„Vidurinės mokyklos nebaigiau, nes, kaip sakoma, tuomet tiesiog tebuvo tokie laikai, prasidėjo Gariūnų ir kooperatyvų era. 1992-1993 metais išsilavinimas tikrai nebuvo pirmoje vietoje. Turinys aukštuosius šlavė gatves, o rasti darbą pagal specialybę buvo beveik neįmanoma. Gal todėl ir aš pasirinkau, kaip man tuomet atrodė, lengvesnį kelią – išėjau uždarbiauti, susigundžiau greitais pinigais“, – savo gyvenimo istorija su DELFI sutiko pasidalinti A. Paukštė.
Iškraudavo melionus ir arbūzus, pardavinėjo atvirutes
Anuomet jis su draugais eidavo į turgų, kuri iškraudavo sunkvežimius su arbūzais ir melionais. Vyras pripažįsta, darbas nebuvo lengvas, tačiau pavykdavo nemažai užsidirbti, o vakarienei dar gaudavo arbūzą arba melioną.
„Vėliau sugalvojome užsieniečiams pardavinėti atvirukus su Vilniaus vaizdais, užsidirbdavome iki 50 dolerių (dabar – 134 litai) vien per savaitgalį. Gyvenimas kažkaip sukosi, o mokslų nelabai ir reikėjo. Tačiau kažkur viduje visuomet turėjau nevisavertiškumo kompleksą, kai kas nors paklausdavo ko nors apie mano išsilavinimą, jausdavausi nesmagiai. Pamąstymų baigti mokslus būdavo visuomet, tačiau vis rasdavau pasiteisinimų – jau per vėlu, nieko neatsimenu, neturiu laiko. Tačiau dabar, padrąsintas savo draugės ir išgirdęs sėkmingas kitų žmonių istorijas, nutariau pabandyti baigti vidurinę mokyklą“, – ryžtu stebino vyras.
Ilgus metus maitinimo ir aptarnavimo sferoje kino ir reklamos industrijoje vadybininku dirbantis vyras patikina, kad nors savo sprendimu dabar baigti mokyklą neabejoja, vis pagauna savo galvojantis apie tai, ar pajėgs tai padaryti.
Mokytojams nešė ir gėles
„Praėjo daugiau nei dvidešimt metų, kai mokiausi mokykloje. Jaučiuosi šiek tiek keistai, jaudinuosi, tačiau kartu ir smalsu. Vis grįžta atsiminimai, kai su tamsiai mėlyna uniforma ir gėlyte rankoje žygiuodavau į mokyklą. Rugsėjo 1-oji buvo švenčiama ir suaugusiųjų centre, mačiau, mokiniai nešė gėles“, – prisiminimais iš šventės dalijosi vyras.
Anot jo, pamokos kol kas vyksta labai smagiai – mokytojai stipriai nespaudžia, stengiasi suprantamai viską paaiškinti, atsižvelgia į kiekvieno mokinio lygį ir lūkesčius, klasės švarios ir suremontuotos, tad kol kas A. Paukštė pasigenda tik daugiau mokinių.
„Aišku, kol kas tik mokslo metų pradžia, tad daugelis dirba, turi šeimas, dar nelabai tespėjome pabendrauti. Mokytojai supranta, kad mokslo šaknis graužėme labai seniai, todėl pernelyg daug iš mūsų bent jau kol kas nereikalauja – gal nenori išgąsdinti. Kai buvau vaikas, bijojau mokytojų, tačiau dabar, kai bendraujame kaip du suaugę asmenys, nejaučiu jokio nepatogumo ar baimės. Jie puikiai viską supranta, jei kada nepavyksta ateiti į pamokas, į tai pasižiūri atlaidžiai, leidžia tam tikrus dalykus išmokti savarankiškai. Jie visada pabrėžia, kad jei mes piktybiškai nepraleidinėsime pamokų, bendrausime su jais, jie tikrai nuoširdžiai padės mums mokytis ir labai nepyks“, – šyptelėjo vyras ir patikino mėgstamiausios pamokos kol kas dar neturintis.
Atveria duris į gyvenimą
Anot jo, kol kas jis stengiasi dėlioti savo laiką taip, kad pamokoms visuomet atsirastų laiko. Didžiausias vyro tikslas šiuo metu – baigti vidurinę mokyklą, o vėliau galbūt pradės domėtis ir galimybe mokslus tęsti aukštesnėse mokymosi įstaigose.
„Kaip sakoma, gyveni ir mokaisi. Gali nelankyti jokios mokyklos, tačiau gyvenimas vis tiek tave moko. Anksčiau nemaniau, kad mokytis visą gyvenimą – svarbu, tačiau dabar pradedu keisti savo nuomonę, bandau įveikti visus nepatogumus. Visiems norėčiau patarti nebijoti, nesigėdyti ir ateiti mokytis. Nesvarbu, kiek jums metų, visai įdomu grįžti į mokyklos suolą ir išmokti to, ko dėl kažkokių priežasčių nepavyko anksčiau. Išsilavinimas atidaro daug durų į gyvenimą. Išsilavinimas reiškia labai daug“, – pripažino A. Paukštė.
Investicijos atsiperka
Suaugusiųjų, kurie mokosi pagal bendrojo lavinimo programas, skaičius pastaraisiais metais išlieka panašus, siekia daugiau kaip 10 tūkstančių. Šis skaičius mokslo metų eigoje kinta.
Anot jo, baigęs bendrojo ugdymo mokyklą asmuo vėliau įgyja profesiją, gauna didesnes pajamas, tuo prisidėdamas tiek prie savo asmeninės gyvenimo kokybės, tiek prie visuomenės gerovės kėlimo. Tad investicijos į suaugusiųjų mokymą atsiperka.
„Valstybė iš dalies remia ir neformalųjį suaugusiųjų švietimą. Per kelerius metus finansavome daugiau kaip 6 tūkstančių asmenų dalyvavimą neformaliojo švietimo programose (jie galėjo rinktis iš daugiau kaip 20 programų, mokytis kalbų, kompiuterinio, teisinio raštingumo, sveikatingumo pagrindų, menų ir kt.), mokymai vyko 25 šalies savivaldybėse. Numatome ir toliau įgyvendinti panašius projektus, užtikrinant, kad finansavimas pasiektų visas šalies savivaldybes“, – sakė R. Totoraitis.
