„Delfi“ portale vykstančiame konkurse „Metų emigrantas“ aktorė nominuota kategorijoje „Metų talentas: Lietuvos vardo garsinimas“. Karjeros laiptais iškilusi gyvendama Didžiojoje Britanijoje, ji įrodė, kad Lietuvos vardą galima garsinti iš bet kurio kampelio. Kviečiame susipažinti su aktorės istorija ir skirti jai savo balsą.

Aktorystė suviliojo išgirdus pirmąjį savo gyvenimo „ne“

Vilkaviškyje gimusi ir augusi A. Diržiūtė savo kelią į aktorystę vadina nesąmoningai tikslingu – save atrasti ji bandė įvairiose veiklose, kuriose, nors ir sekdavosi puikiai, anksčiau ar vėliau pajusdavo, kad kažko trūksta. Po ilgų metų mėginant pamilti pianiną, politiką, žurnalistiką, dainavimą ir fotografiją, saviraiškos pilnatvę ji atrado aktorystėje.

„Prisimenu tą alkio jausmą, norą save kažkur padėti ir išnaudoti kaip tik galiu geriausiai. Nuo mažumės lankiau muzikos mokyklą, kurioje rašyti natas išmokau pirmiau, nei žodžius. Tikėjau, kad būsiu pianistė, bet paauglystėje supratau, kad to nenoriu. Vėliau pamėginau žurnalistiką, rašiau mokyklos laikraštyje, tačiau tai irgi buvo ne man. Tuomet ypatingai daug dėmesio skyriau politikos analizei, jaučiau stiprų norą prisidėti prie visuomenės ir aplinkos keitimo vardan gėrio ir idealų, kuriais aš tikiu ir kurie man atrodo teisingi“, – savo pašaukimo paieškas prisimena A. Diržiūtė.

Vis dėlto, nei politika, nei vėliau išmėgintas dainavimas ir fotografija aktorės alkio nepatenkino – rodos, turėjo būti kažkas daugiau, nei tai. Tačiau po šių bandymų aktorė prisipažįsta pajutusi, kad atsidūrė aklavietėje – juk tiek daug visko išbandyta, o kas toliau?

Aistė Diržiūtė, Mella Matias nuotr.


Šis klausimas ją atitiktinai nuvedė į Vilkaviškyje veikiančią aktorinio meistriškumo studiją. Ir turbūt daugiau nei netikėta yra tai, kad šiandien visiems pažįstamos ir garsios aktorės ten laukė „šaltas dušas“ – pirmoji nesėkmė, supurčiusi jos pasaulį.

„Reikia paminėti, kad mokyklos metais ko imdavausi, tai pasiekdavau. Visada buvau pakankamai valinga ir disciplinuota, mokiausi labai gerais pažymiais. Man viskas pavykdavo, o aš užlipu pirmą kartą ant scenos aktorinio meistriškumo studijoje, „Vaikų ir jaunimo centro“ patalpoje, prisistatau save, ir man sako: žinok, stiklažmogi, sėsk, žiūrėk, kaip reikia tai daryti, ir mokykis. Tai buvo labai geras komentaras, tas pirmas „ne“, po kurio supratau, kad tai nebus paprasta. Ir tai mane užkabino“, – sako A. Diržiūtė.

Po pirmo vaidmens – netikėta sėkmė: pasaulis mokosi tarti Diržiūtės pavardę

Aktorinio meistriškumo studijoje būsima aktorė stebėjo vaidinančius, mokėsi iš jų, o gavusi pirmą vaidmenį pajuto taip ilgai ieškotą pilnatvę: „Tada supratau, kad tai ir yra tai, ko ieškojau. Kad visa, ką aš mėginau, nuo rašymo, grojimo, dainavimo, politikos, fotografijos, vedė mane į aktorystę, kurioje telpa viskas – ir muzikalumas elementariam medžiagos ritmo pajutimui, gebėjimas duoti balsą kalbant, istorinės ir politinės žinios personažo kontekstui suprasti. Tai buvo suvokimas, kad čia telpa viskas, ir kad čia yra bedugnė siekiamybių, ko aš noriu.“

A. Diržiūtė anuomet buvo įsitikinusi, kad jos gyvenimas suksis teatre. Studijų metu su studento pažymėjimu galėjusi nemokamai stebėti spektaklius, kiekvieną savaitgalį jų peržiūrėdavo po 3–4, tačiau viskas pasikeitė, kai aktorės gyvenimas persikėlė į kino aikštelę.

Ir pati pirmoji patirtis vaidmenyje „Sangailės vasara“ jai atnešė stulbinantį įvertinimą – A. Diržiūtė tapo kylančių Europos žvaigždžių konkurso „Shooting Stars“ finalininke, o kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė 2015“ juosta susilaukė nominacijų net šešiose kategorijose, iš kurių laimėjo tris.

Nors juostos „Sangailės vasara“ filmavimai vyko anksčiau, nei filmo „Mes dainuosim“, jo premjera įvyko apie 10 dienų anksčiau, nei žiūrovus pasiekė „Sangailės vasara“. Tad pirmąją dėmesio laviną aktorei teko patirti dar iki garsiosios juostos pasirodymo. Pirmąjį susidūrimą su viešumu A. Diržiūtė vadina tramplinu, padėjusiu keliaujant į ateities festivalius ir tampant tuo, kuo ji yra šiandien.

Aistė Diržiūtė, Javier Valenzuela nuotr.


„Šiandien nesu tokia pati, kokia buvau tada. Ir tuo labai džiaugiuosi. Kiekvienas žmogus auga, keičiasi ir bręsta, mus kuria mūsų patirtys. Dabar, kai žvelgiu atgal, buvau toks Bembis, ištrauktas iš mažos auditorijos, kur buvome aprengti juodom timpom, suknelėm ir megztinukais, kad nebūtų šalta, ir staiga tau reikia būti tokiu tvirtu, atlaikyti dėmesį, staiga atsiradusį iš niekur, ir nepamesti savęs, laikyti kojas tvirtai ant žemės. Dabar galiu pasakyti, kad didžiuojuosi savimi – nors pradžioje buvo daug jaudulio ir baimės, šiandien esu daug ramesnė, brandesnė, ir, žinoma, tai dar nėra galutinė stotelė“, – pasižada A. Diržiūtė.

Paklausta apie tai, kuriuos karjeros pasiekimus ir apdovanojimus labiausiai vertina pati, aktorė juokiasi, kad šia tema neketina kuklintis. Aktorė džiaugiasi tapusi pirmąja lietuve, pelniusia „Shooting Star“ apdovanojimą, kuris jai padėjo greičiau augti kino industrijoje. Tiesa, būti pripažintai viena iš geriausių jaunųjų kino aktorių Europoje – tikrai ne vienintelis A. Diržiūtę džiuginantis pasiekimas.

„Pasiekimai yra svarbu, pasiekimai yra smagu, o būti įvertintam, vienaip ar kitaip, yra labai vertinga, gera ir žmogiška. Iš profesinės pusės, pasiekimas, kuriuo aš labiausiai didžiuojuosi, yra tai, kad aš gebu psichologiškai saugiai ir profesionaliai įkūnyti tikrai emociškai sudėtingus personažus. Tiek aikštelėje, tiek atrankose turiu tvirtai išvystytą darbo etiką, o už tai esu be galo dėkinga savo kurso vadovams Veltai ir Vytautui Anužiams. Jaučiuosi kino šeimos dalimi, ir man tai yra didžiulė laimė, didžiulė garbė ir didžiulis pasiekimas, kad užsienio šalyse kūrėjai mokosi tarti Diržiūtės pavardę. Tai verčia mane didžiuotis savo šaknimis ir tuo, kuo esu“, – sako aktorė.

Šiuo metu A. Diržiūtė yra nominuota ir konkurso „Metų emigrantas“ nominacijoje „Metų talentas: Lietuvos vardo garsinimas“, kuriame galite už ją balsuoti.

„Man labai smagu būti pastebėtai ir įvertintai žmonių, skaitytojų. Kartais tai daug svarbiau, nei profesionalus įvertinimas, nes menas, visų pirma, yra kuriamas žmogui“, – teigia ji.

Aktorė didžiuojasi savo kilme

Kartu su pasiekimais, aktorę traukė ir atsivėrusios galimybės plačiuosiuose vandenyse – netrukus A. Diržiūtė pasirašė sutartį su agentūra Didžiojoje Britanijoje, kurios viena iš sąlygų buvo persikraustyti į Londoną. Nors aktorės planuose buvo ir magistro studijos Niujorke, kurioms ji gavo stipendiją, tačiau šią progą aktorei teko praleisti dėl finansinių priežasčių.

„Mano keliai vedė į Londoną, kurio, prisipažinsiu, labai ilgai nemėgau – iki pat išsikraustymo. Ten pradirbau 3 intensyvius metus, o prieš pat karantiną išvykau aplankyti savo tuometinio partnerio į Ispaniją, kurioje teko pasilikti ilgesniam laikui. Nors šią akimirką jau esu Lietuvoje, save noriu vadinti pasaulio piliete. Viena yra, kur yra mano kūnas, ir antra, kur yra mano mintys. Yra labai daug neigiamos nuomonės apie emigrantus ir imigrantus, bet tai yra tik žodžiai, kurie įvardina kažkokį būvį. Aš manau, kad kiekvienas žmogus, kažkur įvažiavęs ar išvažiavęs, pakeičia tik savo lokaciją, bet, iš tikrųjų, mes vienaip ar kitaip buvome, būsime ir esame lietuviais, ir tuo reikia didžiuotis“, – įsitikinusi A. Diržiūtė.

Aistė Diržiūtė, Javier Valenzuela nuotr.


Aktorė prisipažįsta, kad karantinas jai tapo sustojimu apmąstymams, mat prasidėjusi profesionali karjera ją įsuko į didelį bėgimą ir emocinę įtampą. Nepaisant tamsios ir skaudžios pandemijos pusės, su kuria aktorė teigia susidūrusi ir savo aplinkoje, ji teigia iš karantino pasisėmusi ir naudingų, ją sustiprinusių pamokų.

„Pergalvojau daug dalykų, ir supratau, kad anksčiau nesaugojau savęs. Tas sustojimas atnešė tiek švaros į mano emocinę sveikatą, kurios aš turbūt niekada ir neturėjau, o tai be galo svarbu žmogui, menininkui ypač. Nors ir sustojo darbai, po pirmų baisiųjų mėnesių sugrįžo atrankos ir filmavimai, jau yra ir gautų naujų vaidmenų, kas labai džiugina. Nusprendžiau pabandyti save atrasti kitose saviraiškose, kas mane paskatino daugiau rašyti ir tobulėti scenarijaus srityje. Tai buvo naudingi metai, nors gal ir šventvagiška taip sakyti, kai iš tikrųjų jie buvo sunkūs. Bet visa tai man atnešė daug augimo ir švaros, kurios man labai reikėjo, ir kurios nesugebėjau pasidaryti be pandemijos spaudimo“, – teigė A. Diržiūtė.

Ateityje aktorė žada ir toliau likti ištikima kinui, įkūnyti įkvepiančius ir drąsinančius vaidmenis, kovojančius už geresnį rytojų. Jai nesvarbu, ar kine tektų įkūnyti Džuljetą, karalienę Mortą, ar šalia gyvenančią kaimynę. A. Diržiūtė įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus turi išskirtinę istoriją, kuri yra lygiavertiškai svarbi ir įdomi, o visa kita tėra vardai ir pavardės.

„Noriu perteikti kitų žmonių istorijas taip, kad tai neštų gėrį ir pokyčius. Noriu palinkėti sau vaidmenų, dėl kurių galėčiau įkvėpti, džiuginti kitus, ar padrąsinti keisti kažką savyje ar savo aplinkoje, kovoti už geresnį rytojų. Aš labai tikiu gerumu, ir ateityje noriu matyti save judančią, augančią ir nesustojančią. Mano namai yra visur, ir savo karjera aš noriu tik didėti ir tik augti“, – teigė A. Diržiūtė.