Finansų ekspertas: gražių programėlių nebeužteks, fintech turi imtis bankininkystės

„Prieš penkis metus prasidėjęs fintech startuolių bumas išjudino anuomet apsnūdusią finansų rinką, o ypač – mokėjimų sektorių. Tačiau šiandien tradiciniai bankai baigia pasivyti fintech įmones. O šalia siūlomų patogesnių mokėjimų sprendimų turėdami ir visą finansinių paslaugų spektrą, jie dažnai įgyja pranašumą prieš fintech sprendimus. Artėjame prie situacijos, kai finansų technologijų įmonės privalės imtis bankininkystės paslaugų, jeigu norės išlikti įdomios vartotojams“, – tvirtina Lietuvoje veikiančio technologijų centro BANKERA patarėjas ir fintech įmonės „Pervesk“ vadovas dr. Darius Kulikauskas.

Birželio mėnesį vyksiančioje „Login 2019“ konferencijoje jis skaitys pranešimą apie neobankus ir naujųjų bei tradicinių finansų tendencijas.

Ekonomikos mokslų daktaro laipsnį turintis D. Kulikauskas, į fintech sektorių pasukęs po sėkmingos karjeros Lietuvos banke, tvirtina, kad skaitmeniniai bankai, dar vadinami neobankais, dėl nedidelio klientams siūlomų paslaugų spektro ne visais atvejais gali vadintis lygiaverčiais tradicinių bankų konkurentais. Tad fintech bendrovės turi ieškoti naujų verslo galimybių ir neapsiriboti tik paprastesnių mokėjimo sprendimų siūlymu.

– Dominuoja nuomonė, kad fintech ir naujos technologijos sukrėtė finansų sektorių, sukurdamos naujus sprendimus, o tuo pačiu ir konkurenciją tradiciniams bankams. Kiek ji pagrįsta?

– Pastaruoju metu matome tendenciją, jog naujų technologijų įtaka vis labiau veikia finansų sektorių. Išties, gal netgi kažkiek apmaudu, kad technologinis progresas ir viskas, kas šiuolaikiškam vartotojui yra įprasta – greitis, patogumas ir kt. – finansų sektorių paveikė vėliau nei kitas sritis. Juk kai išmaniajame telefone naudodavomės naršykle ar kuria nors kitą programėle, mus nuo pat išmaniųjų įrenginių atsiradimo pasitikdavo akiai maloni, aiški ir paprasta vartotojo sąsaja. Finansų ir mokėjimų valdymo srityje to ilgą laiką nebuvo. Tai sudarė prielaidas prieš kelis metus prasidėti mokėjimų startuolių bumui. Įsivyravo net toks paviršutiniškas vertinimas: jei sugebi sukurti ir pasiūlyti kažką grafiškai patrauklaus ir susijusio su mokėjimais – tai jau būtinai bus vadinama finansinėmis technologijomis. Nors moderni vartotojo sąsaja yra svarbu, tačiau vien jos egzistavimas nereiškia, kad visais atvejais tai vadintina fintech. Dažnai tai gali būti visiškai tradiciniai sprendimai, tik su gražiu fasadu.

Aišku, fintech iškilimo ir reikšmės negalima nuvertinti. Jei žvelgsime kelis metus atgal, pamatysime, kad anuomet tradicinių finansų sektoriaus dalyviai tikrai buvo apsnūdę. Finansų rinka dar prieš penkis metus buvo tokioje ramybės būsenoje, kai pergyventi dėl augančios konkurencijos nelabai reikėjo. Įėjimo į rinką barjerai naujiems žaidėjams buvo ganėtinai aukšti – tie, kas norėjo, privalėjo turėti daug kapitalo, o ir investuotojams tai nebuvo patrauklu. Daug labiau apsimokėjo investuoti į kitas kylančias sritis, kur reguliavimas ne toks ribojantis, pavyzdžiui, į biotechnologijas. Tuomet, kai pradėjo kurtis įvairūs mokėjimų startuoliai, rinkoje tai buvo tikras sukrėtimas: siūlomi momentinių mokėjimų sprendimai, dažnai praktiškai nemokamos paslaugos, alternatyvios mokėjimų surinkimo paslaugos buvo visiška naujovė.

Tačiau iki šiol nuo tų laikų mažai kas pasikeitė. Taip, startuolių rinka, siūlančių įvairius fintech sprendimus, sparčiai išsiplėtė, bet daugiausiai žadantys sprendimai vis dar sunkiai skinasi kelią iš savo vietinių rinkų. Neretai tai įvyksta ir dėl besiskiriančio reguliavimo tarp valstybių.

Atėjo laikai, kai dalis startuolių pradėjo pristatyti save naujaisiais bankais, tokiu būdu imdamiesi savotiškos partizaninės rinkodaros – juk tradiciniai bankai po praūžusios finansų krizės vis dar turėjo neigiamą įvaizdį. Jei kas bandydavo įsivaizduoti bankininką, tai prieš akis būtinai turėjo iškilti nejautraus kostiumuoto pono, prisidegančio cigarą dolerio kupiūra, vaizdinys. Toks neigiamas tradicinių finansinių institucijų įvaizdis buvo labai patogus fintech startuoliams, kurie didelę dalį savo sėkmės pasiekė rinkodaros veiksmais.

Tačiau prabėgus penkiems metams, nelabai kas pasikeitė. Startuoliai tobulino savo sukurtus produktus, bet naujų finansinių paslaugų, be patogių mokėjimų, rinkai taip ir nepasiūlė. Tuo tarpu tradicinius bankus naujųjų technologijų proveržis privertė rimtai susiimti. Jie taip pat ėmėsi tobulinti savo paslaugas, siūlyti integruotus atsiskaitymo ir momentinių mokėjimų sprendimus, padarė juos prieinamesnius ir patogesnius daugeliui vartotojų. Reikia pripažinti, kad tarp buvusių startuolių ir tradicinių finansų institucijų skirtumai vartotojų patirties prasme yra stipriai sunykę. Tad ir toks skirstymas, jei niekas nepasikeis, apskritai gali prarasti prasmę.

– Ar tai reiškia, kad fintech revoliucijos potencialas – išsikvėpė?

– Šiandien esame atsidūrę labai įdomioje situacijoje. Panašu, kad tradiciniai bankai daugeliu atvejų prisivijo rinkoje pionieriais buvusius fintech startuolius, kurie per tuos penkis metus išplėtė savo klientų ratą ir pradėjo panašėti į finansų rinkos senbuvius. Toks supanašėjimas vyksta iš abiejų pusių. Ir jei pasižiūrėsime į situaciją atidžiau, gali kilti klausimas – ar nėra atsitikę taip, kad tiems patiems fintech startuoliams, kurie rinkoje save pristatinėja neobankais, tapo komplikuota įgyvendinti progreso pažadą? Panašu, kad įdiegti kažkokį naują funkcionalumą jau sukurtoje ir veikiančioje milžiniškoje sistemoje jiems yra ne mažiau keblu, nei tradiciniams bankams. O juk pastarieji ilgą laiką buvo kaltinami subiurokratėjimu ir menku lankstumu.

Apie tai ir kalbėsiu LOGIN konferencijoje. Parodysiu, kad tiek naujųjų, tiek tradicinių finansų sektoriuose galioja labai panašūs dėsniai, todėl visos šios institucijos gravituoja iš esmės į tą patį tašką. Tai tendencija, jog vadinamieji neobankai linkę konverguoti į tradicinius bankus, o pastarieji – į neobankus. Beje, pastarieji šalia siūlomų patogesnių mokėjimų sprendimų, turėdami ir visą finansinių paslaugų spektrą, turi pranašumų prieš fintech pionierius. Tad sparčiai artėjame prie situacijos, kai finansų sektoriuje reikės naujos revoliucijos, susijusios nebe su rinkodara ir gražiomis programėlėmis, o su šiuolaikinių technologijų pritaikymu bankininkystei.

– Kokias naujas paslaugas turėtų pasiūlyti fintech bendrovės, kad ir toliau galėtų girtis pirmaujančios prieš tradicinius bankus?

– Jei dabar neobankai ir siūlo kažką daugiau nei mokėjimus, tai dažniausiai būna prieinama tik vienos ar vos kelių jurisdikcijų rezidentams. Pavyzdžiui, neobankai indėlius gali priimti tik iš Vokietijos gyventojų, paskolų paraiškas jiems gali pateikti tik Prancūzijos gyventojai ir pan. Tačiau būtent indėlių rinkimas ir kreditavimas yra bankininkystės branduolys ir esmė, o ne mokėjimai. Tad paradoksalu, kad kai kurios šių paslaugų neteikiančios bendrovės save drąsiai tituluoja bankais.

Visgi, kad finansų sektoriuje atsirastų daugiau inovacijų, nebūtina sugalvoti ir siūlyti niekur negirdėtas paslaugas. Neobankai daug išloštų pirmiausia pradėję teikti pačias paprasčiausias finansines paslaugas savo klientams. Suprantama, čia yra daug keblumų, su kuriais susiduria fintech bendrovės: paskolų teikimas ir indėlių rinkimas fizinių klientų segmente yra apipintas labai nevienodo reguliavimo skirtingose valstybėse. Kol kas šio barjero įveikti dar niekam nepavyko, tad tas neobankas, kuris atras, kaip išlaviruoti tarp skirtingų reguliavimo taisyklių – bus suradęs finansų gralio taurę. Būtent tokia užduotis ir yra rimtesnių fintech įmonių dėmesio centre. Nes greitus ir patogius mokėjimus pasiūlyti dabar santykinai lengva, o pagrindines bankininkystės paslaugas – kol kas dar ne.

– Dažnai minite terminą „neobankas“. Kad būtų paprasčiau suvokti, kuo jis skiriasi nuo tradicinio banko?

– Neobankas ir tradicinis bankas savo funkcijomis visuomenėje iš esmės nesiskiria. Vienintelis skirtumas – neobankas neturi skyrių, kuriuose klientai aptarnaujami fiziškai. Viskas vyksta skaitmeninėje erdvėje – interneto svetainėje arba mobiliųjų įrenginių programėlėse. Neobankams tai dažniausiai reiškia mažesnes veiklos sąnaudas, tačiau iš kitos pusės – jų balanse gan didelė suma numatyta naujų technologijų aptarnavimui ir išlaikymui.

Tačiau tarp neobankų ir tradicinių bankų vyksta minėta konvergencija. Tai galime matyti pasižvalgę ir čia, Lietuvoje. Pasižiūrėkime, kiek prieš keletą metų turėjome tradicinių bankų padalinių ir kiek jų yra šiandien. Nemaža dalis jų buvo uždaryti. Man regis, pvz., Telšiuose net ne visi Lietuvos didieji bankai turi savo padalinius, kuriuose klientai būtų aptarnaujami akis į akį.

Vis daugiau tradicinės bankininkystės paslaugų persikelia į skaitmeninę erdvę. Čia ir matome tą gravitaciją – ir neobnakų, ir tradicinių bankų judėjimą į vieną traukos tašką. Aišku, tradicinei bankininkystei sudėtingiau, nes skaitmenizavimo procesus vis dar kiek pristabdo socialinis kontekstas. Juk dar ir šiandien girdime pasakymus, kad jei viskas persikels į skaitmeninę erdvę, kaip gi finansinėmis paslaugomis galės naudotis mūsų senjorai, juk jie nemoka to daryti. Mano požiūriu, nėra teisinga taip tvirtinti, nes taip nuvertinamos jų galimybės mokytis. Pasakymas, kad senjorai nemoka gauti ir naudotis paslaugomis internetu skamba taip pat, kaip pasakymas, kad jie nemoka skaityti.

Tuo tarpu sėkmingesni neobankai pamažu juda link fizinių aptarnavimo centrų atidarymo. Pavyzdžiui, kai kurie žinomesni neobankai jau aptarnauja savo klientus telefonu, kai dar prieš metus to nedarė ir apsiribodavo skaitmeniniais pokalbio kanalais. Kaip tai įvyko? Priežastis paprasta – pirminis augimas, iš kurio gyveno neobankai, buvo susijęs su tuo, kad jauniems vartotojams užteko vienos paslaugos – užsitikrinti greitus ir patogius mokėjimus. Dabar jauni klientai subrendo, atsirado ir kitų finansinių paslaugų – paskolų, draudimo, indėlių – poreikis. Jų finansinis gyvenimas nebeapsiriboja vien tik greitu sąskaitos pasidalinimu su draugais po vakarėlio. Žinoma, bręstantys ir vis daugiau tradicinių finansinių paslaugų reikalaujantys klientai nebūtinai nulems tai, kad neobankai masiškai pristeigs fizinių aptarnavimo centrų. Bet tai, kad jų atsiras, neturėtų nieko stebinti.

– Ir pabaigai – ar ši tendencija, apie kurią kalbėjote, reiškia, kad ir Lietuvai, kuri yra išsikėlusis ambiciją tapti fintech centru Europoje, reiktų sutelkti dėmesį į neobankų pritraukimą?

– Neskubėčiau sakyti, kad reikia griebtis už galvų, mesti, ką dabar darome, ir imtis kažko naujo. Dabartinė fintech įmonių trauka veikia pakankamai gerai. Be to, dažnai tiesiog darome tokią prielaidą, bet nėra jokios priežasties manyti, kad Lietuvoje veikiantys fintech nėra pajėgūs įgyvendinti ambicingų planų. Kol kas sunku pasakyti, bet galbūt šiandien mūsų šalyje veikiantys fintech ims ir išaus su, pvz., paskolų rinką iš esmės pakeisiančiais produktais. Galbūt viskas nevyksta taip greitai – tam reikia ir papildomo kapitalo ir naujų resursų, kad esami klientai nepasijaustų apleisti, įmonei koncentruojant dėmesį į naujų dalykų kūrimą. Galų gale, fintech sektorius sunkiai skinasi kelią nuo mokėjimo paslaugų į kitas sferas dar ir dėl gana skirtingo reguliavimo valstybėse. Taip yra net ir Europos Sąjungoje.

Kita vertus, rinkos reguliavimas tobulinimas visoje Europoje, nes ir įstatymų leidėjai supranta, kad kol kas neobankų veiklą riboja lokalumas. Tačiau, esu tikras, kad sulauksime tos dienos, kai reguliavimas žengs į priekį ir bus sukurta paprasta sistema, kuomet gavus vieną licenciją bus galima teikti paslaugas visoje Europos Sąjungoje ne tik teoriškai.

Be to, nereikia pamiršti, kad į finansų sritį žengia ne tik programėlių kūrėjai, bet ir tokios IT milžinės kaip Google ar Facebook. Jų situacija iš esmės yra visai kitokia nei startuolių, tiek valdomų duomenų, tiek turimų resursų prasme. Šios bendrovės turi daug lėšų, joms nereikia vaikščioti pas investuotojus, kurie paprastai įtariai žiūri į „crazy“ idėjas. Būtent šie technologijų milžinai yra daug geresnėje situacijoje ne tik už bet kurį paprastą fintech, bet ir už daugelį bankų.