„Nuostabu, kaip pasaulis per tokį trumpą laiką sugeba pagaminti net kelias vakcinas nuo koronaviruso. Žinoma, daugelis žmonių pasaulyje dar laukia savojo skiepo, todėl frustracija nedingsta, kad vakcina nejuda taip greitai, kaip norėtume, – pranešimą pradėjo prof. J. Almondas. – Tačiau jeigu pažvelgsime į tai istoriniame kontekste – mokslininkai atliko nepaprastą darbą, kad vakcina apskritai taip greitai pasiektų žmones.“
Marai jau nuo seno lydi mus
Profesorius priminė žmonijos istoriją, kai susiduriama su pražūtingomis ligomis. „Marai iš esmės jau seniai mus lydi. Jie neateina dažnai, tačiau kai taip nutinka – atneša pražūtingas pandemijas, pvz., buboninis maras pražudė nuo 70 iki 200 mln. žmonių Europoje, ir turėjo praeiti apie pustrečio šimtmečio, kol žemyno gyventojai atsigavo po šio protrūkio. Tai buvo vienas dramatiškiausių marų, paveikusių tiek politinį, tiek socialinį ir ekonominį gyvenimus“, – teigė J. Almondas.
Jis pateikė ir daugiau pavyzdžių. Kita marą sukėlusi liga – raupai, kuriuos 1796 m. E. Jenner sukurta vakcina galiausiai sunaikino, nes po beveik poros šimtų metų nuo jų protrūkio PSO paskelbė, kad žmonija laimėjo kovą su šiuo virusu ir raupų nebėra.
„Jei nebūtų buvę tokios sėkmingos vakcinacijos, kalbant apie infekcijų protrūkius, prognozės nieko gero nežadėjo: prieš išnaikinimą raupai kėlė pavojų 60 proc. pasaulio gyventojų ir dėl jų mirė 1 iš 4 užsikrėtusių žmonių. Dėl sėkmingo skiepijimo nuo 1988 m. poliomielito infekcijos pasaulyje taip pat sumažėjo 99 proc. ir 5 mln. žmonių išvengė galimo paralyžiaus, o 2000–2007 m. mirtingumas nuo tymų visame pasaulyje sumažėjo 74 proc.“, – faktais dalijosi J. Almondas.
Kova su Ebola padėjo vakcinai nuo COVID-19 greitai atsirasti
Šiandien yra įvairių vakcinų nuo 25 skirtingų žmonių ligų, įskaitant ir naujausią – COVID-19. „Imunizacija yra vienas ekonomiškiausių būdų pagerinti gyvenimo lygį, laukiančias sveikatos ir ekonomines perspektyvas, – dėstė profesorius ir toliau pasakojo apie vakcinos kūrimo procesus, dalijosi industrijoje susiklosčiusia praktika, kur paprastai vakcinos kūrimo procesas trunka 10–15 metų, o kartais net ilgiau, ir kainuoja nuo 800 mln. iki milijardų dolerių.
„Tik po įvairių virusų tyrimų akademiniu ir laboratoriniu lygiu, išsiaiškinus, kad vakciną įmanoma kurti, procesą perimdavo pramonė. Pramonei perėmus vakcinos kūrimo procesą, ji praleisdavo dar 1–2 metus kurdama procesą, skirtą virusui išgryninti. Tuomet nuo 4 iki 8 metų trunka klinikinė plėtra, kur kandidatinė vakcina išbandoma 3 fazių klinikiniais tyrimais. Po ilgiausios ir brangiausios trečiosios fazės reikia dar 1–2 metų, kol vakcina gauna licenciją. Per šį laiką jau pradedamos statyti gamyklos, nes paprastai nauja gamykla būtina naujos vakcinos gamybai, atsižvelgiant į naudojamą kūrimo procesą ir strategiją, – procesą atskleidė J. Almondas ir pabrėžė, kad smogus COVID-19 pandemijai dirbantys vakcinų kūrimo rinkoje net neįsivaizdavo, kad reikalinga vakcina bus pagaminta per 300 dienų.
Vienas dalykų, padėjęs greitai plėtoti reikalingas technologijas COVID-19 vakcinai – tai 2014 m. Ebolos protrūkis Afrikoje. „Tuo metu pasaulis negalėjo greitai reaguoti ir tai buvo didelė problema, nes virusas paveikė tik labai neturtingas šalis, kuriose ir taip itin blogos sveikatos priežiūros sistemos. Tapo aišku, kad mums reikia bendrovių bendradarbiavimo, vyriausybių bendradarbiavimo, kad pavyktų sukurti vakciną. Tuometis pasiruošimas, atsakas į Ebolą tapo savotišku planu-strategija atsakui į koroną“, – kalbėjo profesorius.
„Mums pasisekė, kad jau buvome pažįstami su koronavirusu“
„Koronavirusas, prasidėjęs 2019 m. Uhane, plitęs toliau Kinijoje ir Italijoje, 2020 m. atnešė supratimą, kad ši liga kels grėsmę visam pasauliui“, – nebedaugžodžiavo vakcinų kūrėjas profesorius J. Almondas.
„Gerai tai, kad mes jau žinojome apie koronavirusus dar prieš atsirandant SARS-CoV-2. Mes turėjome lauko darbų su SARS 1, dirbome su koronavirusu su gyvūnais. Buvo kiaulių virusas, vištų virusas, kuriems buvo sukurtos vakcinos, tačiau žmonėms dar nebuvo vakcinų nuo koronos. Tačiau turėdami veterinarijos pavyzdžius galėjome pradėti nustatyti organizmus, tik atsiradus COVID-19“, – sakė profesorius.
Yra įvairių vakcinos platformos technologijų, populiariausios jų, kurių pagrindu buvo sukurti COVID-19 skiepai – mRNR, kurią pasitelkė „Moderna“ ir „Pfizer“ vakcinų kūrėjai. Viruso vektoriaus DNR / RNR metodą, kurį dažniausiai naudoja korona ir Adeno virusams, pasitelkė „AstraZeneca“, „Johnson & Johnson“ ir „Sputnik“ vakcinų kūrėjai.
Pasak profesoriaus, neįtikėtina tai, kad jau prieš 2020 metų Kalėdas pasaulis turėjo vieną licencijuotą vakciną ir kitą, kuri buvo labai arti to. „Visa tai įvyko dėl gero visų pusių darbo organizavimo: vyriausybės skyrė finansavimą pramonei, pramonė judėjo greitai, mes bent jau JK sukūrėme darbo grupę greitai, kuri bandytų įgyvendinti vakcinos kūrimą, prisiimti įsipareigojimus įmonėms, kurios kreipėsi. Būtent įsipareigojimas įmonėms ir garantija, kad iš jų bus perkami produktai, kai jų bus, t. y. vakcina, buvo itin svarbu. ES ir JAV padarė tą patį – pašalino didelę finansinę riziką, susijusią su vakcinos kūrimu“, – su konferencijos dalyviais J. Almondas pasidalijo vakcinos kūrimo pradžia.
„Per dvi savaites bandant „Pfizer“ vakciną buvo užfiksuotas 95 proc. infekcijos sumažėjimas tiems, kurie gavo vakciną. Panašūs geri rezultatai buvo fiksuojami ir su kitomis vakcinomis – ir tai nėra tik darbo rezultatas. Nors buvome nepaprastai stropūs, nepaprastai modernūs, mums ir šiek tiek pasisekė, kad jau buvome pažįstami su koronavirusu iš ankstesnių tyrimų“, – sakė vakcinologas.
COVID-19 virusas dar liks su mumis
Pranešėjas atskleidė, kad sukūrus COVID-19 vakcinas daug kam kilo klausimas, kodėl pasaulis dar neturi vakcinų nuo ŽIV ar maliarijos. „Iš tiesų, jeigu turėtume net visas galimybes, būtų labai sunku pagaminti ŽIV ar maliarijos vakciną, nes COVID-19 vakcinos atveju mums tiesiog pasisekė. Pasisekė, kad toks antikūnų kūrimo būdas ir žmogaus atsakas prieš S baltymą tinka ir kovai su koronavirusu. Jeigu taip nebūtų buvę – būtume turėję labai rimtų problemų“, – sakė profesorius ir pabrėžė, kad iš tikrųjų dar nežinia, kokie scenarijai mūsų laukia ateityje su COVID-19.
„Mano nuomone, tikėtina, kad kontroliuosime šį virusą esamomis vakcinomis ir kurį laiką dramatiškai sumažinsime susirgimų atvejų. Tačiau virusas bus su mumis dar kelerius metus, – sakė J. Almondas. – Jau dabar atsiranda naujų mutacijų ir variantų, žinome, kad juos šiek tiek mažiau veikia turima vakcina. Tačiau kol kas jie nerodo visiško atsparumo vakcinai ir imunitetui, o tai yra gera žinia.“
Skiepų nacionalizmą būtina spręsti
Kalbėdamas apie ateities virusus profesorius teigė, kad, jei tai būtų vėl korona, būtų galima greitai judėti. „Jeigu reiktų kovoti su visiškai nauju virusu – net 300 dienų naujai vakcinai pagaminti ateityje gali būti iššūkiu. Taigi viskas priklauso nuo to, kokia tai būtų pandemija. O kitas iššūkis, kurį apskritai reiktų spręsti – tai skiepų nacionalizmas. Šalys pirmiausia stengiasi rūpintis savo gyventojais, prieš leisdamos eksportuoti didelę vakcinos dalį, ir tai yra problema, kurią politiškai sunku spręsti. Akivaizdu, kad mums reikalinga geresnė sistema, kuri garantuotų, kad besivystančios pasaulio šalys vakcinas gali gauti daug greičiau, nei tai įvyko ir šį kartą“, – sakė J. Almondas.
Visą pranešimą „Developing Vaccines in the pre- and post-COVID era“ galite išgirsti Delfi Plius platformoje jau dabar.
