– Tuokdamiesi tikriausiai visi tikisi amžinos meilės, tačiau kartais ji paaiškėja tokia nesanti, o tada ateina metas skyryboms ir dalyboms. Kad santuokoje užgyventas stambus turtas dalijamas per pusę, lyg ir aišku, tačiau kaip su investicijomis? Tarkime, papuošalai, meno dirbiniai ar net kriptovaliutos. Kaip skyrybų atveju pasiekti taikų ir abiems pusėms teisingą sprendimą?
– Santuokos metu įgyti meno dirbiniai ir kriptovaliutos – investicijos, remiantis įstatymų nustatytu sutuoktinių turto teisiniu režimu, yra laikomos bendrąja jungtine nuosavybe ir nepriklausomai, kieno iš sutuoktinių buvo įgyti, skyrybų metu dalinami tarp sutuoktinių lygiomis dalimis, jeigu šalys bendru sutarimu neaptaria kitaip ar kitaip nėra nustatyta vedybų sutartyje. Šalys skyrybų metu gali susitarti, kad vienam sutuoktiniui lieka meno dirbiniai, kriptovaliutos, visos kitos pajamos ir investicijos su sąlyga, kad kitam sutuoktiniui bus išmokama protinga piniginė kompensacija, kuri nustatoma pagal rinkos vertę ar bendru šalių susitarimu.
Tuo tarpu kalbant apie papuošalus, t.y. juvelyrinius dirbinius, šiuo atveju arba sutuoktiniai juos bendru sutarimu pasidalina savo nuožiūra, arba dėl juvelyrinių dirbinių dalybų sprendžia teismas. Svarbu atkreipti dėmesį, jog teismai papuošalus ir juvelyrinius dirbinius laiko vieno sutuoktinio asmeninio naudojimo daiktais (nepaisant to, kad jie buvo įsigyti santuokos metu ir pirkti vieno iš sutuoktinių), ir net neįtraukia šio turto į sutuoktinių dalintino turto balansą.
Įstatyme yra įtvirtintas tik pavyzdinis sutuoktinio asmeninio naudojimo daiktų sąrašas, todėl teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad ir papuošalai, juvelyriniai dirbiniai priskirtini asmeninio naudojimo daiktų kategorijai, nes jų naudojimas juk yra išimtinai susijęs su vieno sutuoktinio poreikių tenkinimu.
Nesudarę vedybų sutarties sutuoktiniai dėl santuokos metu įgyto turto padalijimo skyrybų metu sprendžia arba bendru sutarimu, kalbasi patys arba per savo advokatus, kartais mediacijos metu pavyksta rasti taikų, abi šalis tenkinantį sprendimą, arba sutuoktinių turtą tiesiog padalija teismas. Auksinė taisyklė čia – kalbėtis ir dar kartą kalbėtis. Tik derybų metu gimsta abi šalis tenkinantys sprendimai.
– Gyvendami drauge žmonės juk dažniausiai nerenka kiekvieno brangesnio daikto pirkimo kvitų ar kitų įrodymų. Kaip reiktų elgtis santuokos metais, kad tai neatrodytų kaip paranoja ir nuolatinė skyrybų baimė, tačiau kartu užtikrintų aiškumą, kad jeigu šiandien investuojame drauge – skyrybų atveju grąžą irgi dalinsimės perpus?
– Galbūt nustebsite, bet pas mane į kontorą pakankamai dažnai ateina vienas iš sugyventinių ar sutuoktinių, kuris veda „slaptą šeimos buhalteriją“, kaupia visus čekius, sąskaitas, sutartis ir kitus rašytinius įrodymus. Vieni juos kaupia, nes nepasitiki antra puse, kiti turi sąmoningą tikslą esant ginčui įrodyti, kad visos investicijos pavyzdžiui į pastatytą namą buvo tik iš vienos pusės ir pan.
Siekiant aiškumo, tarp sutuoktinių turi būti sudaryta vedybų sutartis – sutuoktinių susitarimas, nustatantis jų turtines teises ir pareigas santuokos metu, taip pat po santuokos nutraukimo ar gyvenant atskirai. Sutuoktiniai vedybų sutartyje gali nustatyti tiek esamo, tiek būsimo turto teisinį režimą, su turto tvarkymu susijusias pareigas, tarpusavio išlaikymo, taip pat ir bendro turto padalijimo būdą bei tvarką.
Sutuoktiniai vedybų sutartyje gali susitarti dėl viso ar dalies turto teisinio režimo, taikyti mišrų turto teisinį režimą – pavyzdžiui, galima nustatyti, jog pajamos, sutuoktinių gaunamos po santuokos sudarymo, yra kiekvieno jų asmeninė nuosavybė, o nekilnojamasis turtas – bendroji dalinė nuosavybė.
Sutuoktiniams iš anksto aptarus savo turto teisinį režimą ir aiškiai viską apibrėžus jiems pritaikytoje vedybinėje sutartyje, jokių baimių neturėtų būti ir bus nebesvarbu, kad kažkuris slaptai rinko visus kvitus, čekius, sąskaitas ar sutartis , o tokios „buhalterijos“ vedimą, atstovaujant teisminėse bylose, tikrai tenka matyti.
– Rizikingos investicijos: ar galima santuokos metu nuo to atsisieti ar atsieti savo sutuoktinį? Kitaip tariant, jei vienas iš sutuoktinių mėgsta gal net nesitaręs rizikuoti investuodamas, ar tai reiškia, kad skyrybų atveju skolos ir nesėkmės dalijamos taip pat perpus?
– Taip, kalbant apie bendrą turtą, svarbu nepamiršti, kad sutuoktiniai kartu įgyja ne tik turtą, bet ir įsipareigojimus, todėl net ir vieno iš sutuoktinių parašu patvirtinti finansiniai įsipareigojimai, tokie kaip vartojimo kreditai ar lizingai, tampa abiejų sutuoktinių atsakomybe. Santuokos nutraukimas neatleidžia sutuoktinių nuo bendrų įsipareigojimų kreditoriams, nebent kreditorius išreiškia pritarimą, kad finansiniai įsipareigojimai liktų tik vienam iš sutuoktinių. Teismas modifikuoti sutarčių be kreditoriaus sutikimo taip pat negali, tad lieka užburtas ratas.
Nuo sutuoktinio nesėkmingo verslo, investicijų ir kt. taip pat apsaugo vedybinė sutartis.
Visgi teikiant konsultacijas sutuoktiniams, kai vienas iš jų kuria, plėtoja verslą, o kitas tik rūpinasi namų ūkiu, tenka girdėti visko – „dividendų noriu, bet skolų ne“, „o kam viską taip aprašyti“, „tu manimi nepasitiki“ ir kt. Net jei kalbėtume apie įmonių bankrotus, tik po jų iškėlimo sutuoktiniai dažnai bėga pas notarą sudaryti povedybinę sutartį…Deja, nebūtinai ji tuo metu „išgelbėja“. Sutuoktinį dažnai pasiekia asmeniniai ieškiniai dėl žalos atlyginimo po bankroto bylos iškėlimo ir tada jau „šaukštai po pietų“.
– Kaip skyrybų atveju dalinamos santaupos, jei jos buvo taupomos grynaisiais, o galbūt bendroje ar kažkurio iš sutuoktinių banko sąskaitoje? Galbūt toje sąskaitoje buvo nemaža pinigų suma jau iki santuokos. Kaip išsprendžiami tokie neapibrėžti santaupų klausimai ir ar įmanoma atsieti „mano“ ir „mūsų“?
– Jeigu vedybinės sutarties nėra, reikia žinoti, kad santuokos metu atidarytos banko sąskaitos ir jose esantys pinigai, indėliai laikomi bendrąja jungtine nuosavybe, išskyrus tuos atvejus, kai tam tikra suma pervedama kaip dovana ar paveldėtos lėšos. Bet jei sąskaita atidaryta iki sudarant santuoką ir vėliau buvo papildyta šeimos pinigais, dalinamos tik santuokos metu sukauptos pajamos ir palūkanos, jei tokių būtų. Tokiu pačiu principu dalinamos ir investiciniuose fonduose ar kaupiamajame gyvybės draudimo fonde kaupiamos lėšos. Kol pinigai yra draudimo bendrovės sąskaitoje, jie ir yra draudimo bendrovės, o ne asmens nuosavybė, tad antrasis sutuoktinis į juos neturi jokios teisės. Jei sutartis baigiasi sutuoktiniams esant santuokoje, išmoka tampa bendrąja jungtine nuosavybe, o jei po ištuokos – antrasis sutuoktinis savo dalies gali reikalauti tik keliant bylą teisme.
Sutuoktiniai neretai nustemba, kad pvz. skyrybų byloje teks pasidalinti ir lėšas, esančias banko sąskaitose. Kartais nutinka taip, kad vienas būna iki ieškinio pateikimo teismui tyčia išgryninęs visą sąskaitą banke, kitas to nepadaro ir vėliau keletą metų nagrinėjame teisme ginčą – kam ir kiek pinigų priklauso, ar išgryninti pinigai buvo panaudoti šeimos poreikiams ir kt.
Žinoma, santuokos nutraukimo bylose tenka matyti ir grynųjų pinigų pasisavinimą, jį įrodyti dažnu atveju būna sudėtinga arba net neįmanoma.
– Girdime istorijas, kai itin pasiturinčiose šeimose įvykus skyryboms, moterys lieka „ant ledo“. Galbūt yra ir tokioje situacijoje liekančių vyrų, tačiau apie moteris girdime dažniau. Kokia pagrindinė tokios baigties problema? Kodėl taip nutinka ir ką daryti, kad nenutiktų?
– Žinoma, kad yra ir „nukentėjusių“ vyrų, tik visuomenėje, kaip ir smurto atveju, dažniau viešinamos moterų, kurios lieka „ant ledo“, istorijos. Neretai sutuoktiniai, pradėję santuokos nutraukimo procesą, sužino daug iki tol nežinotų faktų apie jiems priklausantį turtą. Tarkime, sutuoktinis manė, kad turtas priklauso jam, tačiau paaiškėja, jog jis registruotas ant visai kitų asmenų, pvz., vieno iš sutuoktinio tėvų, vardu.
Ką daryti, kad taip nenutiktų? Pasitikėti antra puse, tačiau objektyviai tikrinti informaciją, kuri Jus pasiekia, analizuoti, kieno vardu vyksta turto registracijos, netikėti pažadais, kad pvz. sesers vardu registruojamas turtas po mėnesio bus perregistruotas Jūsų kaip sutuoktinių vardu. Jeigu vis tik tikėsite, tai suvokite, kad prisiimate riziką prarasti turtą bei susitaikykite, jog bylinėjimosi procesas teisme bus ilgas, bet nebūtinai sėkmingas ir Jums palankus.
– Vedybų sutartys – priešvedybinė, povedybinė ir panašūs žodžiai sklando ore, bet iki galo daug kam nėra aiškūs. Tad kokios yra tos vedybinės sutartys ir ką jomis mėginama užtikrinti?
– Vedybų sutartis – tai notaro patvirtintas sutuoktinių arba besituokiančių asmenų susitarimas, kuriame nurodoma, kaip keičiasi sutuoktinių asmeninio ir (ar) bendro turto statusas nuo tam tikro laiko momento. Tokiais susitarimais galima numatyti, kad iki santuokos įgytas turtas tampa bendra sutuoktinių nuosavybe šiems susituokus arba nurodyti, kad santuokoje įgytas turtas bendra nuosavybe netampa ar tampa tik tam tikra turto dalis ir panašiai.
Kaip santuokos liudijimas, taip ir vedybų sutartis yra turtinių interesų draudimo forma skyrybų atveju. Žinoma, kai kuriems žmonėms vedybų sutartys vis dar asocijuojasi su apsauga nuo iš išskaičiavimo įvykstančių santuokų, nepaisant to, jog neretai tokios sutartys saugo šeimas nuo finansinių nuosmukių, kai pvz. vienas iš sutuoktinių užsiima rizikingu verslu ir nenori, kad nesėkmės atveju skolos būtų nukreiptos į kitą sutuoktinį.
Nutraukus vedybų sutartį, sutuoktinių turtui toliau taikomas įstatymų nustatytas turto teisinis režimas. Vedybų sutartis taip pat gali būti keičiama sutuoktinių sutarimu, tvirtinamu notaro, tačiau šiuo atveju būtina gauti išankstinį teismo leidimą keisti dokumentą. Vedybų sutarties pakeitimai ir nutraukimas neturi grįžtamosios galios. Tai reiškia, jog iki sutarties pakeitimo ar nutraukimo įgyto turto teisinis režimas nėra keičiamas.
– Vedybų sutartis gali skambėti kaip išankstinis galvojimas apie skyrybas. Ar tai – klaidingas įsitikinimas? Ar Jūsų manymu, vedybinė sutartis turėtų būti natūrali kasdienybė, ar visgi tai – labiau išskirtinis atvejis, nei natūrali, net sveikintina praktika?
– Vedybų sutartis turėtų būti natūrali kasdienybė ir ją verta sudaryti, todėl, jog tai – galimybė nevaržomai, laisva valia nusistatyti pageidaujamą turto teisinį režimą, be to, taip galima apsaugoti savo verslo ir ekonominius interesus, bendruosius šeimos interesus. Sutaupoma laiko ir finansinių išteklių, išvengiama varginančio turto dalybų proceso skyrybų atveju.
Vedybų sutartys apsaugo sutuoktinius nuo ginčų teisme, jei tektų skirtis ir dalintis turtą. Teismo procesas sutrumpėja, kadangi teismui nereikia nagrinėti turto padalijimo klausimų, kurie jau išspręsti vedybinėje sutartyje.
– Ar pats „dalybų per pusę“ siekis jums kaip teisininkei visais atvejais atrodo teisingas?
– Tikrai ne visais atvejais, „dalybos per pusę“ atrodo teisingos. Todėl man tenka atstovauti teismuose, teikiant ir įrodinėjant vienokius ar kitokius reikalavimus, kad 50:50 proporcija būtų paneigta.
Įstatymai nedraudžia nukrypti nuo lygių sutuoktinių dalių bendrojoje jungtinėje nuosavybėje principo. Visgi skyrybų metu gera valia itin retai susitariama ir tėra vienetiniai atvejai, kai sutuoktiniai sąžiningai vienas kitam pripažįsta savo atitinkamą indėlį į nekilnojamąjį turtą, verslą ir kt.
Dar daugiau turinio apie asmeninių finansų valdymą, taupymą, investavimą, rizikas ir kitas aktualias temas bus galima išgirsti nuotolinėje nemokamoje asmeninių finansų konferencijoje „Mano investicija“. Konferencija vyks lapkričio 23–25 d. tiesiogiai portale „Delfi“. Su pranešėjais ir visa konferencijos programa galima susipažinti
Konferencijos dalyviai galės susidėlioti programą, pagal juos dominančias temas: bus galimybė kiekvieno pranešimo laiką atskirai įsidėti į savo asmeninį kalendorių, o jeigu nespės pamatyti dominančių temų, tai po konferencijos visus vaizdo įrašus ras „Delfi Plius“ platformoje.
