„Mane neramina, kiek pinigų vaikui duoti į mokyklą? Kiek šiais laikais priimta duoti? Kažkaip mano sūnui (eina į trečią klasę) kiek beduotum, tiek išleidžia, atrodo, kad visai nesupranta, kad reikia taupyti, skaičiuoti, galvoti apie ateitį. Kaip jam tai paaiškinti? Neklauso jis manęs…“, - rašo mama.
Kaip elgtis DELFI skaitytojai Jurgitai, pasiteiravome Klaipėdos „Smeltės“ progimnazijos direktoriaus, ekonomikos ir verslumo mokytojo Edmundas Kvederio.
Mokyti reikia kuo anksčiau
„Nėra sumos, kiek pinigų turi duoti tėvai. Jei tėvų finansinė situacija prasta – ir pusė euro dienai yra labai daug, jei geresnė – nieko blogo, jei skiriama daugiau. Teko girdėti atvejų, kai tėvai ir 1000 litų savaitgaliui duodavo, tačiau vaikinas jau buvo gimnazistas. Ko gero, šeima turi pati nuspręsti, kokia suma yra tinkama, įvertinti savo galimybes, tačiau vaikui turi būti paaiškinta, kad viskas kainuoja, o vaiko poreikiams tenkinti patiriamos išlaidos“, - sako E. Kvederis.
Jis teigia, kad sprendžiant, kiek duoti pinigų į mokyklą, reikia atsižvelgti, kam bus skiriami pinigai: „Skaitytoja pamiršo paminėti, ar vaikui pinigai duodami būtinoms mokykloje, ar jo asmeninėms išlaidoms.Jeigu jie nuperka talonėlį nuvažiuoti iki mokyklos ar nuveža patys, pasirūpina maitinimu, tai teoriškai tų pinigėlių net nereikia.“
Labai svarbu finansinio raštingumo mokyti vaiką nuo mažų dienų, kad pradėjęs savarankišką gyvenimą ir susidūręs su finansiniais iššūkiais jis nepatirtų sunkumų. Neturėdami pakankamai pinigų valdymo įgūdžių jis gali likti be pinigų, patirti nuostolių, ar įklimpti į skolas.
„Vaikai jau penkerių metų pradeda skaičiuoti, suvokti pinigų vertę. Todėl reikia mokyti, kas yra išlaidos, įtraukti į bendrą šeimos gyvenimą. Geriausia pinigus aiškinti kaip mainų priemonę, parodyti, kad juos keičiame į mums reikalingus produktus. Tai galima daryti vaikštant parduotuvėje ir pasakojant, kiek kainuoja vienas ar kitas produktas. Vaikai turi suvokti, kad viskas kainuoja pinigus, o tai, kas yra šaldytuve ir namie – taip pat kainuoja, nes vaikai dažnai galvoja, kad tai yra nemokama, kaip pavyzdžiui vanduo“, - pasakoja jis.
Tėvai turi stebėti savo pirkinius
„Jei vaikas yra pradinukas – jam labai svarbu suprasti, kokią dalį užima jo išlaidos visos šeimos biudžete. Mamytė su tėveliu turi susėsti su vaiku ir pasakyti, kokios yra jų pajamos, išlaidos, parodyti, kiek skiriama vaikui ir kodėl tą dalį reikia riboti. Reikėtų paaiškinti, kad tėveliai tų pinigų nepavydi vaikui, nes jie taip dažnai mano, o už juos turi pirkti kitus svarbius dalykus: kruopas, mėsą, nors vaiko nuomone, tai nėra taip reikalinga“, - sako E. Kvederis.
Tėvai įtraukti į šeimos finansinius reikalus gali paprasčiausiai pietaujant kavinėje, pasakydami, kiek kainavo vaiko patiekalas, ar ledai, kad jis pagalvotų: oho, tai kainavo šitiek eurų. Pedagogas atkreipia dėmesį, kad jie taip pat turėtų kontroliuoti save būdami šalia vaikų ir vengti papildomų prekių pirkimo: „Jei tėvai perka nereikalingus daiktus, pavyzdžiui alų, cigaretes, jis pamato, kad išlaidauti galima, nes tai gali jo tėvai. Norvegijoje išvis tokiais atvejais į namus tarnybos ateina, skandinavai į tai žiūri itin griežtai, o Lietuvoje įprasta su mažamečiu pirkti alkoholį. Tada vaikas galvoja: jei jis perka alų, kodėl aš negaliu nusipirkti čiupačiupsų.“
Vaikai, augę neprisidėdami prie šeimos biudžeto planavimo, dažnai su finansais nesugeba susitvarkyti ir ateityje. Tai ypač atsiskleidžia pradėjus studijuoti, kai tėvų skirtus ar uždirbtus pinigus jie išleidžia per vieną – dvi savaites. E. Kvederis pabrėžia, kad dažnai tėvai daro lemtingą klaidą nuolat lepindami pinigais, sakydami, jog gali leisti juos, kur nori. Ypatingai šią klaidą kartoja nepriteklių patyrę tėvai, kurie tvirtina, jog ne taip kaip jiems – jų vaikui nieko netruks.
Ekonomikos mokytojas nuogąstauja, kad finansiniam raštingumui daugiau dėmesio turi skirti ir pati mokykla, nes šiuo metu apie tai rimčiau kalbama tik vyresnėse klasėse ekonomikos pamokų metu. „Jei nėra jokio mokymo – gali susiformuoti taškymosi pinigais įgūdžiai. Didžioji dalis vagysčių mokykloje vyksta dėl to, kad vaikas žūtbūt nori turėti kažkokį daiktą, tačiau negalėdamas jo įsigyti – užvaldo turtą. Taigi yra didelis darbas išmokyti suprasti pinigų paskirtį ir vertę. Jeigu apie tai bus kalbama nuo mažų dienų – suaugęs jis turės mažesnę galimybę įklimpti į protu nesuvokiamus įsiskolinimus, kuriuos stebėjome krizės metu“, - sako jis.
Kaip išmokyti vaiką taupyti?
Pedagogas pataria vaikui kasdien duoti fiksuotą pinigų sumą, pavyzdžiui, geriau vaikui duoti kasdien po eurą, o ne vieną dieną eurą, kitą jau penkis. Jis sako, kad žemesnių klasių mokiniams geriau duoti mažesnes sumas, nes taip nebus skatinamas jų poreikis išlaidauti: „Jeigu jam duodi 2 eurus, tai jis ir 20 centų vertins kaip reikšmingus. Jei 20 eurų – tie 20 centų atrodys niekiniai. Čia yra psichologinis momentas.“
Siekiant išmokyti vaiką taupyti, iš pradžių turi būti paaiškinama, kodėl jis turi tai daryti, iliustruoti tai pavyzdžiu šeimoje. Anot jo, taupymas turi turėti finansinį tikslą. Reikia vaikui paaiškinti, kad norime naujo automobilio, kadangi turimas yra senas. Tačiau šiuo metu turimų pinigų ir atlyginimo neužtenka nusipirkti automobiliui, todėl dar metus šeima negalės pernelyg išlaidauti.
„Apie taupymą kalbėti reikia tik pastebėjus, kad vaikas dažnai kalba apie norimą kamuolį, arba kokį žaidimą. Turi būti apibrėžtas aiškus tikslas, kiek reikia sutaupyti naujam kamuoliui ir kiek dienų jis turės susilaikyti nuo kitų pirkinių, o ne bėgti kažko pirkti. Jis turi suprasti, kad tai darydamas, tarkime, po 10 dienų jau turės naują kamuolį. Vaikas turi perprasti ir užčiuopti šią sistemą“, - sako E. Kvederis.
Prie mokinių verslumo ir finansinio raštingumo ugdymo prisidėjo ES struktūrinių fondų remiami projektai. Jų metu 99 mokyklose buvo įkurta 200 mokomųjų mokinių bendrovių. Bendrovės siūlė kuo įvairiausių paslaugų ir prekių – progines gėlių puokštes, buitinės technikos remontą, suvenyrų gamybą, renginių organizavimą.
