„Ilgai besitęsianti sausra sudaro palankias sąlygas kenkėjų populiacijos plitimui. Nors ir palyja, gruntinių vandenų lygis pastaraisiais metais labai nukritęs, todėl medžiai silpsta, yra mažiau atsparūs juos puolantiems vabzdžiams ir ligoms. Po tokių sniegingų žiemų kaip ši, gruntiniai vandenys pasipildo, tad ir medžiams tai bus naudinga, – teigia Valstybinių miškų urėdijos (VMU) Kretingos regioninio padalinio miško apsaugos specialistė Jurgita Mikšytė. – Be to, šaltomis žiemomis medžiams kenkiančių vabzdžių kiaušinėliai įššąla, tad galime tikėtis, kad su medžių kenkėjais problemų turėsime mažiau“.

Daugiausiai žalos pridarė žievėgraužis tipografas

Bene daugiausiai rūpesčių praėjusiais metais sukėlė žievėgraužis tipografas, kurio padaryta žala buvo registruota 888,2 hektaruose miškų plotų. Žievėgraužis tipografas dažniausiai puola pusamžius ir vyresnius eglynus, pirmiausia – nusilpusius medžius, vėjavartas ir vėjalaužas. Siekiant sustabdyti žievėgraužio tipografo populiacijos plitimą, teko atlikti sanitarinius kirtimus ir kenkėjų pažeistus medžius iš miško pašalinti. Kaimyninėse šalyse yra įsisiautėjęs kitas medžių kenkėjas – viršūninis žievėgraužis, jis nudžiovina sveikas pušis. – Laimei, Lietuvoje daug žalos nespėjo padaryti, tačiau nemažai iššūkių kilo dėl verpiko vienuolio, kurio populiacijos naikinimui buvo imtasi neeilinių priemonių.

„2018-2020 metais Kuršių Nerijoje ir Dzūkijos pušynuose pradėjo plisti verpikas vienuolis. Kenkėjo paveiktuose plotuose vabzdžiai buvo naikinami purškiant biologinį preparatą iš lėktuvo, tik Kuršių Nerijos Naglių gamtos rezervate nuspręsta viską palikti natūraliai raidai. Verpiko vienuolio populiacijos plitimą pavyko sėkmingai sukontroliuoti: rugpjūčio mėnesį buvo pastebėti tik pavieniai skraidantys drugiai, masinio dauginimosi židiniai buvo sunaikinti, – pasakoja specialistė ir atkreipia dėmesį, kad sprendimas vykdyti purškimus miškuose buvo priimtas atsižvelgiant į situacijos pavojingumą. – Kuomet pušys dėl kenkėjų daromos žalos vieną sezoną netenka spyglių, sugeba juos atsiauginti ir toliau sėkmingai auga, tačiau jei tai kartojasi keletą metų iš eilės, nusilpę medžiai žūsta. Įvertinus, kad medžiai puolami jau ne pirmus metus ir gali neišgyventi, buvo nuspręsta nerizikuoti ir imtis priemonių, kad būtų išsaugoti šimtamečiais pajūrio pušynai ir iš esmės nepakistų Kuršių nerijos kraštovaizdis“.

Verpiko vienuolio vikšrų naikinimui naudotas biologinis preparatas Foray 76B naikina tik spyglius ir lapus graužiančių drugių vikšrus, nėra kenksmingas kitiems vabzdžiams, gyvūnams ir žmonėms, taip pat pušinių verpikų natūraliems priešams – plėšriesiems ir parazitiniams vabzdžiams.

VMU atstovė pastebi, kad vabzdžių naikinimas biologiniu preparatu – kraštutinė, tačiau ne visiems kenkėjams naikinti tinkama priemonė, kurios imamasi tik tuomet, jei nepavyksta apsaugoti miškų kitais metodais. Pavyzdžiui, žievėgraužų tokiu būdu išnaikinti nepavyktų, nes jie apsigyvena po žieve. Miškų stebėjimui pasitelkiamos modernios technologijos, keliami dronai, todėl pamatyti pažeistus plotus yra lengviau, tuo pačiu – greičiau reaguoti. Pastebėjus susidarinėjančius žievėgraužio topografo židinius svarbu kuo skubiau pašalinti žalius vabzdžių jau pažeistus medžius ir juos išvežti, vasaros metu nelaikyti medienos miškuose, nes tai gali turėti įtakos kenkėjų populiacijos išplitimui.

Netvarkomos vėjavartos – terpė kenkėjams plisti

Žievėgraužis tipografas dažniausiai puola pusamžius ir vyresnius eglynus, pirmiausia – nusilpusius medžius, vėjavartas ir vėjalaužas.

„Vėjavartos ir vėjalaužos – puiki terpė kenkėjams daugintis. Jei medis sveikas, nuo puolančių vabzdžių gali apsiginti išleisdamas sakus, tačiau aplaužytas medis nusilpsta, tampa puikiu maistu jį puolantiems vabzdžiams. Po didelių vėjavartų susidaro medžių liemenų pavojingų kenkėjų (žievėgraužio tipografo) židiniai antrais metais, todėl labai svarbu padarinius sutvarkyti iki artimiausios vegetacijos sezono pradžios, – pasakoja VMU Miško apsaugos skyriaus specialistas Povilas Janušauskas.

Tam, kad kenkėjų populiacijos neplistų, pirmiausia turi būti atliekami savalaikiai sanitariniai miško kirtimai. Sanitariniais miško kirtimais turi būti iškertamos žalių eglių vėjavartos, vėjalaužos, snieglaužos ir labai pažeisti medžiai iki medžių liemenų pavojingų kenkėjų apsigyvenimo juose, t. y. iki po žieve atsirandant gyvų liemenų kenkėjų (kiaušinėlių, lervų, lėliukių, naujos kartos suaugėlių). Tuo tarpu spygliuočiai, kuriuose jau apsigyveno medžių liemenų pavojingi kenkėjai, iki pirmųjų lėliukių susiformavimo turi būti iškirsti sanitariniais miško kirtimais ir išvežti ne arčiau kaip 3 km nuo medyno, kuriame tų spygliuočių medžių rūšių yra daugiau kaip 20 proc., pakraščio arba nužievinti (žievę būtina užkasti arba sudeginti) arba kenkėjai sunaikinti kitais būdais.

Kas nutinka, jei užpultų medžių nespėjama laiku nukirsti ir pašalinti iš miško? Miško apsaugos skyriaus specialistas paaiškina, kad tokiais atvejais nėra tikslinga vykdyti kirtimus, mat nebegyva mediena nėra pavojinga: „Žievėgraužiai tipografai dažniausiai puola egles. Jei medžio kamiene matomos rudos išgraužos ir krentantys dar žali spygliai – vadinasi medis dar tik šviežiai užpultas medžių liemeų pavojingų kenkėjų ir jie dar nėra paplitę iš šio medžio į gretimus medžius ir turi būti nukirstas ir išvežtas iš miško, tam kad kenkėjų populiacija neplistų. Jei medžio žievė jau nusilupusi, gerai matomos vabalų išgraužos, o byrantys spygliai rudi, – tokio medžio nėra tikslo kirsti, nes jis jau nebėra pavojingas, mat kenkėjai jau išskridę“.

Kenkėjų populiacijai įtakos turi ne tik klimato kaita

Niekam ne paslaptis, kad intensyviai vykdoma antropogeninė veikla turi įtakos visuotiniam klimato atšilimui ir tuo pačiu kelia grėsmę miškų ekosistemoms. Didėjantys pavasario ir rudens šalnų daromi pažeidimai, stiprėjantis neigiamas ultravioletinės spinduliuotės poveikis, šiltos žiemos ir užsitęsusios sausringos vasaros – tai ne vienintelės priežastys, skatinančios vabzdžių populiacijos plitimą Lietuvos miškuose.

„Kenkėjų plitimui įtakos turi ne tik globalios, bet ir vietinės reikšmės priežastys. Pavyzdžiui, jei sodinami medžiai neatitinka klimato ir dirvožemio sąlygų, jei miškas neteisingai prižiūrimas – nepakankamai ugdomas arba priešingai – pernelyg išretinamas, mat jauni medžiai lengviau pažeidžiami sniego ar vėjo. Didelę neigiamą įtaką turi ir nesavalaikiai (pavėluoti) sanitariniai miško kirtimai. Valstybiniuose miškuose miškininkai nuolatos žvalgosi ir stebi situaciją, tačiau privačiuose miškuose būna visaip. Puiki terpė vabzdžiams plisti ir vasarą miške palikta neapsaugota apvalioji spygliuočių mediena, todėl po kirtimų ją reikia laiku iš miško išvežti. Svarbu ir biržes po kirtimų tinkamai išvalyti, nes likusios spygliuočių viršūnės ar storesnės šakos yra puikus maistas kenkėjams“, – pasakoja Povilas Janušauskas.

Specialistas pastebi, kad labiausiai pažeidžiami – vienarūšiai spygliuočių medynai, todėl viena iš svarbiausių prevencinių priemonių prieš kenkėjus atkuriant mišką yra miškų mišrinimas lapuočių medžių rūšimis. Taip pat nederlingose augavietėse atkuriant mišką tik spygliuočių medžių rūšimis, 1 ha ir didesnėse želdavietėse ir želvietėse turi būti grupėmis (ne mažesniame kaip 1 procentas ploto) veisiami arba išsaugomi savaime išaugę nektaringi lapuočiai medžiai ir krūmai, kurie vilioja entomofagus. Taipogi atkuriant, įveisiant miškus sodinami ornitochoriniai medžiai ir krūmai, siekiant pritraukti kuo daugiau paukščių. Miškuose paukščiams keliami inkilai, tveriami ir taip apsaugomi skruzdėlynai. Kuo miškas įvairesnis ir kuo daugiau jame gyvybės (kuo gausesnė biologinė ir genetinė įvairovė), tuo mažesnė tikimybė įsitvirtinti vienai kenkėjų rūšiai.