavimas, o ne konkurencija“, – pabrėžia jis.

E. Sarkano teigimu, norint sukurti visiems vienodas galimybes siekti geriausių rezultatų, būtina mažinti socialinę atskirtį. Vis dėlto, pastebima, kad vaikai iš aukštesnio socioekonominio statuso šeimų turi daugiau galimybių siekti geresnių rezultatų, nes tiesiog tėvai gali daugiau investuoti į savo vaikų išsilavinimą.

Dažnai ši investicija atsispindi per tai, kad tėvai samdo papildomai korepetitorius, kad jų vaikai geriau pasiruoštų egzaminams ar geriau išmoktų vieną ar kitą dalyką. Šiuo atžvilgiu E. Sarkanas pastebi keletą paradoksų.

„Bendrojo lavinimo mokyklos nepakankamai kokybiškai atlieka savo funkcijas, dėl ko atsiranda poreikis korepetitoriams, tačiau tuo pačiu korepetitoriais papildomai dirba tie patys įvairių mokyklų mokytojai. Ir šioje vietoje iš tiesų būtų įdomu palyginti, kaip to paties mokytojo, kuris teikia tiek korepetitoriaus paslaugas, tiek ir dirba mokykloje, skiriasi jo mokinių rezultatų pasiekimai, kurie naudojasi papildomomis paslaugomis, o kurie tiesiog mokosi pamokų metu.

Jeigu norime, kad visi vaikai ar tiesiog piliečiai turėtų vienodas galimybes, tai vienodai geros mokyklos šią funkciją tiesiogiai ir atliktų, nes kai vienodų galimybių trūkumas atsiranda dar bendrajame ugdyme, tai tas trūkumas tęsiasi praktiškai visą gyvenimą“, – pabrėžia Lietuvos studentų sąjungos prezidentas.

„Mokytojai Lietuvai“ – tai „Maxima grupės“ inicijuotas projektas, kurio metu 15 komisijos atrinktų labiausiai motyvuotų šalies mokytojų iškeliavo nemokamai stažuotis Suomijoje. Iš arti susipažinę su pažangia Suomijos švietimo sistema, gerąją praktiką jie parsivežė į mūsų šalies mokyklas, specialiai organizuotų susitikimų metu dalinasi su Lietuvos mokytojų bendruomene.