„Delfi“ portale vykstančiame konkurse „Metų emigrantas“ skaitytojai ne tik nominuoja, bet ir balsuoja už, jų manymu, geriausius emigrantus, įspūdingiausias jų istorijas. Viena iš nominuotųjų – kaunietė Ugnė Krenz. Ji Vokietijoje nuolatos gyvena jau 10 metų. Tačiau šaknų su Lietuva nepamiršta, o jos sūnelis Leonas irgi auginamas tikru lietuviu.
Tikslas – nuo paauglystės
Viskas prasidėjo tada, kai baigusi vienuolika klasių Ugnė gavusi stipendiją su mainų programa išvažiavo į Vokietiją. Ten metus gyveno „pakaitinėje“ šeimoje, ėjo į mokyklą. Po metų grįžo į Lietuvą ir čia pabaigė abitūrą.
„Iškart baigusi mokyklą stojau į psichologiją Getingene. Žinoma, minčių, kur stoti, buvo visokių, apgalvojau įvairius pasirinkimus, bet tie metus trukę mainai man labai patiko. Per juos buvau apsižiūrėti studijų galimybes.
Miestas buvo labai studentiškas, gera infrastruktūra. Tik 120 tūks. gyventojų ir viskas labai orientuota į studentus. Žinojau, kad noriu studijuoti būtent psichologiją, o Vokietijoje įspūdžiai buvo tokie geri, kad norėjau ten grįžti mokytis“, – prisiminė Ugnė.
Įstoti merginai nebuvo jokių problemų. Tie, kurie mano, kad tik privačiose mokyklose galima daugiau pasiekti, smarkiai klysta, – tai kaunietė įrodė savo abitūra. Valstybinę mokyklą, S. Dariaus ir S. Girėno gimnaziją, mergina baigė įspūdingu vidurkiu – 9,9 balo.
Nuo rūbų parduotuvės iki darbo universitete
Studentiškas gyvenimas, be abejo, gerokai skyrėsi nuo to, kurį Ugnė gyvena dabar.
„Man labai pasisekė, nes pirmus metus, kai pradėjau studijuoti, vėl gyvenau savo vokiškoje šeimoje – toje pačioje, kuri mane priėmė per mainų programą. Todėl pradžia buvo lengvesnė. Aišku, pirmus metus dirbau rūbų parduotuvėje, kad galėčiau pragyventi. Man atrodo, taip daro visi studentai.
Pirmųjų mokslo metų pabaigoje pradėjau dirbti pačiame universitete – padėjau vienai profesorei. Buvo projektas, kurio skaidres padėdavau ruošti, vėliau padėdavau kituose projektuose, paskaitose.
Man atrodo, užsienyje tai labai populiaru – studentų įsitraukimas į mokymą ir darbas mokslų aplinkoje. Dirbau, mokiausi ir po metų įsikrausčiau gyventi kartu su savo dabartiniu vyru Indriumi“, – pasakojo mergina.
Indrius – taip pat emigrantas, tik užaugęs Vokietijoje, nes į ją atsikraustė būdamas trejų metukų. Pora juokėsi, kad būdami lietuviais Vokietijoje būtent per tai ir susipažino – vyras pamatė lietuvišką Ugnės pavardę išleistuvių dalyvių sąrašuose ir tai buvo pradžia.
„Pirmas susitikimas buvo per mano „mainų brolio“ mokyklos išleistuves, o kai grįžau studijuoti, tada jau pradėjome bendrauti. Ir abu su vyru iki dabar siekiame daugiau kartu, dirbame su mokslais.
Giotingene baigiau bakalaurą, Indrius taip pat. Jis – mokytojas. Abu ieškojome, kur studijuoti magistrantūrą. Vyras pasirinko Koblencą, o aš išvažiavau į Tryrą. Nuostabus miestas, fantastiškas senamiestis – studijos ten man nepaprastai patiko“, – atsiminė Ugnė.
Toliau – daktarės laipsnis
Studijuodama magistrantūroje ji pasirodė ne prasčiau nei anksčiau – dėl aukštų rezultatų taip pat gavo stipendiją. Baigę studijas jie grįžo gyventi į Giotingeną, o kad veiklos nepasirodytų per maža, kaunietė dar pradėjo mokytis doktorantūroje.
„Dar pradėjau siekti psichoterapeutės licencijos. Taigi, dirbu pirmajame savo universitete su profesore, turiu projektų, kartą per savaitę klinikoje dirbu su pacientais. Mano tikslas yra ateityje nuolat dirbti su žmonėmis, turėti savo klientus.
Tam, kad pasiekčiau norimus laipsnius bei baigčiau doktorantūrą, turiu atidirbti tam tikrą skaičių valandų įvairiose įstaigose. Dirbau psichiatrijos klinikoje, turėjau daug seminarų, savo pacientų ir taip toliau“, – paaiškino mergina.
Krūvis, norint siekti aukštesniojo mokslo bei dirbant iš tiesų yra didelis. Nepaisant to, Ugnė su Indriumi gana anksti žinojo, kad nori ir šeimos.
„Dabar gyvename Hamburge, Indrius dirba mokytoju, o aš dirbu tris ketvirčius etato, prisitaikau prie to, kad iš darželio reikia paimti Leonuką. Kartais tenka savaitgaliais vesti studentams seminarus – tada vėl kitaip prisideriname. Viskas įmanoma.
Abejonių, kada kurti šeimą, neturėjau. Man atrodo, čia yra noro reikalas. Dėl vaikų niekada nenorėjau laukti – tik dirbti iki 35-erių, o tada jau pradėti kurti šeimą. Jei nori, viską gali suderinti. Nesakau, kad viskas paprasta – jei noriu paskaityti knygą ar kitaip pailsėti, tenka labai gerai susiplanuoti laiką. Bet spėjam ir tai“, – džiaugėsi Ugnė.
Lietuva – labai svarbi
Šeima spėja ir grįžti į Lietuvą. Iki karantino gimtinėje apsilankydavo bent sykį, o kartais ir du kartus per metus. Kadangi vyras dirba mokytoju ir turi ilgas vasaros atostogas, Ugnė džiaugėsi, kad pastarąją vasarą tarp dviejų karantinų jie net mėnesį praleido Lietuvoje.
„Labai pasiilgstam Lietuvos. Tikiuosi, šią vasarą irgi pavyks atvykti netrumpiau. Leonui dar tik 20 mėnesių, sunku pasakyti, kad jis daug kalba, – juokėsi mergina. – Bet labai puoselėjame lietuvių kalbą.
Namuose, be abejo, kalbame lietuviškai. Vaikui skaitome tik lietuviškas knygeles, dainuojame lietuviškas daineles. Labai nenorėtume prarasti ryšio su savo šaknimis, būtų gaila, jei vaikas negalėtų susikalbėti su seneliais.
Vestuves šventėme Lietuvoje, sūnelį krikštijome irgi Lietuvoje. Visus svarbius gyvenimo įvykius stengiamės būtinai paminėti Tėvynėje.
Gyvendami Giotingene bendraudavome su Giotingeno lietuviais, bet prasidėjus pandemijai ir persikrausčius neturėjome galimybės įsitraukti į Hamburgo lietuvių veiklą. Laukiame, kol viruso įkalinimas baigsis ir galėsime tame dalyvauti. Taip pat ir sūnų, kai paaugs, būtinai leisime į čia veikiantį savaitgalinį lietuvių vaikų užimtumo centrą.“
Ugnei dalijantis planais, kaip ateitį planuoja sieti ir su Lietuva, ir su Vokietija, aišku viena – kaunietė dar kartą įrodė, kiek gabūs ir protingi yra mūsų tautiečiai. Ypač užsispyrę pasiekti to, ko trokšta.
Už Ugnę balsuoti galite paspaudę štai čia.
