Kol kas tai dar nereiškia, kad sustojo masinis bėgimas į didmiesčius. Visgi banko „Luminor Lietuva“ ekonomistas Žygimantas Mauricas teigia, jog iš Vakarų Europos ir į Lietuvą atsirita banga, kai masiškai kraustomasi į mažesnius, patogius gyventi miestus.

„Didmiesčių mada ir era – jau praeitis“, – sako ekonomistas, sufleruojantis ir Panevėžiui akcentuoti save kaip neužtankintą ir jaukų miestą.

Maždaug penketą metų Norvegijoje praleidusi Rūta 2019-ųjų lapkritį į Panevėžį parvažiavo atostogų ir suprato, kad nebetraukia atgal į šaltąja Skandinavijos gražuole vadinamą šalį.

„Taip neplanuotai pasilikau. Nusprendžiau, kad Lietuvoje rasiu geriau. Ir nė karto dėl to nepasigailėjau“, – tvirtina Rūta, padedanti savo antrajai pusei dar ganėtinai naujame versle – puoselėti netoli Karsakiškio įkurtą hortenzijų parką ir medelyną.

Pora kuria planus parką padaryti lankoma traukos vieta, jame atidaryti ir kavinukę. Anot panevėžietės, emigranto duona soti atrodo tik iš tolo. Rūta skaičiuoja, kad ir savame krašte pragyventi jau galima ne prasčiau nei lenkiant nugarą už daugiau nei tūkstančio kilometrų. Į Norvegiją Rūta išvyko, kai Lietuvoje ėjo paskutiniai nacionalinės valiutos lito gyvavimo mėnesiai. Mažame, vos 2000 gyventojų teturinčiame miestelyje netoli Bergeno apsistojusiai emigrantei surasti darbo nebuvo lengva užduotis. Po keturis mėnesius trukusių paieškų galop jai pavyko įsidarbinti valymo paslaugas teikiančioje įmonėje.

„Valiau ir privačius būstus, ir biurus, ir parduotuves, viešbučius – viską, ko norėdavo norvegai. Darbas be proto sunkus, bet emigrantai savęs negaili“, – pasakoja Rūta, iki emigracijos Panevėžyje dirbusi buhaltere.

Alinanti darbo diena užsitęsdavo ir 12, net 13 valandų. Anot panevėžietės, Norvegijoje emigrantui susirasti ne fizinį darbą – menki šansai. Retas atvykėlis įsitvirtina pagal įgytą specialybę.

„Sėdinčiųjų biuruose emigrantų norvegams nereikia, jie patys moka pasėdėti“, – juokiasi Rūta.

Atlyginimas ištirpsta

Mergina pasakoja gavusi pirmąją algą – 2000 eurų – pasijuto turtinga. Palyginus su jos lietuviškuoju, tuomet dar litais mokėtu, buhalterės atlyginimu, tai atrodė daug. Bet kai teko pakloti 500 eurų už būsto kaime nuomą, mokėti įmokas už išsimokėtinai pirktą automobilį, be kurio išsiversti būtų buvę neįmanoma, kurą, kitus buitinius neišvengiamus dalykus, taip pat įmokas už norvegų kalbos kursus, Rūta suskaičiavo, kad per mėnesį susitaupyti pavyks vos 300 eurų.

„Pragyvenimo lygis Norvegijoje aukštas, kainos didelės, būsto nuoma brangi. Paskui ir galvoji, ar tikrai už tiek verta emigracijoje šitaip lenkti nugarą? Kai savo kailiu visa tai patiria, supranti, kad nėra ir ten aukso kalnų. Atvykusieji sunkiai dirba, maistą vežasi iš Lietuvos, gyvena butuose po penkis, gal tada pavyksta daugiau susitaupyti“, – pasakoja buvusi emigrantė.

Po trejų metų valytojos darbo Rūta, pramokusi norvegų kalbą, išsikraustė į Oslą tikėdamasi darbo, artimesnio specialybei. Visgi, pasak panevėžietės, didmiestyje vyrauja didžiulė konkurencija, įsidarbinti nori daugybė imigrantų iš trečiųjų šalių.

„Keista, kad valstybė jiems suteikė ir nemokamus kalbos mokymus, ir apgyvendinimą. Tokie kaip aš gyvena iš savo pinigų, man niekas nepadėjo nei ieškant darbo, nei būsto, neapmokėjo nei norvegų kalbos kursų. Viską teko daryti pačiai“, – pasakoja panevėžietė.

Emigracija netenka prasmės

Naujoje vietoje Rūta nespėjo susirasti pragyvenimo šaltinio – sugrįžo atostogų į Lietuvą ir nusprendė nebegrįžti. Anot jos, šiais laikais emigracija nebėra bėgimas nuo skurdžios kasdienybės savo šalyje.

„Prieš penketą šešetą metų, kai aš emigravau, tikrai jautėsi nemažas atotrūkis tarp norvegiško ir lietuviško atlyginimo. Bet per tą laiką jo nebeliko. Dabar statybininkas ir ten 2000 eurų gauna, ir čia gali tiek uždirbti“, – pastebi Rūta.

Panevėžio autobusų stotis
Foto: Sekundė.lt

Panevėžyje įsikūrusiai buvusiai emigrantei nė nekilo minčių ieškoti apsistoti kitos stotelės. Ji sako esanti labai patenkinta savo gimtuoju miestu.

„Panevėžyje užaugau, čia studijavau ir man čia labai gera. Matau, kad ir išgyventi čia galima. Miestas labai patogus – nei per didelis, nei per mažas, jaukus. Vilniečiai gal nemato problemos į darbą važiuoti valandą, bet man būtų gaila iššvaistyti tiek laiko“, – pasakoja Rūta.

Kelias namo

Lietuva iš emigrantų šalies jau tampa imigrantų, teigia ekonomistas Žygimantas Mauricas. Praėjusiais metais į mūsų šalį atvykusiųjų buvo 20 tūkst. daugiau nei išvykusiųjų, o tai yra kone dvigubai didesnis rodiklis nei užpraeitais metais.

„2019-aisiais teigiamą balansą turėjome dėl į Lietuvą atvykusių imigrantų iš trečiųjų šalių. O 2020-aisiais pirmą kartą turėjome ir teigiamą Lietuvos piliečių balansą – pernai jų daugiau sugrįžo, nei išvyko“, – sako ekonomistas.

Kaip pagrindinę varomąją jėgą sugrįžti Ž. Mauricas įvardija Lietuvos ekonomikos augimą, kuris buvo ne tik stabilus, bet ir spartesnis nei daugelyje kitų Vakarų ir ES valstybių, bei dar spartesnį darbo užmokesčio augimą.

„Matyt, atsirado psichologinė riba, kai gyventojai pamatė, kad nebėra labai didelės papildomos naudos emigruoti vien dėl finansinių paskatų. Tai pristabdė emigraciją“, – teigia ekonomistas.

Įšoko į traukinį

Pasak Ž. Maurico, neabejotinai emigraciją pristabdė ir „Brexit“. Maždaug 50 proc. emigrantų iš Lietuvos rinkdavosi Jungtinę Karalystę (JK). Pernai ši dalis sumažėjo iki vos keliolikos procentų.

Negana to, anot ekonomisto, neoficialiais duomenimis, daugiau nei 1 milijonas imigrantų, dauguma ES piliečių, paliko JK, dėl ko, mano Ž. Mauricas, tikėtina, kad šiuo metu grįžusiųjų lietuvių faktiškai yra gerokai daugiau, nei rodo oficiali statistika.

„Praeitų metų pradžioje, dar prieš karantiną, netgi buvau susilažinęs, kad turėsime teigiamą migracijos balansą, ir niekas nedrįso lažintis prieš mane. Tos tendencijos matomos ir kitose Europos šalyse. Gal vienintelė liko Latvija, dar nepaskelbusi rezultatų. Lenkijoje teigiamas balansas pasiektas berods prieš ketverius metus, Estijoje – prieš penkerius, daugiau atvyksta nei išvyksta ir Slovakijoje, Čekijoje, Vengrijoje. Lietuva ir Latvija buvome kaip baltos varnos, bet mūsų šalis jau irgi įšoko į tą traukinį“, – vardija ekonomistas.

Grįžta ne tik į didmiesčius

Augantis imigrantų – sugrįžtančių lietuvių bei atvykstančių trečiųjų šalių piliečių – skaičius, Ž. Maurico nuomone, yra praktiškai vienintelis būdas Lietuvai pagerinti demografinę situaciją: šalyje gimstamumas santykinai nedidelis, o gyventojų, galinčių susilaukti vaikų, skaičius mažėja. Anot ekonomisto, labiausiai stebina, kad 2020 metais daugiau sugrįžusiųjų nei išvykusiųjų fiksuojama praktiškai visose šalies savivaldybėse.

Tai – gera žinia, rodanti, kad emigrantai grįžta ne tik į Vilnių ir kitus didžiuosius miestus, kas buvo pastebima 2018-aisiais. Iš užsienio daugiau sugrįžusiųjų nei išvykusiųjų fiksuojama ir Panevėžyje. Nepaisant to, mieste prie Nevėžio bendras gyventojų skaičius toliau mažėja.

Statistikos departamento duomenimis, 2021-ųjų pradžioje Aukštaitijos sostinėje gyvena 84 587 žmonių, 2020-ųjų tuo pačiu metu panevėžiečių buvo suskaičiuota 85 885. Mažėjimo tendencija matoma ir Panevėžio rajone. Jame šiuo metu gyventojų skaičius siekia 35 188, o prieš metus buvo 35 328.

Tolimas Vilniaus priemiestis

Panevėžiečių gretas labiausiai mažina natūrali gyventojų kaita –Aukštaitijos sostinėje pernai mirė 1410 žmonių, o gimė kone perpus mažiau – 754. Negana to, panevėžiečiams siekiamybe tebeišlikę didieji miestai. Į kitas savivaldybes pernai iš Panevėžio persikraustė maždaug 400-ais daugiau žmonių nei čia atsikraustė, o daugiausia tokių susikrovusių lagaminus pasuko į Vilnių.

Dėl ko Panevėžyje gyventojų mažėja, o kaimyniniuose Šiauliuose jų 2020-aisiais padaugėjo keliais šimtais, Ž. Maurico nuomone, lemia ne tik ekonominis, bet didele dalimi ir psichologinis faktorius.

„Šiauliai nuo Vilniaus, Kauno nutolęs didesnis miestas, kas jam padeda labiau sukurti didmiesčio įvaizdį. Panevėžys laikomas tolimu Vilniaus priemiesčiu“, – palygino ekonomistas.

Didmiesčių mada praeina

Nors panevėžiečiams, regis, garbės reikalas išsaugoti didmiesčio vardą, visgi Ž. Mauricas nemano, jog miestui reikėtų stengtis ir toliau save pozicionuoti kaip didmiestį. Anot jo, didmiesčių mada Vakarų valstybėse – jau praeitis ir ši tendencija ateina į Lietuvą. Ją dar labiau turėtų paspartinti pernai išmoktos pandeminės pamokos ir nauji darbo įpročiai, kai Vilniaus, Kauno ar Londono įmonių darbuotojai sėkmingai užduotis atlieka sėdėdami prie kompiuterių savo namuose Panevėžyje, Elektrėnuose, netgi vienkiemyje prie miško.

Žygimantas Mauricas

„Londonas jau panikuoja, nes po pirmos karantino bangos ketvirtadalis darbuotojų taip ir nesugrįžo į miestą. Dabar svarsto, kad negrįš ir po antros. Jei gali dirbti iš namų, kam tau gyventi Londone arčiau darbo ir mokėti brangią nuomą arba spraustis kokiam kambarėly? Iš Paryžiaus taip pat jau bene dešimtmetį vyksta masinė prancūzų emigracija į mažus, jaukesnius ir gyventi patogesnius miestus. Prancūzijos sostinę gelbėta imigrantai, bet išvykus turtingam ir talentingam kontingentui, ir imigrantams nebus ką ten veikti. Paryžius liks turistų miestu. Didmiesčių mada praeis ar netgi jau praėjo. Turtingi žmonės didžiuosis ne butu Paryžiaus ar Londono centre, bet namu vidutinio dydžio mieste ar prie kokio ežero. Tos tendencijos neišvengiamai atsiris ir į Lietuvą“, – neabejoja Ž. Mauricas.

Anot jo, Lietuvos regionai irgi turi didelę galimybę pritraukti migrantų – ypač „skaitmeninių klajoklių“, kurie gali nuotoliniu būdu dirbti iš gamtos apsuptyje esančių namų, erdvesnių ir pigesnių nei didžiuosiuose miestuose. Pasak Ž. Maurico, greitai miesto dydis nebedarys įspūdžio, todėl jiems laikas ieškoti kitų privalumų.

„Panevėžiui siūlyčiau galvoti apie jaukaus, patogaus, neužtankinto miesto, turinčio marias, gamtą aplinkui, įvaizdį, akcentuojant aplinkui vietas, kur galima nuvažiuoti, – dvarus ir panašias. O dar ir Ryga, Vilnius su jų oro uostais greta, taip pat šalia Kaunas“, – sako ekonomistas.

Pranešti apie save

Aukštaitijos sostinėje dėl didėjančios konkurencijos, anot Ž. Maurico, nebus lengva, nes ir kiti Lietuvos miestai gali pasiūlyti palankių gyvenimo sąlygų. Prognozuojama ypač išaugsianti kurortų, kurių gera infrastruktūra, tokių kaip Druskininkai, paklausa. Pastaruoju metu regimas akivaizdus Palangos atsigavimas, Elektrėnų augantis populiarumas.

„Infrastruktūros sutvarkymas irgi nemenkai prisideda prie gyventojų pritraukimo į miestą. Bet jei kiti apie tai nežino, kodėl jie turi miestu susidomėti? Dabar mažesniesiems miestams vienu iš svarbesnių elementų tampa pranešti, kad juose jauku, gražu, gera ir, svarbiausia, patogu gyventi.

Reikia nemažai dirbti tokiam įvaizdžiui sukurti. Po COVID krizės žmonės kelsis ten, kur visų pirma gera gyventi. Nes darbo vietos judės paskui juos. Jei miestui pavyks prisivilioti turtingų ir talentingų, jis gyvuos“, – sako Ž. Mauricas.

Ekonomistas juokauja, kad ir Lozana Šveicarijoje nenusimena teturinti vos per 100 tūkst. gyventojų. Lozanoje įsikūrusi Tarptautinio olimpinio komiteto būstinė, išvystyta pramonė, daug muziejų, joje gyvena turtingi žmonės.

„Tiktai nėra Lozanos siekiamybės tapti dideliu miestu. Nes tada atsirastų neigiamų dalykų, kurie nebūtinai gyvenimą daro patogų“, – sako Ž. Mauricas.