Majamis, Vašingtonas, Čikaga ir galiausiai Vilnius, o jame – LOGIN konferencijos scena. Toks artimiausias kelionės, dabar jau žeme, planas sukasi Aurimo galvoje. Atlanto vandenyną vien irkline valtimi be jokios palydos per keturis mėnesius perplaukęs Aurimas tapo vos trečiu tai padariusiu asmeniu planetoje, ir šis įvykis ne tik dar kartą sutelkė lietuvius didžiuotis savo tautos vaiku, bet ir atsisukti į pačių gyvenimus, atliekant ten sąžiningą reviziją – ar tikrai dėl savo svajonių padarome pakankamai?

Lemtinga kelionė pas draugą apvertė gyvenimą: tada daviau sau žodį, kad iš to gyvensiu

Palaikymą iš lietuvių Aurimas sako jautęs visos kelionės metu. Iššūkiui artėjant link finišo, žinoma, gerbėjų dėmesys žymiai augo, tačiau Atlantą irklais perskrodęs Aurimas neslepia: nors dėmesiu ir palaikymu džiaugiasi ir už jį dėkoja, nesureikšmintų, jei šio būtų ir mažiau:

„Man palaikymo gali būti daugiau ar mažiau, aš vis tiek darau savo. Keliaujant man drastiškai neimponuoja palaikymo gausumas. Be to, kaip visada sakau, ta pati minia, kuri plojo, kai tau sekėsi, plos ir per tavo laidotuves, nes žmonės tiesiog mėgsta renginius“, – juokiasi vaikinas ir sako, kad tai – ne tik lietuviams, bet apskritai žmonėms būdinga savybė, o ir tikėjimas herojais paprastai auga, kai iššūkiai artėja prie pabaigos, tačiau to sureikšminti Aurimas nelinkęs.

Mokykla, vėliau architektūros studijos, karatė pasaulis – regis, A. Valujavičiaus gyvenimas bent pradžioje bėgo klasikine, kaip kai kurie net drįstų sakyti, „normalia“ vaga. Visgi, iš įprastų visuomenės rėmų Aurimas nutarė išlipti po lemtingos kelionės pas bičiulį:

„Kai Norvegijoje keliavau dviračiu, mane susistabdė policija, klausė, kur keliauju. Sakau, ai, čia per Norvegiją, per Europą. Pareigūnas paklausė, ar nesu su plyta gavęs per galvą [juokiasi – aut. past.]. Bet turbūt esminis kirtis buvo, kai leidausi į kelionę aplankyti draugo, tuo metu buvau pabaigęs antrą architektūros kursą. Jau keliaudamas supratau, kad čia žiauriai kietai: su dviračiu galima aplankyti kitas valstybes, pamatyti žmones ir kultūras gana paprastu būdu. Pasakiau sau, kad noriu gyventi iš kelionių, iš „Youtube“, iš turinio. Ir, manau, galiu tą padaryti, nes tuo metu nebuvo stiprios konkurencijos šioje sferoje, mane tai labai „vežė“. 2015-aisiais sau pasakiau, kad noriu, jog tai būtų mano gyvenimo duona.“

„Normalumo“ nesulauksite: kiekvienas – savo likimo kalvis

„Atlantas kaip Atlantas, o kada vaikai, žmona ir normalus darbas?“ – galime lažintis, kad rastume žmonių, kuriems toks klausimas vis dar sukasi galvoje, žiūrint į Aurimą. Pasirodo, ne tik galvoje – vis dar atsiranda to paklausiančių garsiai. Tiesa, mažiau nei anuomet:

„Pirmus ketverius mano kelionių metus panašiai taip ir būdavo, nes jiems nebuvo įprasta, kad galima iš to gyventi. Manau, kai visuomenė suprato, kad mano gyvenimo kelias nesikeis ir tuo gyvenu, iš to išgyvenu, dauguma priprato. Bet tokių klausimų dar tikrai pasitaiko. Žmonėms vis dar svetima, kad galima kitokiu būdu gyventi, uždirbti. Bet tokiu atveju „kada susirasi normalų darbą?“ galima klausti ir visų mūsų sportininkų, atletų. Visos „Žalgirio komandos“, kada susiras normalų darbą, nes juk jie tik mėto kamuolį.

Tas pats su futbolininkais – juk tik spardo kamuolį. Tai ar čia gyvenimas? Tegul darbus susiranda, – ironizuodamas šypteli Aurimas. – Reikėtų ir Ronaldo [Cristiano Ronaldo, vienas garsiausių planetos futbolininkų, – aut. past.] paklausti, kada baigs tą kamuolį spardyt ir eis į kasą dirbti, nes irgi, atrodo, toks ir gyvenimas – reikia tik kamuolį pataikyti į vartus, o gauna milijonus. Tai kaip ir nesąžininga kitų atžvilgiu. Taip ir aš – keliauju po pasaulį, prakaituoju ir mėgaujuosi tuo pačiu metu, kažkam tai irgi atrodo nesąžininga. Manau, kiekvienas – savo likimo kalvis, tik reikia į viską plačiau žiūrėti.“

Prisijaukino vienatvę: adaptacija truko kelias savaites

Laikais, kai žmonės, regis, nebemoka būti vieni ir savo srautą prikemša tuštumą pripildančiais aplinkiniais bei informacija, pasiryžimas keturis mėnesius plaukti vienui vienam ir būti tik su savimi, savo mintimis atrodo ne ką mažesnis iššūkis nei fizinis pasirengimas kelionei.

„Čia kaifas“, – vėl šypsodamasis mėnesius vienatvės dviem žodžiais apibendrina Aurimas. Tai – kol kas ilgiausias laikas, kurį vaikinas praleido kelionėje be jokių kitų asmenų ir neslepia, jog adaptuotis prireikė kelių savaičių:

„Tai buvo išskirtinė kelionė be tiesioginės komunikacijos ir aš nežinojau, kaip mano psichologija reaguos į visa tai. Bet per 3–4 savaites pripratau ir supratau, kad čia la fa. Pakylėjau savo psichologiją į dar nepaliestą lygį, nes iki tol man patiko vienam keliauti, bet vis tiek keliauji su vietiniais, sustoji parduotuvėje, tai negali sakyti, kad buvai vienas visą kelionę. O čia jau tikrai taip. Ar vėliau buvo emocinių krizių? Oi ne“, – šypsosi vandenyną ir vienatvę prisijaukinęs kaunietis.

Aurimas Valujavičius

Kai motyvacija užgęsta, pagrindinis smuikas – disciplinai: užsiminė, kada laukti kito nuotykio

Galiausiai, juk neretai būna, kad galutinis tikslas ar svajonė mūsų gyvenimuose šviečia ryškiai kaip Šiaurinė žvaigždė, tačiau ir yra toli kaip ji, o tam, kad pasiektumei finišą, turi nueiti ilgą, kartais sudėtingą ir varginantį kelią. Šioje gyvenimo kelionėje kai kurie pasitelkia saviugdos knygas, filmus ar koučerius. Visgi, neretas atsisako net pradėti – per daug laiko, rizikos ir gal geriau likti saugioje realybėje nei iš vėžių išmušančiame kelyje į svajonę. Klausiu Aurimo, kaip auginti ne raumenis, o valią ir atkaklumą:

„Man padeda užsispyrimas ir didelis noras. Motyvacija yra kaip degtukas – pradžioje gerai, bet jos nebūna visada. Tada įsijungia disciplina – savo tikslo turi siekti tolygiai ir pastoviai. Tai gali būti kad ir informacijos skaitymas kasdien, bet turi įsivesti discipliną, kad tam tikrą laiką skirsi nuolat.

Kitas dalykas – kelionės yra mano aistra. Visą save, visą savo laiką atiduodu tam. Ir lėšas, kartais aukoju ir draugus, ir santykius, nes man kelionės teikia didžiausią laimę. Žmonės, manau, dažnu atveju nežino, kas jiems suteiktų daugiausia laimės, tada valios pritrūksta ir bijo rizikuoti. Gal baimė rizikuoti – net didžiausia problema. O aš manau, kad kol žmogus jaunas, nelabai ką turi užgyvenęs: jei dar neturi šeimos, paskolų, įsipareigojimų, manau, jis viską gali „statyti ant kortos“ ir nuolat rizikuoti.“

Nemėgstantis daugžodžiauti per anksti, Aurimas to nedaro ir šįkart: koks gyvenimo nuotykis laukia toliau, vaikinas kol kas neatskleidžia, tačiau užsimena, kad didelė staigmena jo veiklą sekančių gerbėjų laukia jau kitų metų pradžioje.

Šiemet apie savo neįtikėtiną kelionę, didžiuosius iššūkius ir nuotykius, apie kuriuos statomi filmai, Aurimas Valujavičius pasakos didžiausiame Baltijos šalyse inovacijų festivalyje LOGIN, kuris vyks jau gegužės 11–12 dienomis. Daugiau informacijos apie LOGIN ir bilietai ČIA.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją