– Prisiminkite tą momentą, kai sužinojote, kad jūsų dukra yra homoseksuali. Ar supratote pati, ar jums tai pasakė dukra? Kokie jausmai, emocijos apėmė tai išgirdus?
– LGBT bendruomenės reikalais ji ėmė domėtis labai anksti, gal 11–12 metų. Jai buvo keturiolika, kai ji tiesiogiai „pasitikrino“ mane – tąkart ji paklausė „mama, ką tu pagalvotum, jei aš pasakyčiau, kad esu biseksuali?“. Tuo metu šoko nebuvo, nes domėjimasis, kaip ir sakiau, jau vyko keletą metų. Vaikas tarsi ruošė tam.
Tai nebuvo pareiškimas, pirmiausia tai buvo dukros užklausa. Ir tąkart tiek aš, tiek vyras pasakėm, kad tai paauglystė ir praeis. Mes buvom pankais, kažkas – gotais ar dar kažkuo. Ir čia, galvojom, bus kažkas panašaus. Galvojam, na gerai, paieškok tu savęs, tikrai nei drausiu, nei kažką. Tolerantiškoje aplinkoje, be didelių draudimų.
Susidūrimas su tikrove nutiko vėliau, dukrai jau būnant šešiolikos ar septyniolikos. Vieną vakarą važiavau jos pasiimti iš miesto, atvažiavusi į aikštelę pamačiau ją, apsikabinusią merginą, ir man klausimų nebekilo. Tada tikriausiai ir buvo didžiausias baimės kirtis – kas dabar bus? Dabar, jau atsimenant situaciją praėjus nemažai laiko (Rasos dukrai šiuo metu 23-eji – aut. past.) , suprantu, kad pirmiausia buvo neigimas, po to išgąstis: kaip reikės gyventi vaikui, kaip reikės pasakyti kitiems, artimiesiems, giminėms, draugams. Homofobiškai nusiteikusių draugų tikrai turėjome ir gana artimų. Vėliau „jaukiniesi“ situaciją, bandai ją išbūti ir gyveni toliau. O vėliau jau nutiko kiti įvykiai, kurie ir paskatino tam tikras mano reakcijas.
– Ar tuo metu su minčių srautu dorojotės pati? O gal kreipėtės pagalbos į psichologus, terapeutus?
– Tuo metu sprendžiau savo asmenines psichologines problemas, ėjau į psichoterapiją ir tame kontekste galbūt jau buvau pakankamai brandi, kad tiesiog pati susivokčiau, galėčiau priimti sprendimus, nebesiblaškyti. Vienos mamos pasakoja, kad verkia, o aš neverkiau nė karto ir panikos ar absoliutaus pasimetimo nebuvo. Susiradau kitus tėvus, emocinės psichologinės paramos grupę, kur nuvykusi pradėjau bendrauti, pasidalinimas davė išlaisvinimą, jutimą, kad nesi vienas. Visos mamos išgyvenam panašius jausmus, turime panašius siekius. Iš to ir užgimė aktyvizmas.
– Kaip galvojate, nuo ko labiausiai priklauso vaiko pasirinkimas sakyti ar nesakyti tai savo tėvams? Yra daugybė atvejų, kuomet tėvai ne tai, kad nesužino apie tai pirmi, bet nesužino apskritai.
– Visus vaikus augindama sakiau, kad mano didžiausias auklėjimo būdas buvo meilė jiems ir priėmimas to, ką jie daro, ko siekia. Tiesiog būnant, parodant, kad esi šalia, gali būti ausimi, ramsčiu, akimis. Manau, kiekviena mama ar tėtis turėtų tai daryti. Niekada neturėjau kažkokių savo lūkesčių dėl vaikų pasirinkimų, kuo jie turėtų būti, kur studijuoti.
– Ne kartą, pasakodama savo istoriją, kalbėjote apie nebetylėti paskatinusią artimo šeimai asmens žinutę socialiniuose tinkluose, tačiau mes tarsi pripratę daug ką nutylėti, nematyti, negirdėti. Net tautosaka skatina „duoti durniui kelią“ ir nepūsti prieš vėją. Kodėl jums pasirodė kad tai – nebe ta situacija, kur jūs galite patylėti?
– Tai buvo susiję su gilesniais dalykais. Tas atvejis susijęs su tikėjimu ir su man, mano šeimai artimu žmogumi, jo pasisakymu.
Facebook komentaras su Biblijos citavimu atsirado pas mūsų šeimai artimą, itin religingą asmenį, žinojusį mano dukros situaciją. Man kirto ne tik tai, kad tai buvo iškomunikuota artimo žmogaus. Tai buvo truputėlį daugiau. Supratau, kad viskas. Arba aš leisiu save užkasti, palaidoti tiems, kurie niekina, arba kaip mama stoju kovoti už truputėlį daugiau nei savo vaiką.
– Ar bandėt pakalbėti su tuo žmogumi prieš pradėdama viešą kovą?
Taip. Po to asmens įrašu apie Stambulo konvenciją vienas iš jo draugų pasidalino komentaru su Biblijos citata, kad homoseksualūs žmonės nusipelnė mirties. Perskaičius apėmė šokas, kodėl aš matau tai, kodėl niekas to neištrina.
Tada įvyko pirmas mano įsitraukimas į diskusiją socialiniuose tinkluose. Raginau susivokti, kas čia parašyta. Gavau atsakymą, kad Dievas paaukojo savo vienatinį sūnų. Man sunku interpretuoti, kas tuo norėta pasakyti, bet aš supratau, kad mano kreipimasis į žmogų, kuris pažįsta mane, mano šeimą, vaikus – bevaisis, šis žmogus jų absoliučiai neapgins.
Kai visa tai iškilo į viešumą, istoriją papasakojau vienoje laidoje, dalyvaujant kunigui Toliatui, gavau atgarsį iš to mūsų šeimai artimo asmens, kad tik tada suprato, ką padarė, atsiprašė. Tai, ką išgirdo iš kunigo lūpų, leido suprasti, kad vis dėlto įskaudino, per daug. Man buvo skaudu.
– O kaip jūsų mergaitė priėmė šią žinutę? Juk jei pamatėte jūs, tikriausiai pamatė ir ji.
– Manau, kad būnant LGBTQ žmogumi, jiems skauda labai dažnai, tik matyt atsiranda tas šarvas nebereaguoti ir nebeparodyti. Šiuo atveju toje konkrečioje situacijoje užskaudo man. Tai iškart užgimė į mano viešą laišką visuomenei, bet pirmiausia tuo tekstu pasidalinau su dukra, kad pažiūrėtų, pataisytų. Tai nebebuvo vien mano autorystė, tai tapo artimųjų laišku. Bet pirminė emocija buvo grynai mano. Tada ir įvyko pažintis su Žmogaus teisių centru, kurie padėjo viską išplatinti, pateikti peticiją. Supratau, kad viskas, išėjau iš „spintos“ ir kelio atgal nebėra.
– Norėčiau paprašyti, kad atsimintumėte tą dieną, kada nusprendėte eiti prie prezidentūros, laukdama reakcijos iš šalies vadovo. Kokios mintys sukosi tada? Kaip viską vertinate dabar, praėjus šiek tiek laiko? Ar jaučiatės pasiekusi tai, dėl ko ten ir ėjote?
– Pasirodo, kitiems tas vizitas prezidentūroje atrodo labai svarbi įvykių dalis, tačiau aš savo kelionėje tai matau kaip stabtelėjimą. Tuo metu susiklostė visos aplinkybės – išėjo tyrimas, krūvos bjaurių komentarų, purvo pylimas ant visų tų žmonių. Tačiau, žiūrint į rezultatą, ar tai ką nors pakeitė... Specialistai sako, kad nuo to laiko nesigirdėjo, kad Prezidentas pasakytų kažką neigiamo šia tematika ir kad tai – didžiulis laimėjimas. Aš pati gal nesugebu įvertinti ir priimti, ką reiškia tas nuėjimas.
– Ar teisingai suprantu, kad jaučiatės nuėjusi netrumpą kelią, bet pasigendat rezultato?
– Buvo vidinis noras iš naivaus tikėjimo, kad jei jau tave Prezidentas priims, tai kažkas turėtų baisiai pasikeisti. Juolab, kad mes su ponu Nausėda pažįstami per mano darbo sritį. Gal dėl to ir man buvo lengviau tai padaryti, ir Prezidentui galbūt tai buvo kiek suasmenintas pokalbis, turėjome ką prisiminti. Tad aš kažkaip tikėjausi, kad jis garsiau palaikys, bent jau išreikš tą palaikymą, o jau pokalbio metu iš visko, kas vyko, buvo aišku, kad visa atsakomybė permetama Seimui, Seimo nariams ir kad jie ten turi susitvarkyti. Į mano tiesioginį klausimą, ar jo dukra ir mano dukra turi tas pačias teises Lietuvoje, aš gavau atsakymą, jog yra žmonių Lietuvoje, kurių teisės dar nėra sutvarkytos.
Išėjusi (iš vizito prezidentūroje – aut. past.) aš pasakiau, kad Nausėdai rūpi. O tuo metu turėjau suvokti, kad tai yra žmogus, kuris nieko teigiamo nesiims ir nepadarys to žingsnio.<...> Dabar girdžiu ekspertų komentarus, kad Nausėda po to karto nieko nepasakė blogo ir tai yra laimėjimas, bet ar to užtenka? Atrodo, kad neužtenka.
<...> Aš irgi kaip mama nebuvau tam pasiruošusi, bet paskui, kai atsiranda tas matymas, tas žinojimas, pažinojimas, kiek tokių žmonių yra ir kad jie šiandien gyvena. Tie vaikai gimsta, auga ir gims toliau. Kol visa aplinka susipras – nežinau, kiek reikės laukti. Tai niekur nenuves.
– Tiesiog reikia kažkada tą pleistrą nuplėšti?
– Taip. Ir nei apklausos, nei rinkėjų baimės ar pan. neturėtų stabdyti proceso. Mes čia kalbame apie žmones ir apie jų teisę į pilnavertį gyvenimą, turėti visas teises, kaip turi kiti. Viskas.
– Galime kalbėti apie įstatyminę bazę, apie tai daug kalbama, tačiau ko jūsų nuomone emocine, o gal intelektine prasme trūksta mūsų visuomenėje, kad LGBTQ žmonės jaustųsi gerai? Ta „buka“ homofobija tikriausiai nėra vienintelė problema?
– Žiūrint į tą „buką“ Gražulio transliuojamą homofobiją, supranti, kad net kovoti ir dėti į tai pastangų neverta. Bet kaip pasiekti tą konservatyviąją dalį visuomenės, kurie nėra susidūrę, kuriems gal net nerūpi... Aš net save tikriausiai galėčiau jai priskirti, praeity irgi buvau tokia ir jei mane kas nors būtų baisiai judinę – klausimas, ar aš būčiau kažką dariusi. Na gal iš smalsumo, bet turbūt kiekvienas turėtų išgirsti, kad šitie vaikai ne tik kad yra, bet jie ir toliau bus: gimsta tradicinėse šeimose, kur yra tėtis, mama. Kitaip nebuvo ir kitaip nebus. Ką su šituo daryti? Jei žmonės išgirstų ir pagalvotų „o jeigu man? O jei mano labai artimam giminaičiui? O jei mano labai artimam draugui?“ Tai ką, tas vaikas irgi bus niekinamas, spjaudomas visų?
– Jūsų kalboje juntamas tarsi nusivylimas rezultatu. Kaip galvojate, kas jūsų kelionėje laukia toliau? Ar pakeliate rankas, sakydama „man nepavyko“?
– Ne ne, manau, kad kelias tik prasideda. Dabar nebesu viena, turime mamų organizaciją ir buriasi labai šviesūs žmonės iš LGBTQ bendruomenės – tėvai, artimieji. Palaikymo mastas yra beprotiškai didžiulis. Manau, kad mūsų ėjimas į priekį tik dabar toks stipresnis prasidės.
– Ar turite konkrečių planų?
– Taip, turime žinią gegužės 15 d. Organizuojame renginį su šūkiu „Visos šeimos yra svarbios“. Kalbėsime apie šeimas, kad jos gali būti įvairios. Pasisakys tų šeimų atstovai. Tokia priešprieša šeimos maršui, kurie buvo už tradicinę šeimą, bet prieš LGBT žmones. Tai mes nebūsime prieš tradicinę šeimą, būsime už visas šeimas, pasakysime garsiai, kad taip yra ir reikia visus gerbti ir visus mylėti. Esame visi lygiaverčiai Lietuvos piliečiai, besistengiantys būti gerais piliečiais. Didžiausios vertybės yra tai, kas siejasi su žmogumi, koks jis yra, ką jis daro, ko siekia, bet jokiais būdais ne tai, su kuo jis miega, jei kalbant supaprastinus.
– Pokalbio pradžioje minėjote nuogąstavimą dėl to, kaip reikės žinią pranešti artimiesiems? Ar nė sekundei nebuvo dingtelėjusi mintis slėpti dukros orientaciją nuo aplinkinių, kurie to gali nepriimti tinkamai?
– Dėl noro slėpti, kai sužinojau, neatsimenu, kad būtų tokie pamąstymai. Labiau pamąstymai, kas su tuo bus ir galbūt kam pasakyti pirmiau. Pirmi pasakymai buvo sunkesni, vėliau jie lengvėjo <...> Tiesiog supratau, kad aš to neslėpsiu. Taip, turėjau baimių, ypatingai kai pasirodžiau viešumoje, kad pacientai dings. Na kad jie tiesiog nebesirašys ir nebeateis pas mane. Tai nepasiteisino. Lygiai taip pat su kirpėjomis, draugais ar pan.
– Ar, bendraudama su LGBTQ bendruomene, matote, kad slėpimo kultūra vis dar gaji? Žinome apie dalį visuomenės, priklausančios LGBTQ bendruomenei, tačiau galbūt yra dar didžiulė dalis, apie kurią net nenutuokiame, nes žmonės, bijodami aplinkinių reakcijos, imituoja visai ką kitą?
– Yra žmonių, kurie tiesiog nesako. Žino maža, labai artima grupelė, esanti aplink tą šeimą. Mane net labai nustebino, kad mamos nedrįsta ateiti net į praidą (LGBTQ bendruomenės organizuojamos eitynės – aut. past.) ateiti. Tiesiog bijo būti atpažintos, nors ten susirenka žmonės, tiesiog palaikantys. Tai va man čia buvo naujas matymas. Pati jau buvau dviejuose praiduose, ten tikrai ne vien LGBT susirenka, tačiau tokius vaikus turinčioms mamoms tai irgi yra atsiskleidimo žingsnis. Jos taip priima.
– Jei sunku būti minios dalimi, tikriausiai dar sudėtingiau pasakyti kažkam į akis...
– Taip, dėl to mums labai sunku viešinantis. Neturime žmonių, kurie sakytų „aš irgi sutinku papasakoti savo istoriją“. Galima būtų suskaičiuoti iki 20 pažįstamų mamų. Viešai pamatysite 3–5. Tyrimai rodo tą patį, irgi buvo šokas: 2019 m. ES atliktas 14 šalių tyrimas. Lietuvoje, pasirodo, visiškai atsiskleidusių asmenų, apklausiant būtent LGBT žmones, turėjome tik 4 proc.
– Egzistuoja žmonės, kurie ne tik kad nedrįsta atsiskleisti visuomenei, tačiau apie netradicinę orientaciją pasirenka nesakyti net artimiausiai aplinkai, nes augo, girdėdami savo tėvų kalbas apie šį „iškrypimą“, „ligonius“. Ką patartumėte tokioje šeimoje augančiam vaikui, kuris net šeimoje nejaučia turintis erdvę pasisakyti, būti savimi? Ir kokią žinutę nusiųstumėte tokiems tėvams?
– Galbūt ne vaikui žinutė turėtų būti skirta pirmiausiai, o jį auginantiems. Ir ta žinutė mano būtų tokia: visi mes žinome tą kūdikio laukimo stebuklą. Visos mamos tą išgyveno. Pasiimi tą kūdikėlį ant rankų ir prižadi jam visus kalnus, visus kelius parodyti ir visas užtvaras praeiti. Tai tiesiog kiekviena ta mama ar tėtis turėtų paklausti savęs, o tai kas pasikeitė dabar su mano tuo lauktu stebuklu, kuriam laiškus rašiau, juo rūpinausi, į kurį sudėjau visas savo viltis? Ar jis pablogėjo nuo šito, kad jis yra, net nesinori sakyti „truputėlį kitoks“, bet tiesiog toks, koks yra?
Ar mes gyvename ir jaučiamės laimingi, gyvendami savo gyvenimą, būdami laimingi savo šeimoje, susėdę prie to bendro, kad ir Kūčių stalo, dalindamiesi visais gėriais, ar mes visgi gyvename tam, kad kažkaip atrodytume prieš kaimynus ir gimines? Svarbiausia tai, kas yra šeimos viduje. Va tada būsime stiprūs. Ir tas vaikas nieko nenužudė, nieko nepavogė, nieko neįskaudino, tiesiog jis nori mylėti. Mylėti taip, kaip jis jaučia, kaip gimė jausdamas, tai kaip galima šitą vaiką pasmerkti? Pirmiausia žinutė turi būti mamoms ir tėčiams, kurių vaikas nori pasakyti, kad jis yra kitoks.
Pačiam vaikui galima palinkėti tik stiprybės būti savimi, nes reikia labai daug praeiti, kad suprastumei, kokia laimė yra gyventi savo gyvenimą. Ne prisitaikant, ne vergaujant kažkam, ne pataikaujant, o gyventi sau, kad stipriai stovėtumei ant kojų ir kaskart jaustum, kad čia esu aš – vienoks ar kitoks – bet čia ne tai, kas patinka mano kaimynui ar kažkam, ko net nepažįstu.
Rasa Račienė šiemet bus viena iš LOGIN2022 konferencijos pranešėjų.
