Verslininkas nutarė išsiaiškinti savo šaknis: paieškos rezultatai nustebino net pačius istorikus

Nuo mažens Mariui Horbačauskui tėtis pasakodavo, kad jo šeima – garsios LDK bajorų giminės palikuonys. Šios kalbos paskatino vyrą išsiaiškinti savo tikrąją kilmę, o ilgų paieškų rezultatai išties nustebino: pavyko atsekti giminaičius, gyvenusius net 1650 metais, o giminės medyje aptiko ne vieną praeities įžymybę. Savo pavyzdžiu jis nori parodyti, kad pasidomėti savo giminės medžiu pravartu kiekvienam – atradimai gali nustebinti.

Paieškas pradėjo prieš 15 metų

„Patys istorijos archyvo darbuotojai stebėjosi, kad pavyko tiek atrasti. Jų patirtis rodo, kad tai gana retas atvejis“, – paprašytas papasakoti apie savo giminaičių paieškas, teigia bendrovės „Volfas Engelman“ vadovas M. Horbačauskas.

M. Horbačauskas savo giminės medžiu pradėjo domėtis jau seniai. Norą pažinti savo praeities giminaičius sužadino išgirsti tėčio žodžiai, kad jų šeima yra kilusi iš garsių LDK bajorų. Paieškų metu pasitvirtino ne tik bajoriška kilmė – būta kur kas daugiau įdomių atradimų.

„Aktyvesnius genealogijos medžio paieškos veiksmus pradėjom prieš maždaug 15 metų: ieškojome informacijos Lietuvos istorijos archyve. Kadangi į Istorijos archyvą buvo suvežtos metrikų knygos iš visų Lietuvos bažnyčių, žinant, kokioje parapijoje ar kokioje bažnyčioje kažkas iš senelių ar prosenelių tikėtinai galėjo būti pakrikštytas, vedė ar mirė, vartant bažnytines knygas, buvo galima atrasti pagal metus tam tikrus įrašus“, – apie tai, nuo ko prasidėjo giminaičių paieškos, kalba M. Horbačauskas.

Taigi, atradus kūdikio krikšto įrašą, galima buvo sužinoti, kas buvo tėvas, kas motina, kokia jos mergautinė pavardė, kas buvo krikšto tėvai ir panašiai. Tokiu būdu sužinoma net ir tėvų profesija ar statusas: bajoras, valstietis ir t.t.

M. Horbačauskui teko nemažai laiko praleisti archyve ieškant informacijos, o tai nebuvo labai lengva: knygos senos, ne visos išlikę, rašytos ranka. Pačios seniausios rašytos lotyniškai, vėlesnės – lenkiškai, dar vėliau, Rusijos imperijos laikais – rusiška kirilica ir tik nuo maždaug 1920 metų knygos rašytos jau lietuviškai.

Kreipėsi į istorijos archyvą: sumokėjo apie 300-400 litų

Pašnekovas pabrėžia, kad tokiose paieškose reikia daug kantrybės ir kalbų žinojimo, bet po ilgesnio laiko jau galima įprasti, nes įrašų struktūra kartojasi. Visgi, netrukus šeima suprato, kad be specialistų pagalbos neišsivers ir užsakė genealoginio medžio sudarymą pas istorijos archyvo darbuotojus.

„Po maždaug pusmečio aplankė didžiulė sėkmė: archyvo specialistai ne tik sudarė genealoginį medį, siekiantį XVII amžiaus vidurį, bet netgi atrado giminės bylą su dokumentais, išduotais Rusijos caro administracijos, patvirtinančiais bajorystę, esminiais faktais, ir netgi giminės herbu, kuris, pasirodo, yra balta gulbė raudoname fone“, – teigia M. Horbačauskas.

Už paslaugas anuomet vyrui teko sumokėti apie 300-400 litų. Tiesa, šiandien genealoginio medžio sudarymas kainuoja kur kas daugiau.

Neseniai aprašėme vilniečio Manto, norėjusio pasidaryti genealoginį medį, situaciją. Mantas kreipėsi į istorijos archyvą, kuriame sužinojo paslaugų kainyną.

Vyro gautame informaciniame lape buvo nurodyta, kad genealogijos paieškai taikomas valandinis apmokėjimas. XV-XVIII amžiaus dokumentuose – 40 eurų, XIX amžiaus – 1918 metų dokumentuose – 30 eurų, 1919-1944 metų dokumentuose – 20 eurų.

Mantą taip pat nustebino prierašas, kad paieška pradedama tik gavus 300 eurų pradinį mokestį. Kartu nurodoma, kad, esant neigiamam paieškos rezultatui, pradinis mokestis nėra grąžinamas, o galutinė užsakymo kaina paaiškėja tik atlikus visą paiešką.

Vyras sužinojo, kad savo genealoginio medžio teks laukti net trejus metus. Jam buvo pasakyta, kad dabar archyvo darbuotojai dirba tik prie 2015 metų paklausimų. Pasikonsultavęs su archyvo darbuotojais, vilnietis sužinojo, kad jam giminės medžio sudarymas užtruks mažiausiai 80 valandų, už kurias tektų sumokėti apie 2,4 tūkst. eurų.

Paieškų rezultatai nustebino ir pačius archyvo darbuotojus

Istorijos archyve išsiaiškinta, kad Horbačauskų giminė kilusi iš Pinsko, tuometinės LDK žemių (dabartinė Baltarusija). Seniausias žinomas asmuo – Motiejus Horbačauskas (Mateusz Horbaczewski), gimęs apie 1650 metus.

„Matosi, kad proproseneliai buvo ne tik tuometiniai didikai, bet ir aktyvūs valstybės veikėjai. Vienas iš atstovų buvo Pinsko rotmistras, o tai – aukštas karinis laipsnis. Vėliau, po paskutinio Abiejų Tautų respublikos padalijimo 1795 metais, viena atšaka persikėlė į dabartinę Žemaitiją, netoli Kražių, ir susigiminiavo su garsia žemaičių bajorų Gedgaudų gimine. Mano prosenelis Kajetonas vedė Gedgaudų giminės atstovę Vincentą Gedgaudaitę“, – aiškina M. Horbačauskas.

Vyras prisimena istorijos archyvo darbuotojų nuostabą: tiek daug atrasti pavyksta išties retai.

Jis pabrėžia, kad Horbačauskų pavardė gana reta, o net ir telefonų knygoje buvo tik jis ir jo tėvas. Todėl jam nuo pat pradžių atrodė, kad giminė turi kažkokią neįprastą istoriją.

Anot M. Horbačausko, amžiams bėgant, dažnai pavardė buvo iškraipoma, kadangi metrikuose užrašydavo ranka, iš klausos. Dažnai buvo supaprastinama, kaip kad „Arbačiauskas“. Tai irgi yra to paties medžio šaknis, tik pametusi „H” ir supaprastinta.

Rusijos imperijos laikais, kuomet buvo naudojama kirilica, „H“ kai kur pavirto į „G”, kadangi kirilicoje „H” raidės nėra. Taip atsirado „Garbačiauskai”, o „Gorbačiovas” taip pat iš dalies galėtų būti pasisavinamas. Dažnai užsieniečiai vyrą pavadina ir „Gorbačiovu”.

Paieškas tęsė internete: dingę giminaičiai, pasirodo, gyveno kaimynystėje

Atradus istoriškai tolimus protėvius, pasidarė įdomu: o kur yra įvairių atšakų atstovai dabar? Tam atvejui pasitelktos internetinės programos geni.com ir myheritge.com.

Programų esmė – pats asmuo sudarinėja savo genealoginį medį, suvedinėdamas duomenis apie žinomus giminės atstovus, jų vaikus, tėvus, brolius, seseris.

„Užtrukau apie metus, kol apklausiau seniausius atstovus, kurie papasakojo apie savo tėvus ir senelius. Šiuo metu turiu virš 500 profilių su giminės atstovais. Toliau reikia medį nuolat papildyti, jei kas gimsta, miršta, susituokia. Ir taip iki begalybės. Tada galima įtraukti kitus asmenis, kurie savo ruožtu pildo medį toliau. Toks išeina savotiškas giminės feisbukas, kur matosi gimtadieniai, galima pakviesti į šventę, sudėti nuotraukas iš kokio renginio“, – galimybes vardina vyras.

Vyrui pasirodė įdomu ir tai, kad programa pati susieja informaciją, jei kažkas kitas bet kurioj pasaulio dalyje pildo medį duomenimis, kurie sutampa. Tokiu būdu pavyko atrasti gimines, kurie buvo dingę Amerikoje.

„Pagal senelio pasakojimus, jo brolis išvyko apie 1918 metus į Ameriką. Todėl mes visada galvojome, kad jis išsivežė ir savo šeimą. Deja, ryšiai buvo nutrūkę ir taip daugelį metu nieko apie juos nežinojome. Pasirodo, kad senelio brolis išvyko vienas. Man net pavyko rasti įrašą Hamburgo laivų kompanijos keleivių sąraše, kad Jonas Horbačauskas atvyko laivu į Niujorką su 9 doleriais kišenėje. Gaila, kad Amerikoje jis vėliau žuvo, tačiau šeima liko Lietuvoje. Pasirodo, jie irgi gyvena Kaune, gal tik už kokių 3 kilometrų nuo mūsų“, – stebisi M. Horbačauskas.

Suradęs įrašą geni.com, vyras parašė laišką ir po kiek laiko susitiko su „dingusiais“ giminaičiais. Susitikimą jis vadina keistu ir įdomiai maloniu.

„Vieni kitus pamatę supratom, kad jokios klaidos nėra – keli labai panašūs, su charakteringais veido bruožais. Taigi, turėjom daug ko vieni kitų paklausti. O dar kai parodėm bajorystės dokumentus ir giminės herbą, tai nuostabai ir džiaugsmui nebuvo ribų. Nuo tada su naujai atrastais giminaičiais aktyviai bendraujam, kartais pajuokaudami, kad susipažinom per internetą“, – šypsosi M. Horbačauskas.

Kumpa nosis ir verslumas – šeimos kraujyje

Vyrui sunku įvardinti, kokį šių paieškų atradimą laikytų įdomiausiu. Pagalvojęs jis atsako, kad labiausiai stebina tai, kad seniausias žinomas giminaitis – Motiejus Horbačauskas, gimęs apie 1650 metus ir buvęs aktyvus tuometinės visuomenės veikėjas. Taip pat įdomu tai, kad garsus tarpukario poetas ir profesorius Juozapas Albinas Horbačevskis buvo senelio pusbrolis, o per jį medis susisieja ir su Lietuvos valstybės patriarchu Jonu Basanavičiumi.

M. Horbačauskas pastebi, kad jų giminėje esama ryškių, visus vienijančių bruožų. Šypsodamasis jis pateikia pavyzdį: vyriškos giminės atstovai paprastai turi charakteringą, kiek kumpą erelišką nosį. Vis dėlto, jis pastebi ir bendras giminės vertybes.

„Iš kartos į kartą perduodamas patriotizmas, rūpestis ne tik verslu ar šeima, bet ir noras prisidėti prie visuomenės gerovės. Proproseneliai patys buvo valstybės veikėjai, senelis tarpukariu rėmė menininkus, tėvai mane visada auklėjo Lietuvos patriotizmo dvasia, net ir sovietmečiu žinojome didingą Lietuvos istoriją. Niekad nebuvo abejonių, kad Lietuva kažkada bus laisva, todėl prasidėjus Nepriklausomybės judėjimui, ėjome ginti televizijos ir radijo pastatų Kaune“, – teigia jis.

Dar viena giminei būdinga savybė – verslumas.

„Prosenelis ir senelis buvo, galima sakyti, vadybininkai, verslininkai, pirmasis valdydavo dvarus, o antrasis tarpukariu turėjo pieno verslą, tai gal kiek vadybos ir man persidavė“, – spėja jis.

Lietuvos giminių festivalis kviečia susitikti artimuosius, seniai matytus giminaičius rugsėjo 8 d. Kaune, Nemuno saloje. Visą dieną koncertai ir pramogos šeimoms ir vaikams – nemokamai. Rezervuoti stalą giminei ir dalyvauti Šauniausios giminės rinkimuose, susipažinti su renginio programa galite ČIA.