„Delfi“ portale vykstančiame konkurse „Metų emigrantas“ skaitytojai ne tik nominuoja, bet ir balsuoja už, jų manymu, geriausius emigrantus, įspūdingiausias jų istorijas. Viena iš nominuotųjų – Simona Kupetienė.

Tailandas buvo namai daugiau nei penkerius metus. Kaip jaučiatės sugrįžę namo?

– Šią šalį teko jaukintis. Tikrai nebuvo taip, kad atvažiavom ir iškart įsimylėjome. Viena yra atostogauti tokiose mūsų kultūrai tolimose šalyse, visai kas kita yra gyventi. Daug pamokų išmokta, daug sužinota. Beje, niekada ir neturėjome tikslo ten įsikurti amžiams. Karantinas ir COVID-19 situacija sudėliojo taškus ant i. Ne vienus metus svarstėme, kad gal jau laikas į Lietuvą, pas savus, bet reikėjo spyrio į užpakalį. Apsvarstėme, kad dirbti turizme, kai šis atsigaus, galime ir nuotoliniu būdu bei dalį laiko praleidžiant Tailande. Bet vaikus į mokyklą nusprendėme toliau leisti Lietuvoje ir derinti gyvenimą Lietuvoje su kelionėmis po Tailandą ir daliniu gyvenimu čia. Paradoksas, bet dėl pandemijos situacijos derinti bent jau kol kas nėra ko. O ir gyvenimas vietoje nestovi. Bet tikrai galiu pasakyti, kad Tailando durys neuždarytos ir greitai galėsime vėl skristi ten bei džiuginti nuotykiais ir Tailando patirtimis ne tik patys save, bet ir kitus.

Simona Kupetienė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

– Didžioji dalis savarankiškai vykstančių į Tailandą susirasdavo jus, kad padėtumėte ne tik dėl apgyvendinimo, pramogų, bet ir kasdienių patarimų. Ar esate skaičiavę, kiek lietuvių sutikote, kiek iš jų ištiesėte pagalbos ranką?

– Labai geras klausimas. Atrodo, nieko neplanavom, bet viskas įsisuko kaip viesulas. Mūsų paslaugos atėjo ne iš to, kad kažką mes pradėjom daryti, o iš to, kad patys keliautojai pradėjo prašyti mūsų pagalbos. Prieš penkerius metus gimė projektas tailandieciai.lt. Garsas apie tai, ką darom sklido iš lūpų į lūpas. Vyras užsiėmė nardymu, kartu abu – individualių unikalių bei grupinių kelionių planavimu, aš - stovyklomis moterims, vestuvių organizavimu Tailande, internetu vedžiau meditacijų praktikas. Mano užduotis buvo ir naujų, originalių vietų, viešbučių, kavinių suradimas. Organizavom turus vien lietuviams, rūpinomės, kad taksi pralinksmintų važiuojant iš oro uosto, gelbėjome patyrus avariją, siuntėme pas patikimus gydytojus apsinuodijus maistu (mat dažnas lietuvis mieliau gydosi stipriaisiais gėrimais), rūpinomės, kad keliautojai paragautų skaniausių vietos patiekalų įdomiausiose vietose. Gerai pagalvojus, tai ko tik nedarėme. Nesumeluosiu, kad „per mūsų rankas“ vienu ar kitu būdu praėjo tūkstančiai lietuvių keliautojų. Sezono metu organizuodavom lietuvių susitikimus, bendras vakarienes, šventes, kartą buvo susirinkę apie 70 lietuvių vienoje vietoje. Gyvenimas Tailande – ne tik labai smagi patirtis, tai ir žaidimas, kurio metu mūsų pažinčių ratas gyvenant Tailande labai prasiplėtė. Sutikome tiek įdomių asmenybių, kad galima tik dėkoti už tokią dovaną, vadinamą žmonėmis, visatai.

Simona Kupetienė ir lietuvių kompanija Tailande
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

– Per Lietuvos šventes visuomet būdavote pasiruošę jas tinkamai atšvęsti. Kas inspiravo išlaikyti lietuvybę svetimame krašte?

– Gyvenant Tailande stengėmės švęsti visas mūsų šventes. Kūčios, Kalėdos – šventas šeimos reikalas. Tačiau tokios šventės kaip Vasario 16-oji, Kovo 11-oji buvo minimos lietuvių ratuose. Kažkaip gal nieko specialiai dėl to ir nedarėm, iš anksto neplanuodavom, bet viskas gimdavo savaime, spontaniškai. Geriausi dalykai, yra sakoma, tie, kurie neplanuoti ir gaunasi natūraliai. Esame dėkingi keliautojams už lietuvišką atributiką, vėliavas, kas nuspalvindavo mūsų tailandietiškas lietuviškas šventes bei už paskatinimą burti lietuvius.

– Du judviejų vaikai gyveno Tailande daugiau nei Lietuvoje. Kaip jiems sekasi šiandien prisitaikyti gyventi Lietuvoje?

– Labai dažnai žmonės, auginantys vaikus, nesiima pokyčių būtent dėl jų. Bet man vaikai buvo kaip tik paskatinimas išjudėti iš savo komforto zonos. Norėjosi, kad jie pažintų pasaulį, pamatytų, kad galima gyventi ir kitaip, praplėstų savo akiratį, išmoktų kalbų. Ir drąsiai pasakysiu, kad vaikai prie pokyčių prisitaiko žymiai lengviau, nei jų tėvai. Jei ne vaikai, net nežinau, ar būtumėte išvykę į šią kelionę. Jie yra mano įkvėpimas ir dėl jų norisi išlikti jaunai širdyje. Kaip lengvai adaptavosi Tailande, taip lengvai adaptavosi ir grįžus į Lietuvą, todėl svarstantiems apie panašias patirtis su vaikais pasakysiu: tik pirmyn, nelaukiant nieko. Vaikai kur kas lankstesni nei mes, gyvenimo matę. Aišku, jei tėvai stresuos, bijos ir nuolatos kalbės, tai ir vaikas perims tas emocijas ir energiją.

Simona Kupetienė su šeima
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

– Kokius pagrindinius kultūrinius skirtumus jaučiate sugrįžę?

– Meluosiu, jei sakysiu, kad nejaučiame jokių (šypsosi). Klimatas, šalies istorija, o dar ir karantinas tikrai daro savo. Tailande aplinka ir žmonės kur kas labiau atsipalaidavę ir tai jaučiasi beveik kiekviename žingsnyje. Čia, Lietuvoje, kur kas daugiau įtampos, nerimo ir tamsių emocijų. Tailando kultūra remiasi budizmu, dėl to ne tik ten daug ramybės, bet ir priėmimo taip, kaip yra. Niekas per daug nesuka galvos dėl smulkmenų, nekelia balso, nebando apeiti, užlįsti, kur kas daugiau pagarbos ir erdvės kitam. Gal dėl to kiekvienas ten jaučiasi komfortiškai ir jaukiai.

– Šiandien esi Meksikoje. Ką ten veiki? Galbūt tai susiję su nauja veikla?

– Taip, šiandien esu Meksikoje. Vis tik iš keliautojos namisėdos nepadarysi. Mano kelias – pažinti save per pasaulį, tą sugebu geriausia ir keliauti kviečia mano širdis. O jos neklausyti šiandien negaliu. Ko gero, kol galiu, tol keliausiu. O gal – kol yra toks noras. Šiandien jis yra, kaip bus vėliau – pamatysim. Keliauti manęs nesustabdė jokios baimės ir draudimai. Kol bandžiau žaisti primestus žaidimus, tol viduje kankinausi. Kankintis – ne man, todėl priėmiau sprendimą neaukoti savo kelio dėl kažko. Kiekviena didesnė kelionė – tai lyg naujo etapo pradžia. Meksika užbūrė vos išlipus iš lėktuvo. Viena vertus, ji labai panaši į Tailandą, pvz., gamta, kita vertus energija čia kita. Man patinka spalvos ir muzika, o Meksika yra tiek spalvų, tiek muzikos šalis. Oras čia šiek tiek gaivesnis nei Tailande, paplūdimiai, maistas taip pat yra nuostabūs. O ir viena iš nedaugelio šalių, nesuvaržiusi savęs pandemijos spąstais – nereikia atvykus karantinuotis, testų.

Nemeluosiu, kad Meksika nekviečia manęs imtis naujų projektų, todėl nenustebkite, jei greitai gims projektas meksikieciai.lt (šypsosi).

– Ar tiesa, kad kartais paragavęs kelionių, negali sustoti? Kokie tolimesni planai?

– Tikrai taip. Aš galvoju, kad bent jau manęs nesustabdys ir pensija. Man net saldu sėsti į lėktuvą ir patirti tą jausmą, kai jis pakyla ir nusileidžia. Kai eini nepažintomis gatvelėmis, ragauji maistą, kurio nesi regėte regėjęs, valgai šviežumu kvepiančius vaisius, stebi kitokią gamtą, ausimis girdi kalbą, kurios žodžių nesupranti, tačiau širdis supranta, ką tau sako. Kai nusišypso vietinis prie savo trobelės nuoširdžia šypsena, o tau taip gera, nes matai nuoširdžias žmogaus akis. Negaliu sakyti, kad to negali patirti savo šalyje – tikrai ne, gali, ir taip būna, bet šitą supras tik tas, kas ragavo keliautojo duonos, būdamas nestandartiniu turistu. Aš visada duris laikau atviras visoms idėjoms, tiesiog stebiu, ką sako mano širdis. Ir mano širdis šiandien sako, kad paskutinės stotelės dar reikės palaukti (šypsosi). Kol aplankai kažką naujo, sužinai kažką naujo, kažko išmoksti, tol esi gyvas. Man patinka būti gyvai, patirti, ne tik gyventi gyvenimą, kuris ir pačiai yra neįdomus. Ir galbūt įkvėpti tuos, kas pasiilgo gyvenime prieskonių. Pasaulis toks didelis, toks platus, kad man gaila laiko užsidaryti vienoje vietoje ir sakyti, kad aš viską jau mačiau ir viską žinau, todėl nuo šiol savo dienas leisiu ant sofos. Toks kelias – ne man.

Už S. Kupetienę galite balsuoti čia.