Jei mokyklose būtų dėstomos šeimos vertybių ir gerosios praktikos dalykas, tikriausiai vienu pirmųjų pavyzdžių turėtų būti žydų tautybės šeimų istorijos. Sunki ir skausminga praeitis, bendra kova už šeimą ir tautą, gilios tradicijos ir visuomet buvimas kartu – tai jungia ne vieną žydų šeimą. Kaip pasakojo F. Kukliansky, ji užaugo kartu su devyniais pusbroliais ir pusseserėmis, vaikai leisdavo laiką pas močiutę, kartu mokėsi, skaitė ir žaidė. Dabar savo giminaičius moteris vadina ne pusbroliais ar pusseserėmis, o tiesiog broliais ir seserimis.
Visiems vaikams tokios pačios dovanos
„Lygiai tas pats su jų vyrais ar žmonomis, man jie taip pat broliai ir seserys. Manau, kad šie stiprūs ryšiai labai svarbūs tautos išlikimui“, – tvirtino pašnekovė.
F. Kukliansky vaikystėje visi vaikai buvo lygūs: per bendras šventes visi gaudavo vienodas knygas, vaikai turėjo klausytis tos pačios muzikos, o vienas iš dėdžių jiems organizuodavo sekmadienines mokyklėles, kur mažieji buvo mokomi žydų istorijos, hebrajų kalbos.
„Mes visi buvome vienodi. O, pavyzdžiui, mano tėvo sesuo, be to, kad buvo gydytoja ir dirbdavo pusantro etato, dar spėdavo augindama savo vaiką ir mano dėdės mergaitę krūtimi pamaitinti“, – prisiminė pašnekovė.
Nors beveik visa moters giminė išsibarsčiusi po platųjį pasaulį, šeimos ryšiai ir toliau išlieka labai stiprūs. F. Kukliansky artimiausiu metu planuoja vykti į savo pusbrolio dukters vestuves, kur susirinks apie 400 giminaičių. Ir čia dar ne visi, nes ne visiems pavyks suvažiuoti į Izraelį iš skirtingų šalių.
„Giminystės ryšiai yra labai stiprūs. Galbūt tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl mes vis dar esame“, – svarstė pašnekovė.
Niekada nenorėjo išvykti iš Lietuvos
Nors šiuo metu didžioji dalis F. Kukliansky giminės gyvena ne Lietuvoje, pati moteris sako, kad jos artimiausioje aplinkoje visada jautėsi noras likti Lietuvoje.
„Mano senelis buvo išvykęs ir į Pietų Afrikos Respubliką, ten baigė universitetą, bet jam ten nepatiko. Po to išvyko į Kanadą, bet Lietuvoje jau turėjo žmoną ir du vaikus. Iš Kanados persikėlė į Ameriką, ten jo maldavo pasilikti ir persikraustyti su žmona ir vaikais, bet jis grįžo į Lietuvą“, – teigė pašnekovė.
Pasak jos, senelis niekada nenorėjo palikti Lietuvos, lygiai taip pat ir jos tėtis.
„Esame labai nukentėję Lietuvoje, mano motina buvo konclagerio vaikas, mano tėvo motiną karo metu nužudė lietuviai, abu mano tėvai smarkiai nukentėjo. Tačiau gimtinės trauka visada liko. Dabar Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje turime 1500 narių, kurie yra išvykę iš Lietuvos, bet jie čia grįžta, džiaugiasi ir grožisi gamta. Izraelis mums yra ideologinė tėvynė, mūsų apsauga, bet savo žemė yra savo: mes pripratę prie savo vandens, prie skirtingų metų sezonų, ežerų, jūros, kopų ir pajūrio kvapo. Nežinau, kodėl pasilikome, juk išvažiavo mano visa klasė, visi mano draugai, bet nei senelis, nei tėtis niekada nenorėjo palikti Lietuvos“, – šnekėjo moteris.
Vietoj mirties bausmės trys plaukai iš barzdos
F. Kukliansky giminėje – daugybė gydytojų ir teisininkų. Pati moteris – advokatė. Kalbėdama apie teisininkų linijos pradžią Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė prisiminė savo proprosenelį, kurio gyvenimo istorija buvo neeilinė.
„Mūsų teisininkų karta prasidėjo nuo mano proprosenelio Šmuelio Kuklianskio. Jis gyveno Veisiejuose, baigė mokslus Varšuvoje, buvo gydytojas. Vedė gydytojo dukrą. Jis buvo labai gerai žinomas apylinkėse: pas jį gydytis važiuodavo žmonės iš aplink, o pats pas ligonius vykdavo dieną, naktį, bet kokiu oru ir net per Šabatą (šeštadieniais), nors tai ir buvo draudžiama. Kartu Šmuelis Kuklianskis buvo judėjų religinio teismo teisėjas – dajanas – ir kelių apylinkės sinagogų rabinas“, – pasakojo pašnekovė.
Gydytojas taip pat prisidėjo gydydamas 1863–1864 m. sukilimo aukas, tačiau už tai buvo suimtas caro kariuomenės ir nuteistas mirties bausme.
„Visas miestelis ėjo prašyti, kad jį paleistų. Jį išleido tik atsisveikinti su šeima, atsisveikinęs vėl grįžo į kalėjimą. Generolas, matydamas, kaip jį remia aplinkiniai, mirties bausmę pakeitė į tokią, kad iš proprosenelio barzdos turėjo būti išrauti trys plaukai“, – kalbėjo F. Kukliansky.
Kaip gydytojas prisidėjo prie teisininkų linijos pradžios? Be gydymo Š. Kuklianskis buvo ir Veisiejų rabinas, o kartu ir rabinų teismo teisėjas. Dirbti jis baigė 1917 m., o mirė sulaukęs 97 metų.
Vėliau visi F. Kukliansky giminaičiai dažniausiai rinkosi gydytojo specialybę, kol teisininku nusprendė tapti pašnekovės tėtis.
„Senelis labai tam prieštaravo, norėjo, kad sūnus būtų agronomas. Jie po karo taip sunkiai gyveno, neturėjo, ko valgyti“, – teigė pašnekovė.
Močiutė iš tėvo pusės buvo sušaudyta Antrojo pasaulinio karo pradžioje, senelis liko vienas su trimis vaikais.
„Kai karas prasidėjo, seneliai grįžo į Veisiejus, prieš tai gyveno Alytuje, kur turėjo vaistinę. Senelę sušaudė pirmomis karo dienomis, o senelis su trimis vaikais, tarp kurių buvo ir mano tuomet dešimtmetis tėtis, pabėgo į Gardiną. Ten dar žydai gyveno laisvai. Jie apsigyveno pas vietos vaistininkę. Vėliau visi pakliuvo į Gardino getą, o jį likvidavus ir išvežus geto gyventojus mano seneliui vėl pavyko pabėgti ir jis grįžo į Lietuvą“, – savo šeimos istorija dalijosi F. Kukliansky.
Sugrįžus į gimtinę pirmuosius dvejus metus šeimai teko gyventi tiesiog duobėje, o maisto tikėtis iš vietinių gyventojų gerumo.
„Kad mano tėtis gautų paltą ir maisto, jis išėjo mokytis į geležinkeliečių mokyklą. Jis neturėjo reikiamo išsilavinimo, iki karo spėjo pabaigti tik keturias klases. Nors ir gyvenant duobėje senelis bandė lavinti vaikus, dainavo operas kartu, bet tai buvo ne tai, ko reikėjo mokyklai, todėl tėčiui reikėjo dar pabaigti specialius kursus“, – kalbėjo pašnekovė.
Vėliau F. Kukliansky tėtis bandė stoti į Leningrado politechnikos institutą, bet gavęs iš rusų kalbos vienetą buvo priverstas grįžti į Lietuvą, kur įstojo į teisę ir baigė universitetą. Samuelis Kuklianskis vėliau tapo habilituotu daktaru ir profesoriumi.
Pirmas darbas per „blatą“
Pati F. Kukliansky pasuko savo tėčio pėdomis. Ji nuo pat ankstyvos vaikystės žinojo, kuo norės tapti suaugusi.
„Kai antroje klasėje reikėjo parašyti, kuo norėsi būti, aš parašiau, kad noriu būti tardytoja, – prisiminė pašnekovė. – Įstojau į universitetą, nors buvo didelis konkursas. Dar ir vaiką pasigimdžiau ir išauginau kartu su diplomu. Tuometinio režimo sąlygomis nepavyko įgyvendinti savo akademinės svajonės – parašyti studiją apie žydų teisinę padėtį viduramžių Lietuvoje, tai buvo tabu. Džiaugiuosi, kad laikai smarkiai pasikeitė“.
Teisės diplomas sėkmės moteriai neatnešė. Pasak jos, jai buvo labai sunku rasti pirmąjį darbą, nors universitete mokėsi labai gerai.
„Bet mano visos giminės buvo išvažiavusios į užsienį ir aš nebuvau partijos narė. Bet šiaip ne taip per pažįstamus, tėčio buvusį klasės draugą, mane pavyko įdarbinti tarybinėje milicijoje, kur tapau tardytoja“, – atviravo pašnekovė. Tardytoja, moteris pradirbo aštuonerius metus, daugiausia su itin sudėtingomis nužudymų ir išžaginimų bylomis, vėliau teko dirbti prokuratūroje, dėstyti universitete, dirbti privačioms įmonėms, o vėliau ji pasirinko advokatės kelią.
„Teisė duoda labai daug, nes tai ne tik žinios, atminties ir proto lavinimas, bet ir logika, matematika. Teisėje reikalinga analizė, spręsti užduotis. Iki šiol jaučiu šio darbo didelę atsakomybę“, – kalbėjo pašnekovė.
Be F. Kukliansky giminėje yra ir daugiau daug pasiekusių teisininkų: pora giminaičių yra įkūrę advokatų kontoras Detroite, iš močiutės pusės Amerikoje gyvena federalinio teismo teisėjas, taip pat nemažai teisininkų ir advokatų yra ir Izraelyje.
