Darbą pasiūlė draugė
Linksma ir bendrauti mėgstanti Neringa visada pasižymėjo geru charakteriu ir dideliu atsakomybės jausmu. Su vyru Vidu netoli Marijampolės įsikūrusiame Puskelnių miestelyje jiedu augina 6-erių metų dukrytę Gabiją ir džiaugiasi, kad likimas neiškrėtė jiems „pokštų“, tai yra, neteko emigruoti. „Manau, kad dirbant tiek daug ir tokiu tempu, kaip lietuviai užsienyje, tikrai galima gerai gyventi ir čia Lietuvoje“, – įsitikinusi Neringa.
Ji pati net nepastebėjo, kaip prabėgo 10 metų parduotuvėje. „Laikas bėga labai greitai. Kadangi dirbu mėgstamą darbą, nepastebėjau, kaip pralėkė tie 10 metų. Kiekvienais metais vis turėjau galimybę tobulėti, išmokti kažko naujo, sužinoti, ką ir kaip daro už mane aukštesnes pareigas užimantys kolegos. Kadangi esu atsakinga ir stengiuosi savo darbą atlikti visada laiku ir gerai, už šią savybę, manau, buvau pastebėta. Teko pavaduoti vyr. kasininkę ir pamainos vadovę. Be abejo, tie pirmi kartai buvo labai baisūs ir iš karto viskas nelabai pavyko. Buvo ir klaidų, ir ašarų, bet juk mes žmonės visi klystame. O iš klaidų mokomės. Bet padrąsinta administracijos pasiekiau savo tikslų ir išmokau tai, kas man priklausė“, – pasakoja Neringa.
Jos kelias parduotuvėje, kaip ir daugelio, prasidėjo nuo kasininkės-pardavėjos. Moteris buvo atsakinga už daržovių skyrių. „Mano kaimynė dirbo šioje Maximoje ir, atsiradus vietai, man paskambino. Sako, jei nori, pabandyk. Buvo pasakojusi, kad grafikas geras (4 dienas dirbi, 4 – laisvos), kasdien duodami nemokamai karšti pietūs, mokami papildomi priedai už darbo rezultatus, kolektyvas draugiškas. Ko daugiau norėti, pagalvojau aš? Nuėjau į pokalbį. Pirmas įspūdis buvo geras, didelė parduotuvė (prieš tai dirbau mažoje, privačioje), visi tvarkingai apsirengę. Darbą gavau tą pačią dieną“, – prisimena marijampolietė.
Naujos pareigos ir kolektyvas yra tie du dalykai, kurie naujam darbuotojui kelia, bene, didžiausią nerimą. „Su kolektyvu neturėjau jokių problemų, kadangi esu komunikabili, greitai susibendravome. Buvo keletas replikų ar bandymų pamokyti savaip, bet aš žinojau, kas man priklauso ir ką turiu padaryti, todėl nekreipiau į nieką dėmesį, kaip tik į naują darbą“, – pasakojo moteris.
Greitai bendrą kalbą su kolegomis atradusi Neringa pamena ir daugybę smagių akimirkų, pokštų bei nutikimų darbe. Vienas jų moteriai įsiminė labiausiai. „Nutikimų ir linksmų situacijų pasitaiko tikrai daug ir dažnai, juk mes dirbame komandoje. Tikrai būna dienų, kad nuo juoko reikia valyti ašaras. Vieną išdaigą prisimenu iki šiol. Vienos iš darbuotojų mašina buvo apsukta permatoma plėvele taip, kad po darbo išėjusi, ilgai pakavo kaip dovaną, kad pajudėtų iš mašinų aikštelės. Juoko buvo visiems net ir ne darbuotojams, o ir pro šalį einantiems praeiviams“, – pasakojo Neringa.
Dabar jos pareigos – pamainos vadovė. „Vadovauju 10-12 žmonių komandai. Man priklauso prekių priėmimas ir kokybė, sąskaitų pajamavimai, darbų organizavimas, darbas su kolektyvu ir naujų darbuotojų apmokymai, darbuotojų emocijų valdymas ir skatinimas pasiekti gerų rezultatų“, – pasakojo Neringa.
Anot Neringos, ji vadovaujasi posakiu, kad geras vadovas – tarsi dirigentas: girdintis, kuris instrumentas groja ne į taktą, kuris per daug jausmingai, o kuris paprasčiausiai pritaria kitiems. O ką ji daro, kai „instrumentas“ groja blogai? „Man šiose pareigose sunkiausia daryti sprendimus dėl darbuotojų, jų priėmimo, o išskirtiniais atvejais – atleidimo . Vadovauti reikia mokėti ir sugebėti. Turi būti labai išradingas ir turėti atsakymą bet kada ir į bet kokį klausimą. Prieš priimant sprendimą, tenka gerokai pasukti galvą. Išlikti griežtam – labai lengva, bet išlikti dar ir teisingam – reikia sugebėti“, – įsitikinusi Neringa.
Jos svarbiausia užduotis – kolektyve puoselėti meilę darbui, išlaikyti darną ir gerą emociją. „Įvertinusi situaciją, bandau kalbėtis apie problemą atskirai su tuo darbuotoju, arba sėdame visi prie kavos puodelio ir sprendžiame problemą čia ir dabar. Juk negaliu į salę išleisti suirzusių, piktų ir be šypsenų darbuotojų“, – šypsosi moteris.
Tą padaryti padeda ir bendros tradicijos. „Niekada nepamirštame gimtadienių, o už gerus rezultatus pyrago ar ledų ragaujame kartu“, – pasakojo Neringa.
Laiko spėja skirti ir šeimai
Tiesa, darbas – Neringai nėra visas gyvenimas. Ji su vyru augina 6-erių metų dukrytę, todėl jai svarbu, kad liktų laiko ir šeimai. „Jokių didelių darbų ar lapų namo nesinešu. Skiriu tik keletą minučių tam, kad susidėliočiau planą, kaip ryt pradėsime dieną ir kaip pabaigsime, ką turime svarbiausio padaryti. Be to, turiu vyrą, kuris gali savo grafiką pasiderinti lanksčiau negu aš per tas 4 dienas, kai dirbu. Sutariame dėl mergaitės vedimo ir pasiėmimo iš darželio. Keturias dienas – jis, keturias – aš. Šiuo metu dirbu tik iki 18:30 val., tai ir po darbo dėmesio spėju skirti savo šeimai“, – paklausta, kaip pavyksta suderinti darbą ir šeimą, pasakojo moteris.
Ji juokauja, kad energijos jai pakanka tiek darbe, tiek namuose. „Darbe stengiuosi išlaikyti blaivų ir šaltą protą, neparodydama savo emocijų. Stengiuosi rasti teisingą būdą, kad išugdyčiau naują darbuotoją. Nuo ryto bandau užkrėsti visus gera nuotaika ir šypsena, kurios man netrūksta, kad diena prasidėtų linksma. Vadovaujuosi posakiu kad, žodis „negaliu“ nepadėjo niekam, o štai „pabandysiu“ daro stebuklus. O namuose esu gera mama, mylima žmona. Bet mano energijos pakanka ir čia“, – šypsosi Neringa.
Laisvalaikiu ji mėgsta keliauti su giminaičiais bei draugais. Stengiasi aplankyti kuo daugiau Lietuvos žinomų vietų. Be to, mėgsta savo šeimą bei draugus palepinti skaniais patiekalais. Ji džiaugiasi, kad darbas netrukdo pomėgiams, ir viskam atsiranda laiko – taip pat ir pasivaikščiojimams po šalia esančią Marijampolę. „Gyvenu šalia Marijampolės, bet kiekvieną dieną tenka čia būti. Šis miestas jaukus, ramus galima pasivaikščioti poezijos parke, kur ypač gražu vakarais. Galima nueiti pažiūrėti filmo į Spindulio kino teatrą ar spektaklio į Dramos teatrą“, – patarė moteris.
