Lietuvių kalbos ir literatūros žiniomis su mokiniais jau ketvirtą dešimtmetį besidalinanti L. Ronkaitienė pripažįsta, kad mokytojams susikurti autoritetą prieš vaikus nėra lengva. Besikeičiančios gyvenimo technologijos, aplinka ir gyvenimo tempas verčia mokytojus vis sudėtingiau sukti galvas, kad pasiektų savo, kaip pedagogų, tikslų. Portalui DELFI mokytoja pasakoja apie tai, kaip per dešimtmečius pasikeitė vaikai ir kokie didžiausi iššūkiai šiandieniam mokytojui švietimo sistemoje.
– Ko mokytojams šiandien labiausiai trūksta?
– Tikriausiai tai priklauso nuo kiekvieno mokytojo. Manau, kad galimybės mokytojams Lietuvoje tobulėti yra, bet jiems patiems reikia noro ir iniciatyvos tai daryti. Galbūt labiausiai trūksta kūrybiškumo, darbo individualizavimo, mokymo diferencijavimo žinių.
– Kodėl mokytojams trūksta kūrybiškumo?
– Turime tokią problemą, kad vis dėlto viso ugdymo tikslas – egzaminai. Ir mokytojo prestižas, ir visuomenės požiūris į mokytoją dažnai priklauso nuo to, kaip jo mokiniai išlaiko egzaminus, todėl vėlesnėse klasėse kūrybiškiems metodams nelabai lieka laiko.
Dirbu su 9-12 klasės mokiniais, čia yra ir pagrindinio ugdymo patikrinimas, ir valstybiniai egzaminai, todėl vaikus reikia labai dalykiškai ruošti, o tada ir kūrybiškumas kenčia.
Dabar orientuojamės į procesą, o ne į rezultatą ir šiame procese paaukojamos įdomesnės mokymosi formos, o tuomet mokymasis tampa nuobodus vaikams.
– Gal galite pateikti pavyzdžių, kaip lietuvių kalbos pamokoje mokytojas gali išnaudoti kūrybiškumą?
– Kiekvienoje pamokoje galima taikyti netradicinių metodų ir tai nebūtinai turi būti vien žaidimas. Yra aktyviųjų metodų, kurių daug taikau ir aš per grupinius darbus: mokiniai dalijasi užduotimis, dirba kartu. 80 proc. laiko mokiniai turi pamokoje dirbti ir tik 20 proc. turi likti mokytojui. Žinoma, yra temų, kurioms privalai duoti pagrindą, kad vaikai galėtų vėliau dirbti, bet reikia leisti vaikams būti aktyvesniems.
– Mokytoja dirbate jau 35 metus. Kaip per tuos metus pasikeitė mokiniai?
– Taip, iš tikrųjų vaikai labai keičiasi, bet nesakyčiau, kad turime tai priimti blogai. Mes patys turime nuolat mokytis ir patys keistis. Dabar vaikai yra aktyvesni, mažiau susikaupę. Mokiniai turi savo nuomonę ir mokytojas nėra autoritetas tik todėl, kad yra mokytojas ir ilgai dirba. Mokytojas turi pats savo autoritetą susikurti nuo nulio. Anksčiau būdavo, kad mokytojai turėdavo šleifą, apie kurį informacija eidavo iš kartos į kartą. Dabar taip nėra, vaikai visada mokytoją patikrina ir turi visuomet iš naujo įrodyti, ko esi vertas. Manau, kad tai verčia mokytojus pasitempti.
Dabar vaikai nepriima tiesos vien todėl, kad tai pasakė mokytojas, todėl jie gali ginčytis įvairiausiais klausimais. Jei jautiesi tvirtas, turi įrodyti savo teiginius. Turi vykti dialogas, kitaip mokiniai tavęs nepriims. Svarbu ieškoti kompromiso ir kurti santykius. Žinoma, būna visaip: ne visada pavyksta, kantrybės pritrūksta.
– Ką galėtumėte pasakyti apie dabartinių mokinių lietuvių kalbos įgūdžius?
– Jaučiasi, kad labai prastėja raštingumas, būtent dėl technologijų. Vaikai nebeturi įgūdžių lietuviškai rašyti.
Grožinės literatūros neskaitymas taip pat turi įtakos raštingumui ir rašinių rašymui.
– Kodėl vaikai nebemėgsta skaityti?
– Yra daug priežasčių. Kaip tik neseniai klausiau virtualų vienos psichologės seminarą apie skaitymą. Tai pirmiausiai viskas prasideda nuo šeimos – tėvai mažiau skaito. Jei šeimoje knyga nėra draugas, jei draugas – televizorius, kompiuteris, tai vaikas tiesiog nuo mažens neįgyja šių įgūdžių.
Antra, kaltė verčiama programinės literatūros privalomam skaitymui, jaučiamas vaikų pasipriešinimas tam, nors dabar tikrai yra gerų programinių knygų, bet išlieka vaikų išankstinė nuostata. Ir mokytojui tenka įrodyti vaikui, kad iš programos galima gauti ir gerų dalykų.
Pernai turėjau naują devintokų klasę. Turėjome pamoką apie skaitymo naudą. Mokiniai pabėrė minčių lietų. Pavyzdžiui, ir gerai besimokantys mokiniai sako, kad kam reikia skaityti, jei per tą patį laiką gali padaryti daug naudingesnių dalykų, pavyzdžiui, pasidomėti profesija.
– Ar jums tenka domėtis kitų šalių švietimo sistemomis?
– Teko būti stažuotėse Amsterdame apie kūrybinį mokymą. Taip pat su projektais esu lankiusis mokyklose Ispanijoje, Bulgarijoje, Italijoje. Taip pat domiuosi Vokietijos švietimo sistemos aspektais.
– Kas Jus labiausiai nustebino Olandijos mokyklose?
– Olandijoje dalyvavau projekte kūrybiškumo tema, bet man labai įstrigo – mokytojo autoriteto klausimas. Pavyzdžiui, ten vaikai atlieka standartizuotus testus ir pagal rezultatus yra suskirstomi į tam tikrus lygius. Mes klausėme, kaip tėvai priimta tokį diferencijavimą. Buvo atsakyta, kad tėvai labai vertina mokytojų nuomonę: jei buvo padaryti testai ir įvertintos vaikų žinios, tai negali būti ginčo, kad vaikas yra būtent tokiame lygyje.
– Jei nuo rytoj būtumėte švietimo ir mokslo ministre, ką pirmiausiai keistumėte?
– Pirma, tai niekada nenorėčiau būti ministre. O šiaip galvoju, kad visuose mūsų pokyčiuose, tiek švietime, tiek apskritai, trūksta sistemos. Pokyčiai daromi, bet pasikapstoma vienoje srityje, kitoje, viskas paliekama ir šokama į kitą. Tokiame sistemos nebuvime sutrinka ir mokytojas, ir vaikas.
– Ar Jūsų aplinkoje yra pavyzdžių, kur mokytojai metė darbą ir emigravo, ar pasirinko kitą darbo sritį?
– Vaikai labai nori jaunų mokytojų. Dabar jau keturiasdešimtmetis mokytojas mokykloje yra jaunas. Kas bus, kai išeisime mes? Vaikai sako, kad jauni mokytojai geriau, bet kai vaikų paklausiu, kas žada būti mokytojais, niekas nenori. Nėra taip, kad nėra pašaukimo, tiesiog visi supranta, kad būdami mokytojais negyvens taip gerai, kaip norėtų.
Prieš septynerius metus pradėjau dirbi naujoje gimnazijoje. Nuo to laiko jau dvi jaunos mokytojos emigravo, vienas – išėjo į politiką. Taip jauni ir išeina, jei randa kažką geriau. Emigravusios mokytojos buvo labai puikios ir buvo gaila, kad mokiniai netenka tokių mokytojų.
Vyresnioji karta ir toliau dirba, o jauni ieško kažko perspektyviau, kad ir kaip mylėtų mokytojo darbą. Vien pašaukimas nesulaikys mokykloje. Todėl reikėtų daugiau mąstyti, kaip pritraukti jaunus žmones tapti mokytojais.
