Tekstilės sektoriuose dirba daugiau kaip 1,5 mln. žmonių ir daugiau kaip 160 tūkst. įmonių, kurių apyvarta 2019 m. siekė 162 mlrd. eurų. 75 proc. pasaulio drabužių siuvėjų yra moterys.

Apie 73 proc. Europoje suvartojamų drabužių ir buitinės tekstilės gaminių pagaminama ES nepriklausančiose šalyse ir importuojama iš jų. 2017 m. ES pagamino 7,4 kg tekstilės gaminių vienam asmeniui, o suvartojo beveik 26 kg, taigi ji yra grynoji importuotoja. 2019 m. ES buvo viena didžiausių drabužių importuotojų pasaulyje, kurių bendra vertė siekė 80 mlrd. eurų.

Lygiagrečiai su šia nepaliaujama plėtra toliau didėja neigiamas poveikis ištekliams, vandeniui, energijos suvartojimui ir klimatui. Po maisto, būsto ir transporto sektorių didžiausią poveikį aplinkai ir klimato kaitai Europoje daro tekstilės gaminių naudojimas. Ši sritis taip pat yra trečia pagal vandens ir žemės naudojimą, penkta pagal pirminių žaliavų naudojimą bei penkta pagal pirminių žaliavų naudojimą ir išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį.

Daugelį tekstilės vartojimo keliamų sunkumų galima sieti su greitąja mada – pigiais ir nekokybiškais drabužiais, gaminamais dideliu greičiu, dažnai prastomis darbo sąlygomis už ES ribų.

Esminė problema – per pigi darbo jėga

„Didžioji dalis mados ekonomikos yra pastatyta ne ant prabangios mados segmento, o būtent ant greitosios mados. Tai yra milžiniškos apyvartos, paromis dirbančios gamyklos, kur kokius nors marškinėlius pasiuva už kelis centus, o parduoda už keliasdešimt ar kelis šimtus kartų daugiau“, – sako dizaineris Robertas Kalinkinas, savo vardo mados namų įkūrėjas.

Greitoji mada, pasak kūrėjo, yra neišvengiamas ekonominis variklis ir jos augimas madoje apskritai, nes nepaisant to, kad žmonės nori garsių prekių ženklų daiktų, nori rengtis kokybiškais, ilgaamžiais ir gerais drabužiais, jie bet kuriuo atveju perka ir greitąją madą, nesvarbu, kokiu pavidalu – ar tai būtų pigių kojinių, ar džemperio, kuris primena brangų, bet kainuoja pigiai. „Tai yra mūsų visų yda, norint išsisukti pigiau, taupant savo uždirbtus pinigus, nusipirkti kuo pigiau, bet neišduoti visiems, kad mes taip elgiamės“, – pastebi dizaineris.

Pasak A. Kalinkino, pirminė problema atsiranda ne dėl to, kad žaliavos yra pigios, o dėl to, kad gamybos jėga yra per pigi, tad reiktų reglamentuoti orius užmokesčius žmonėms, kurie gamina tuos daiktus: „Jei pažiūrėsite į bet kokį gaminį, kuris kaba greitosios mados parduotuvėse, įsivertinkite, kiek laiko užtrunka jį pagaminti, nors gaminantys jį žmonės gauna centus. Mes girdime daugybę istorijų, toje pačioje Indijoje, kur moterys dirba su dviem, trim vaikais, sėdinčiais ant kelių ar būna užkabinti ant nugaros tik dėl to, kad jiems reikia tų dviejų dolerių per savaitę“.

Drabužiai Atakamos dykumoje
Foto: AFP/Scanpix

Jeigu pabrangtų gamybos jėga, dizaineris sako, kad neišvengiamai pabrangtų ir gamybos kaštai įmonei, kuri tai gamina. Tai atsilieptų ir kiekiui tų daiktų. Tada nereiktų ir kolekcijų išmetinėti, nes didžioji dalis neišparduotų gaminių yra utilizuojami. „Nukainojimas yra silpnumo ženklas, todėl jos nenukainojamos ir utilizuojamos. Agitavimas rečiau rodyti kolekcijas iš esmės grįš atgal su tuo, kad dizaineriai turės vis mažiau galimybių ir tuo pačiu finansinių galimybių kurti ir pristatinėti savo sukurtus produktus. Nereiktų riboti žmonių kūrybos, tikslingiau būtų sureguliuoti verslą. Pavyzdžiui, paskaičiuoti, kiek įmonė pagamina, kiek parduoda, iš to galėtų susidaryti kitos partijos kvota. Jeigu pagaminai 100 proc. produkcijos, o pardavei tik 60 proc. ir tuos 40 proc. pavertei šiukšlėmis, kurios teršia aplinką, turėtumei už tai susimokėti. Antras dalykas, įmonei nebūtų leidžiama gaminti daugiau, jei ji nesugeba parduoti tiek, kiek pagamino. Juk žmonės prigamina, nes turi pinigų ir tikisi parduoti, bet ne visada tai suveikia“, – pastebi A. Kalinkinas.

Didžiąją daliai kolekcijų naudoja perdarytas žaliavas

„Mūsų mados namai tvarumą propaguoja jau labai daug metų, tik apie tai nekalbame, taip nesireklamuojame, nes dažniausiai tai yra viešųjų ryšių žingsnis, kuomet bandomas papirkti klientas, kad jis išleistų daugiau pinigų, nes naudojamos ekologiškos žaliavos. Realybėje tokie yra vienetai. Nors nesirodome, norime padaryti realų, nors ir nedidelį, pokytį, pripratinti ir save pačius elgtis atsakingai. Suprantame, kad vienas lauke – ne karys ir nieko mes čia labai nepakeisime, nes kuo daugiau į mišką – tuo daugiau malkų. Esu susidūręs su didelėmis gamybomis, ir po 15 tūkstančių vienetų. Ir matau, kad kuo didesnės apsukos – tuo sunkiau išlaikyti tvarumo idėją. Bet kadangi mes esame sąlyginai mažas prekės ženklas, mums lengviau nuo to pradėti. Tad labai skatinčiau visus, kurie galvoja apie bet kokį verslą, kuris susijęs su žaliavomis, gamyba, pardavimais, pradėti taikyti tvarumo principus tada, kai esate maži“, – pataria R. Kalinkinas, šiais metais kaip pranešėjas dalyvausiantis „Login“ konferencijoje.

Dizaineris sako, kad jų mados namai superka likučius, kurie lieka gamyklose nuo didžiųjų prekybos gamybų: „Pavyzdžiui, koks nors didelis prekės ženklas užsisako 29 tūkst. vienetų švarkelių, mes esame pasiruošę supirkti likusį audinį. Jūs nepatikėtume pamačiusi, kokie kiekiai žaliavų yra išmetami. Viskas yra laikina. Tam, kad gamyba nestrigtų, pateikiama daug daugiau, nei reikia dėl broko, kokybės. Tuomet lieka 3, 5 ar 10 rulonų išmetamos žaliavos. Mes dažniausiai kreipiamės į lietuviškas ar užsienio gamyklas ir supirkinėjame visus tuos rulonus, kurie yra nuostabūs ir geri, bet neužsisakome gamybos sau. Galėtume, bet renkamės norėdami sumažinti žalą ir neprigaminti per daug, nes perteklius yra. Taip pat mes supirkinėjame odos atraižas, iš kurių galime pagaminti produktą. Aš nekalbu apie rankines, bet tai gali būti etiketės, sagos ir panašiai, gali būti perdirbta.

Lygiai taip pat ir patys elgiamės. Mūsų pakuotės pagamintos iš mums grąžintų pakuočių, kurios sumalamos ir paverčiamos į popieriaus apsaugas iš vidaus. Bet kuriuo atveju visi turime nuo to pradėti ir po truputį rinktis ne lengvesnį būdą – nueiti į parduotuvę ir išleisti 100 eurų pakuotei, o sumažinti savo pačių verslo daromą įtaką pasauliui“.

Situacijai pasikeisti – 50 metų

Paklausus, kiek reikia laiko, kad pasikeistų mados vartotojai, gamintojai bei pardavėjai, R. Kalinkinas mano, kad tai yra 50-ies metų klausimas: „Kad situacija pakistų, reikia, kad pasikeistų kartos. Kuo daugiau žmonių taps kosmopolitiški, daugiau keliaus, matys, kaip iš tikrųjų gaminami jų kasdien nešiojami daiktai, turės kritinį mąstymą, o ne eis į parduotuves ir manys, kad 19 eurų už striukę yra brangu arba už sportinius batelius mokėti 55 eurus yra apiplėšimas. Kai žmonės pradės gauti daugiau informacijos, kiek reikia procesų, kad atsirastų tas daiktas, jie pradės labiau vertinti ne tik tai, ką perka, bet ir darbo jėgą. Galbūt atkreips dėmesį į tai, kad nėra taip, kad tai yra per brangu, bet gal supras, kas per mažai uždirba ir išsikels sau kitus tikslus“.

Dizaineris įsitikinęs, kad kai mūsų pačių gyvenimo kokybė pradės gerėti, pradės keistis ir vartojimo įpročiai: „Taip yra juk nutikę su visais mumis. Juk visi iš pradžių pradedame gyventi taupiai, perkame pigesnes prekes. Gyvenimui įsivažiavus pradedame sau leisti vis daugiau, nes manome, kad daugiau nusipelnėme. Rezultate pradedame pirkti brangesnius daiktus, leidžiame sau nusipirkti vieną kitą brangesnę geros avalynės porą, kokybišką žymaus prekių ženklo drabužį ar brangų juvelyrikos gaminį. Bet tai viskas vyksta palaipsniui. Kuo mums visiems labiau seksis, tuo galbūt labiau, racionaliau pažvelgsime į tai, kad jei jau turime pinigų, tai galbūt juos galime išleisti mažesniam kiekiui kokybiškų daiktų, o ne kad kasdien atrodyti vis naujai, apsiperkant pigiai. Čia turi įvykti lūžis“.

Dar vienas svarbus dalykas, pasak R. Kalinkino, į kurį reikia atkreipti dėmesį yra tas, kad geri laikai gimdo silpnus žmones. Silpni žmonės gimdo blogus laikus, o blogi laikai gimdo stiprius žmones. „Šiandien mes visi esame geruose laikuose“, – mano dizaineris.

Eurokomisaras: sieksime kuo greičiau išstumti greitą madą iš mados

Neseniai pristatytoje ES tvarios ir žiedinės tekstilės strategijoje numatyti konkretūs veiksmai, siekiant sukurti ekologiškesnį, konkurencingesnį ir modernesnį sektorių, atsparesnį pasauliniams sukrėtimams. Kad iki 2030 m. ES rinkai teikiami tekstilės gaminiai būtų ilgaamžiai, perdirbami ir, kiek įmanoma, pagaminti iš perdirbtų pluoštų, be pavojingųjų medžiagų, atsižvelgiant į socialines teises ir aplinką.

Reaguojant į greitąją madą, strategijoje įmonės raginamos mažinti per metus sukuriamų kolekcijų skaičių, prisiimti atsakomybę ir imtis veiksmų sumažinti savo anglies bei aplinkosauginį pėdsaką, o valstybės narės yra raginamos patvirtinti antrų rankų ir taisymo sektoriams palankias mokestines priemones.

Drabužiai Atakamos dykumoje

“Naujosios tekstilės strategijos tikslas yra pasiekti, kad greita mada taptų nebemadinga. Ir vartotojai, ir, tiesą sakant, pati pramonė nori pokyčių. Vartotojams tai reikštų aukštesnės kokybės tekstilės gaminius, kurie nenusiskalbia po kelių skalbimų, kuriuos galima paprasčiau susiūti ar panaudoti iš naujo“, – teigia eurokomisaras Virginijus Sinkevičius.

Tą pasiekti siūloma keliais sprendimo būdais: pirma, didinti aplinkosauginius standartus Europos Sąjungos rinkoje parduodamiems tekstilės gaminiams: ilgaamžiškumą, pataisomumą, perdirbamumą ir kitus aspektus. Antra, suteikti vartotojams daugiau informacijos apie tekstilės gaminių tvarumą visoje vertės grandinėje. Ir tam bus naudojamas skaitmeninis produkto pasas. Trečia, didinti gamintojo atsakomybę.

Tekstilės sektoriuje gamintojai turi prisiimti atsakomybę už savo gaminius visoje vertės grandinėje, taip pat ir tada, kai šie tampa atliekomis. Tai leis žiedinei tekstilės ekosistemai suklestėti, apsirūpinus pakankamais pajėgumais vykdyti novatorišką grąžinamąjį pluošto perdirbimą į pluoštą, o tekstilės deginimas ir šalinimas sąvartynuose turės būti sumažinti iki minimumo.

„Šiandien gamintojai neša atsakomybę dėl baterijų, taros, elektronikos prietaisų surinkimo baigiantis jų gyvavimo ciklui. Tekstilės gamintojai taip pat turėtų taikyti tokį modelį. Tai paskatintų tekstilės atliekų surinkimą, jų perdirbimą ir mažintų tekstilės atliekų kiekį“, – neabejoja eurokomisaras.

Dar vienas strategijos tikslas – visą pertvarkos laikotarpį nuolat remti tekstilės gaminių ekosistemą. Ši bendradarbiavimo priemonė padės ekosistemai atsigauti nuo neigiamo COVID-19 pandemijos poveikio, kuris pastaruosius dvejus metus trikdė kasdienę įmonių veiklą. Ji taip pat sustiprins gebėjimus atlaikyti nuožmią pasaulinę konkurenciją ir būsimus sukrėtimus, kad verslas turėtų ilgalaikę perspektyvą. Visi subjektai raginami aktyviai dalyvauti bendros kūrybos procese: prisiimti įsipareigojimus dėl žiediškumo ir žiedinių verslo modelių, dėti pastangas didinti tvarų konkurencingumą, skaitmenizaciją bei atsparumą ir nustatyti konkrečias investicijas, kurių reikia dvejopai pertvarkai.

Visi pokyčiai turėtų paskatinti remti atskirą tekstilės atliekų surinkimą, daugiau rengtis pakartotiniam naudojimui, skatinti perdirbimą, o svarbiausia – keisti požiūrį į dizainą, kuriame nuo pat pradžių būtų numatytas žiediškumo principas.

Ne visos tekstilės atliekos galės bus eksportuojamos

Komisijos pasiūlyme dėl naujų ES atliekų vežimo taisyklių tekstilės atliekas į EBPO nepriklausančias šalis bus leidžiama eksportuoti tik tam tikromis sąlygomis. Šalys turi pranešti Komisijai, kad nori importuoti šias atliekas, ir įrodyti savo gebėjimą tvariai jas tvarkyti.

Drabužiai Atakamos dykumoje

Siekiant išvengti, kad eksportuojant iš ES atliekų srautai nebūtų klaidingai ženklinami kaip naudotos prekės, strategijoje siūloma parengti konkrečius ES lygmens kriterijus, pagal kuriuos būtų galima tinkamai atskirti atliekas.

Komisija taip pat sieks didinti pasaulinės prekybos tekstilės atliekomis ir naudota tekstile skaidrumą ir tvarumą.

Užkirstas kelias mikroplastiko patekimui į aplinką

Tekstilė, pagaminta iš sintetinių pluoštų, pavyzdžiui, poliesterio ir akrilo, yra vienas pagrindinių mikroplastiko netyčinio patekimo į aplinką šaltinių. Šis mikroplastikas išsiskiria įvairiais gaminio gyvavimo etapais.

Tiek privalomuose projektavimo reikalavimuose, kurie bus nustatyti pagal Tvarių gaminių ekologinio projektavimo reglamentą, tiek Komisijos iniciatyvoje dėl netyčinio mikroplastiko patekimo į aplinką 2022 m. antrąjį pusmetį bus svarstomos priemonės, kuriomis siekiama užkirsti kelią netyčiniam mikroplastiko patekimui į aplinką ir jį sumažinti.

Šios priemonės gali būti susijusios su gaminių dizainu, patobulintais gamybos procesais, išankstiniu plovimu pramoninės gamybos įmonėse, ženklinimu ir novatoriškų medžiagų skatinimu.

Ką strategija reikš įmonėms ir gamintojams?

Sektorius turės įtraukti žiediškumo principus į savo verslo modelius ir kuo labiau sumažinti savo poveikį aplinkai. Šios pastangos atvers naujų verslo galimybių ir sustiprins sektoriaus atsparumą.

Šiuo metu rengiamas bendras pramonės technologijų žiediškumo veiksmų planas, kuriuo siekiama racionalizuoti pramonės mokslinius tyrimus ir inovacijas, įskaitant tekstilės perdirbimą.

Finansinė parama sektoriaus perėjimui bus teikiama pagal programos „Europos partnerystė" programą „Horizontas Europa", programą LIFE ir programą „Skaitmeninė Europa", skirtą kvalifikuotiems ekspertams rengti, kad jie padėtų skaitmeninti tekstilės pramonę.

Pagal ES įgūdžių paktą tekstilės sektoriaus darbuotojams bus suteiktos priemonės kelti kvalifikaciją, persikvalifikuoti ir įgyti naujų įgūdžių. Tai padės užtikrinti didesnę amžiaus ir lyčių įvairovę įmonių vadovybėje.