Lucy Hawking – visame pasaulyje pripažinimo susilaukusi rašytoja, mokslo populiarintoja ir filantropė. Jos knygų serija apie berniuką Džordžą ir jo nuotykius yra viena žymiausių mokslo populiarinimo knygų serijų vaikams. Šią knygų seriją padėjo rašyti aibė garsių mokslininkų, tarp jų – ir pats Stephenas Hawkingas. Lucy vis gailisi, kad tėvas knygose neleido turėti veikėjo, kuris būtų – ateivis.
Jau rugsėjo 25 dieną Lucy kreipsis į lietuvius LOGIN konferencijoje. Delfi turėjo progą rašytoją pakalbinti apie jos vaikystę, tėtį ir COVID-19 pandemiją.
– Pradėkime nuo svarbiausio klausimo – kaip laikotės COVID-19 pandemijos akivaizdoje? Gal turite patarimų tiems, kurie labai jaudinasi arba tiki pseudomoksliniais faktais?
– Ši pandemija yra neeilinė patirtis tiek bandant tęsti kasdienius darbus, tiek bandant galvoti, ką šiame kontekste turi daryti mokslo komunikatoriai ir kaip galime geriausiai padėti.
Šiuo metu ruošiu dvi animacijas, abi pagrįstos moksliniais faktais, abi skirtos vaikams apie dalykus, susijusius su dabartine situacija. Idėja yra pateikti tikslią informaciją pramoginio turinio formate, kad vaikai galėtų saugiai žiūrėti ir sužinoti, kas vyksta pasaulyje.
Labai užjaučiu žmones, kurie jaučia stresą dabartinėje situacijoje: buvau gana nerimastinga ir kartais priblokšta milžiniško pasaulinio iššūkio, kuris mums teko – išgyventi ir atsigauti.
Tačiau pasinaudoti klaidingu pseudomokslo komfortu nėra naudinga, nes ne ten yra atsakymai į dabartinius mūsų iššūkius. Galite manyti, kad jei tai padeda žmonėms jaustis geriau šioje krizėje, galbūt tai yra geras dalykas. Bet jei dėl to bus atmesta moksliniais tyrimais patvirtinta veiksminga vakcina nuo COVID-19 – tai būtų masinė katastrofa.
– Esate žurnalistė ir rašytoja. Ar kelyje, kurį pasirinkote, matote savo tėvo įtaką?
– Abu mano tėvai yra įgudę rašytojai, gebantys nepaprastai gerai komunikuoti savo mintis, todėl manau, kad tai man turėjo didelę įtaką. Aš visada mėgau knygas – mokėjau skaityti nuo pat mažens, o ir mano tėvų namai buvo pilni knygų, todėl manau, kad tai taip pat prisidėjo. Skaitymas savaime buvo suvokiamas kaip vertinga veikla, todėl turėjau tėvų palaikymą.
– Koks yra pirmasis jūsų atsiminimas, susijęs su jūsų tėvu?
– Prisimenu, kad buvau tokia maža, kad mano pėdos su lakuotais bateliais kabojo ore, kai aš sėdėjau ant raudonos sofos mūsų pirmuosiuose namuose Kembridže! Tėvas sėdėjo šalia manęs ir mes kalbėjomės. Aš nepamenu apie ką – buvau labai kalbus vaikas, todėl tai galėjo būti bet kas! Galbūt jis man pasakojo apie juodąsias skyles?
– Daugelis galėtų pasakyti, kad Jūsų šeima buvo labai išskirtinė: Jūsų tėvas buvo neįgalus, o tuo pačiu metu – labai garsus. Kokią įtaką tai turėjo Jums?
– Mano šeima, be abejo, buvo labai neįprasta tuo, kad mano tėtis buvo ir labai neįgalus, ir labai garsus visame pasaulyje. Tačiau, kai buvau vaikas, jis iš tikrųjų nebuvo gerai žinomas, išskyrus mokslininkus. Todėl aš nepatyriau įsibrovimo, kurį šlovė būtų atnešusi į mūsų gyvenimą.
Tačiau neabejotinai sukėlėme ažiotažą, kad ir kur eitume, nes aštuntajame dešimtmetyje beveik nebuvo girdėta, kad neįgalus asmuo turėtų šeimą taip, kaip mano tėvas. Žmonės su negalia neturėjo tais laikais lenktyniauti elektriniais vežimėliais su dviem mažais šviesiaplaukiais vaikais, bėgiojančiais šalia! Dažniausiai žmonės buvo malonūs ir paslaugūs, tačiau buvo ir labai sunkių akimirkų. Mano mama yra didvyrė – jai turėjo būti tikrai sunku.
– Ar mokslas, kuris slypi kosmose, jums vaikystėje buvo lengvai suprantamas, ar vis dėl to buvo sunku susigaudyti? Kaip Jūsų tėvas stengėsi vaikams paaiškinti tokias sudėtingas temas?
– Mano tėvas turėjo labai ryškų ir vaizdingą savo darbo nupasakojimo būdą, todėl jis sugebėjo mus suvilioti tuo, ką darė. Jis labai gerai sugebėjo rasti kasdienių pavyzdžių, kaip paaiškinti Visatą, nors kai kuriuos žmones tai erzindavo. Kartą jis skaitė kalbą Sankt Peterburge (tada tai dar buvo Leningradas), o vertėja labai susierzino dėl jo naudojamų palyginimų. Kai jis pasakė „Visata – čia tik vandentiekio klausimas“, ji nuplėšė ausines ir atsisakė tęsti vertėjavimą!
– Retai matome, kad mokslininkai paliktų tokią didelę žymią populiariojoje kultūroje. Ar Jūsų šeima (ypač Jūsų tėvas) buvo nustebę, kad jis taip dažnai buvo cituojamas žiniasklaidoje?
– Manau, kad mano tėvas buvo nustebęs, nes nepaisant visos šlovės, jis niekaip nesuprato, kodėl žmonės juo taip žavisi. Taigi, kai jis būdavo cituojamas ar jei jis davė komentarą, kuris virto antrašte, jis visada buvo labai nustebęs. Tačiau jis užsibrėžė populiarinti mokslą ir padaryti jį prieinamą plačiajai visuomenei, ne tik akademinių konferencijų ir leidinių ribose, ir pripažino, kad jo ikoninis statusas gali būti naudingas įtraukiant žmones, kurie kitaip nesidomėtų mokslu, todėl jis bandė pasinaudoti savo įtaką ir balsą tam tikslui pasiekti.
Kai kas jam buvo tiesiog smagu, pavyzdžiui, vaidinti save „Simpsonuose“. Mums visiems patiko netikėtai rasti nuorodų į jį populiariojoje kultūroje ir pasakoti apie tai, pavyzdžiui, jo repo mūšis su Einšteinu.
– Kartu su savo tėvu rašėte knygas vaikams. Ar tai buvo lengva, ar buvo momentų, kai jūsų nuomonės išsiskirdavo?
– Abu nuėjome didelę kelionę kurdami vaikų knygas, kuriose pasakojimai, nuotykiai, humoras ir personažai daro mokslą linksmu ir įdomiu mažiesiems skaitytojams. Mano tėvas nebuvo rašęs grožinės literatūros, o aš niekada nebandžiau inkorporuoti mokslo į savo pasakojimo naratyvą, todėl mums abiem teko daug ko išmokti. Tačiau mums tai buvo labai malonus iššūkis. Ypač todėl, kad tiek daug jaunų skaitytojų pamilo mūsų knygas. Mes iš tikrųjų neturėjome nesutarimų, nors man buvo liūdna, kad negalėjome turėti personažo, kuris būtų ateivis.
– Kas Jus yra astronomijoje labiausiai kelia jaudulį? Kokios buvo Jūsų tėvo mėgstamiausios temos?
– Mano tėvo mėgstamiausia tema buvo juodosios skylės ir, žinoma, tai yra keisčiausi ir savotiškiausi objektai visatoje. Vis dar nustembu pagalvojusi, kad žiūrėdami į žvaigždes nakties danguje, mes keliaujame laiku atgal.
– Kaip manote Jūsų tėtis reaguotų į COVID-19 pandemiją?
– Mano tėvas būtų pasisakęs už tai, kad reikia reaguoti į koronaviruso pandemiją mokslo paremtais faktais ir aš manau, kad jis tikrai daug pasisakytų šia tema. Ši pandemija asmeniškai jam galėjo būti sudėtinga ir bauginanti, nes jis buvo labai pažeidžiamas tokių infekcijų dėl savo ilgalaikės motorinių neuronų ligos.
Manau, kad jis taip pat būtų pasisakęs apie būtinybę apsaugoti neįgalius žmones, jų šeimas ir globėjus ir suteikti jiems paramą, kuri reikalinga šiai krizei išgyventi.
– Pastaraisiais metais buvo galima pastebėti, kad mokslo neigimas vis populiarėja. Kai kurie žmonės renkasi netikėti moksliniais faktais. Kaip manote, kodėl taip yra ir ką galime padaryti, kad tai pasikeistų?
– Labai nerimą kelia visuomenės pasitikėjimo mokslu sumažėjimas ir yra ne viena sudėtinga priežastis, kodėl taip atsitiko. Iš dalies atrodo, kad bendromis pastangomis sėjama abejonė, ką iš tikrųjų reiškia mokslinės išvados. Tai matome su klimato kaita: vis dar sakoma, kad yra dvi diskusijų pusės, kai iš tikrųjų nėra diskusijų ir nėra dviejų pusių. Tiesiog yra klimato kaita ir jos poveikis, kuris jau tampa vis rimtesnis.
Tačiau reikia, kad mokslo bendruomenė reaguotų kartu ir stengtųsi būti įtrauki, o ne išskirtinė. Viena idėja apie mokslo paneigimą yra ta, kad žmonės, užsiimantys sąmokslo teorijomis, jau jaučiasi neturintys teisės ir yra atstumti – ir jų neįtraukimas dar labiau skatina jų įsitikinimus. Be abejo, šioje srityje reikia daug nuveikti.
– Ko labiausiai laukiate ateityje?
– Norėčiau vėl galėti keliauti! Tikrai laukiau savo kelionės į Lietuvą ir man labai gaila, kad negalėsiu atvykti.
– Kokią yra Jūsų pagrindinė žinutė Login konferencijos dalyviams?
– Mano pagrindinė žinutė paimta iš vienos iš mano tėvo paskaitų apie juodąsias skyles, kur jis sakė: „Net jei atsidūrėte tamsioje vietoje, nenuleiskite rankų. Visada yra išeitis. “
Lucy Hawking konferencijoje LOGIN rugsėjo 25 dieną 12 val. skaitys pagrindinį konferencijos pranešimą.
Su visa programa galite susipažinti https://login.lt/agenda/
Visus pranešėjus pamatyti galite https://login.lt/speakers/
Bilietus įsigyti galite https://login.lt/pass/
