„Pajausi pinigų skonį ir nebenorėsi studijuoti“, – tai, anot Edvardo Glušoko, yra pati kvailiausia ir dažniausiai skambėjusi frazė, kurią jis išgirsdavo pasakęs, kad atsiėmęs vidurinės mokyklos baigimo atestatą ruošiasi ne studijuoti, o keliauti po pasaulį.
Į tokią pačią kelionę, tik kitomis kryptimis, išsiruošusi Milda Pasaravičiūtė pasakoja, kad kelionės pradžioje jos tėvai taip jaudinosi, kad skambindavo kone kasdien. „Tekdavo kartais pasakyti, kad viskas gerai, nors iš tikrųjų sėdėdavau kur nors kampe, nes iš pradžių dėl anglų kalbos žinių trūkumo tikrai kildavo problemų“, – pasakojo Milda.
Per pastaruosius metus kiekvienas iš jų aplankė daugybę šalių ir nors kartais grįždavo į Lietuvą, vėliau vėl susikraudavo kuprines ir išvykdavo mėnesiui, dviem ar net penkiems.
Šis ruduo tiek Mildai, tiek Edvardui bus ypatingas – jaunuoliai pagaliau ryžosi pradėti studijuoti, tačiau tiems, kurie šiuo metu laukia egzaminų rezultatų ir svyruoja: studijuoti ar ne, jie turi patarimą: „Niekas kitas už tave tavo gyvenimo nenugyvens“ ir drąsina ryžtis avantiūrai.
Tėvai suprato ne iš karto
„Stosi bet kur ir nešvaistysi laiko“, – tokio atsakymo prieš metus sulaukė Edvardas Glušokas, prabilęs tėvams apie planus studijas nukelti metams.
„Bet vėliau ramiai susėdome, paaiškinau, kam man reikia laisvų metų, kokia bus nauda ir požiūris pradėjo keistis, bet iki pat rudens, kol išvykau, vis girdėdavau raginimų: o gal dar stok? – nusijuokė Edvardas. – Nuo rugsėjo jau pradėjo palaikyti.“
Vos baigęs mokyklą Edvardas susikrovė daiktus ir išskrido į Kiprą – reikėjo užsidirbti pinigų. „Neturėjau jokių santaupų, o planai buvo dideli, – sako E. Glušokas, tačiau priduria, kad pinigų iš tikrųjų nereikėjo tiek daug, kaip daugeliui gali atrodyti. – Visi įsivaizduoja, kad reikia daug daugiau, bet jei ieškai, gali rasti daugybę galimybių tuos metus praleisti labai pigiai. Galima rasti įvairių programų, darbo. Užsienyje galima gyventi neišleidžiant krūvos pinigų, tačiau gaunant daugybę patirties.“
Vaikinas įvardijo, kad per du mėnesius Kipre uždirbtų pinigų užteko kone visiems metams. Metai klajonių ir patirties ieškojimo jam kainavo šiek tiek daugiau nei 1,5 tūkst. eurų.
Užsibrėžęs tikslą metus pakeliauti po pasaulį, vaikinas pasiryžo nė cento neprašyti iš tėvų. Ir jam pavyko – reikiamą sumą užsidirbo Kipre, o vėliau prisidurdavo dirbdamas įvairius darbus kelionėse.
Aplankė Kiprą, Portugaliją, Islandiją ir Vietnamą
Grįžęs iš Kipro Edvardas šiek tiek pasisvečiavo tėvų namuose ir vėl pradėjo krautis daiktus. „Ilgiausiai buvau išvykęs keturiems mėnesiams. Tuo metu laiką leidau Portugalijoje, dalyvavau savanorystės programoje“, – pasakoja Edvardas, kuris per laisvus nuo studijų metus aplankė Islandiją, Vietnamą ir Portugaliją.
Pirmą kartą į Islandiją Edvardas važiavo dirbti, tačiau sugrįžo antrą kartą ir tada leidosi į keliones. Portugalijoje savanoriavo ir vedė protmūšius, o Vietname ir dirbo, ir savanoriavo. Tiesa, Vietname jo uždarbis buvo būstas ir maistas.
Apie metus truksiančią pasaulio pažinimo kelionę E. Glušokas galvojo dar prieš mokyklinius egzaminus, tačiau teigia, kad kelionių planai neslopino noro pasiekti kuo geresnių rezultatų.
„Žinojau, kad vėliau tikrai norėsiu studijuoti, todėl man reikėjo gerų balų. Gal kiek laisviau žiūrėjau, nes nebuvo to streso: ką reikės daryti, jei niekur neįstosiu? Bet iš tikrųjų stengiausi, kad vėliau būtų lengviau“, – pasakojo Edvardas.
Pakeitė studijų planus
Šį rudenį, jei pavyks įstoti į norimą universitetą, Edvardas planuoja pagaliau pradėti studijuoti, nors iki šio gyvenimo etapo dar laukia kitos kelionės.
Šiuo metu jo planuose – Kūrybos ir pramogų industrijų studijos Vilniuje. Ar apie tas pačias studijas galvojo ir prieš pradėdamas keliauti? „Ne, tikrai ne, – nusijuokė E. Glušokas. – Net nebūčiau pagalvojęs apie tokį dalyką ir net negalvojau. Prieš išvykstant planavau studijuoti Turizmo vadybą, bet ta mintis greitai dingo. O dar dešimtoje klasėje planavau studijuoti informatiką, buvau net pasirinkęs universitetą ir ėjau tuo keliu, bet po vienos kelionės supratau, kad to tikrai nenoriu.“
Ir nors apie studijas Edvardas pradėjo galvoti dar dešimtoje klasėje, jam niekada nebuvo kilusi mintis kiek pailsėti, kol apie tai išgirdo iš savo mokytojos.
Edvardo kelionių akimirkos:
„Ilgai galvojau, kur studijuoti, ieškojau galimybių ir pasidalinau savo paieškomis su savo anglų korepetitore, kuri pasakė, kad yra galimybė iš viso nestudijuoti. Grįžęs namo pradėjau ieškoti žmonių, kurie yra tai darę, bet suradau vos vieną žmogų, kuris buvo pasiėmęs „gap year“ (angliškas terminas, apibūdinantis laisvus metus po mokyklos baigimo iki studijų pradžios). Anksčiau net nebuvau girdėjęs apie tokį dalyką, bet žingsnis po žingsnio ir radau vis daugiau informacijos“, – patirtimi dalijosi Edvardas.
Pasikeitė ne tik požiūris
Metus po pasaulį keliavęs E. Glušokas teigia, kad anksčiau buvo nedrąsus ir kuklus, tačiau per metus laiko sukauptos patirtys gerokai jį pakeitė.
„Buvau tylus, nedalyvaudavau jokiuose organizaciniuose mokyklos reikaluose. Nežinau, kas įvyko, bet supratau, kad reikia pradėti judėti, kažką veikti. Nors iš pradžių, žinoma, buvo nedrąsu, – šyptelėjo vaikinas. – Reikėjo kalbėti angliškai, tačiau laikui bėgant šie dalykai stiprėjo ir dabar šioje vietoje jaučiuosi labai stiprus. Apskritai norisi veikti, kažką daryti.“
Savo iniciatyvumą Edvardas dabar panaudoja ne tik asmeniniams siekiams, jis užsimojo skleisti žinią apie „gap year“ (liet. laisvus metus iki studijų) ir noriai padeda visiems, kurie į jį kreipiasi.
„Gaunu įvairių žinučių, kuriose dažnai rašo, kad tėvai nepalaiko, kad neturi tiek pinigų. Daugeliui kyla tokios pačios problemos, kurias sprendžiau ir aš, todėl pasakoju, kaip man pavyko ir kokios yra galimybės. Bandau padėti“, – kalbėjo E. Glušokas.
Subrandino ryšį su tėvais
Edvardas šeimoje – ne vienintelis vaikas, jis dar turi jaunesnę sesę ir vyresnį brolį. Ir jie abu jau rezga planus sekti brolio pėdomis.
„Mama pasakojo, kad kažkurią dieną iš mokyklos grįžusi sesė pasakė, kad niekur nestos, kad taip pat ims „gap year“, – šyptelėjo Edvardas. – O brolis jau baigęs studijas, tačiau nėra jomis labai patenkintas. Jis jau dirba, tačiau ir darbu nėra labai patenkintas. Dabar, net nežinau, ar pamatęs mano pavyzdį, taip pat ruošiasi pakeliauti po pasaulį bent kelis mėnesius.“
Įvairius pasaulio kampelius išmaišęs Edvardas teigia, kad net iš pradžių įtartinai į tai žiūrėję tėvai vėliau ėmė jį palaikyti, o atstumas jų ryšį tik sustiprino.
„Kai būdavau išvykęs, visuomet atrasdavau laiko pasikalbėti internetu. Kalbėdavome tiek, kad nebelikdavo, apie ką kalbėti. Atrodo, kad namuose tiesiog pasidomėdavome, kaip kam sekasi ir tiek, o keliaujant prasidėjo labai glaudus ryšys, pokalbiai ilgėjo. Manau, tos kelionės mūsų santykiams padėjo.“
Jei nepadeda anglų kalba, visada galima mosikuoti rankomis
Nors vos pasileidęs į kelionę Edvardas negalėjo pasigirti puikiomis anglų kalbos žiniomis, tačiau nuolatinė praktika padėjo nugludinti visas spragas. Deja, ne visuose pasaulio kampeliuose pavykdavo su vietiniais susikalbėti, tačiau vaikinas juokiasi, kad jei ne angliškai, tai rankų mostais vieni kitus suprasdavo.
Nesklandumų, anot Edvardo, kelionėse nepasitaikė, tačiau įsiminė vienas nutikimas Vietname, kur jis dirbo anglų kalbos mokytoju. „Vedant pamoką Vietname tiesiog klasėje kilo muštynės, teko bėgti juos išskirti, – nusijuokė Edvardas. – Tai turbūt vienintelis toks nuotykis.“
Beje, Vietname Edvardas buvo ne vienintelis lietuvis. Kartu su juo į dviejų mėnesių kelionę leidosi dar viena mergina – Milda Pasaravičiūtė.
„Susipažinome dar mokykloje, kai pradėjau ieškoti žmonių, kurie taip pat neskubės studijuoti. Ir nors mokėmės vienoje mokykloje, iki tol nebuvome draugai, – pasakojo Edvardas. – Tačiau iš pradžių pasukome skirtingais keliais, aš išvažiavau į Kiprą, vėliau į Portugaliją, o ji – į Daniją.“
Kita istorija: Milda į keliones leidosi supratusi, kad nežino, ką nori studijuoti
Milda DELFI pasakojo, kad metams nukelti studijų planus kilo paskutinių mokslo metų viduryje. „Pradėjau suvokti, kad tikrai nežinau, kur stoti. O draugai aplinkui kalbėjo, kad pildys bet ką ir kur pateks, ten bus gerai. Iš pradžių ir aš taip galvojau, bet vėliau supratau, kad jei neturiu tikslios krypties, kam bandyti eiti bet kur?“ – kalbėjo Milda.
Ji atvira – beveik visi bandė atkalbėti nuo tokios minties, tačiau ji nusprendė paklausyti vidinio balso ir surizikuoti.
„Ir tėvai, ir seneliai atkalbinėjo, tačiau brolis su mergina labai palaikė. Brolio mergina pati buvo pasiėmusi „gap year“ (liet. laisvus metus iki studijų). Ji buvo man pavyzdys ir brolis, kuris sakė, kad jei noriu, turiu tai padaryti, – šyptelėjo Milda. – O draugai nelabai suprato, esu iš Alytaus, mažo miestelio, ta idėja čia nėra labai populiari, todėl nelabai kas žinojo: gerai darau ar ne.“
Milda į Lietuvą buvo negrįžusi dar ilgiau nei Edvardas. Jis ilgiausiai, keturis mėnesius, viešėjo Portugalijoje, o M. Pasaravičiūtė Danijoje praleido net penkis. Tai buvo pirmoji jos kelionė dar rugsėjo mėnesį.
Danijoje Milda ne dirbo, o dalyvavo neformalios menų mokyklos programoje. „Ten labai įdomi sistema, atvažiuoja labai daug žmonių. Vienoje mokykloje gyveno net šimtas žmonių nuo 18 iki 35 metų. Mokykla buvo orientuota į savęs pažinimą, galėjome rinktis iš daugybės veiklų“, – apibūdino M. Pasaravičiūtė.
Didžiausia spraga – anglų kalbos žinių trūkumas
Mergina neslepia, pirmas mėnuo buvo labai sunkus, nes neturėjo sukaupusi pakankamo anglų kalbos žinių bagažo.
„Buvo labai sunku, nes neturėjau jokios kalbėjimo angliškai praktikos ir labai bijojau. Tačiau po mėnesio anglų kalba pradėjo gerėti“, – pasakojo Milda.
Mildos kelionių akimirkos:
Penkis mėnesius Danijoje praleidusi Milda grįžo į Lietuvą, susirado darbą ir kaupė santaupas tolimesnėms kelionėms. Po pusantro mėnesio ji jau krovėsi daiktus į Vietnamą.
1,5 tūkst, eurų – tiek mergina išleido per du su puse mėnesio Vietname. Tiesa, į šią sumą įskaičiuoti bilietai pirmyn ir atgal.
Beje, ši suma būtų kur kas mažesnė, jei ji Vietname būtų gyvenusi sėsliau. Didžiąją dalį išlaidų sudarė įvairios kelionės po apylinkes.
Planai apsivertė aukštyn kojomis
Šis ruduo Mildai bus jau kitoks – kuprinę teks palikti nuošalyje, ji planuoja pradėti studijuoti. O ar planai, kur siekti išsilavinimo, per pastaruosius metus pasikeitė?
„Visiškai pasikeitė. Per šiuos metus buvo daug idėjų, supratau, kad gal visai savęs nepažinojau, – pasakojo M. Pasaravičiūtė. – Pirmiausia galvojau apie menų studijas, ieškojau, kur stoti, o dabar jau esu tvirtai nusprendusi, kad noriu studijuoti Socialinį darbą.“
Kelionės merginai atvėrė akis: „Pamačiau žmonių skirtumus ir problemas, kaip vieni kitų kartais nesuprantame, todėl supratau, kad norėčiau dirbti šioje srityje.“
Anot Mildos, dailė iš jos gyvenimo nedings, tačiau pagrindiniu gyvenimo keliu jau nebetaps.
„Kitas už tave tavo gyvenimo nenugyvens“
„Tiems, kurie nori atidėti studijas, patarčiau daryti taip, kaip norisi, nes kitas už tave tavo gyvenimo nenugyvens. Pati supratau, kad jei nebūčiau to padariusi, dabar greičiausiai studijuočiau kažką su daile, nors dabar suprantu, kad tai tikrai ne man“, – kalbėjo Milda.
Jos teigimu, nereiktų bijoti ir anglų kalbos spragų: „Kiek girdėjau iš kitų, daugelis bijo, kad truks anglų kalbos žinių, kad jos prastos, bet visko išmokstama.“
