Į ežerų kraštą tik už 4,40 eur
Tikriausiai ne vienam yra gerai pažįstama situacija, kai važiuoji taksi, o salone tvyro tokia įtampa, kad atrodo ji lyg styga tuoj ims ir nutruks. Taip prasidėjo mūsų kelionė iš Vilniaus į Ignaliną bei šalia jos esantį Palūšės kaimą.
Įtampos priežastis paprasta: mes, du ponai, nusprendėme pataupyti savo kojas ir į Vilniaus geležinkelio stotį nuvykti ne dviračiais, kuriais keliausime po Ignalinos apylinkes, bet taksi. Taksi dispečerė buvo informuota, kad į stotį keliaus du žmonės ir du dviračiai, bet į iškvietimą atvyko tam morališkai nepasiruošęs taksistas. Tad patariame visiems, kurie svajoja apkeliauti Lietuvą dviračiais, bet tingi minti iki traukinių ar autobusų stoties: minkite.
Šiaip ne taip atvykstame į Vilniaus geležinkelio stotį. Traukinio bilietas be moksleivio, studento ar senjoro nuolaidos kainuoja 4,40 Eur. Kadangi vykstame į Ignaliną su dviračiais, tenka susimokėti ir už jų vežimą – po 1,98 Eur. Vienam asmeniui kelionė traukiniu Vilnius-Ignalina-Vilnius kainavo 12,76 Eur.
Vietos, kuriose traukinyje galime pritvirtinti dviračius, randamos traukinio pirmame ir paskutiniame vagone. Dviračius nesunku pritvirtinti, tad jau po minutės ieškome vietų atsisėsti. Tik jau patogiai įsitaisę savo vietose, apžiūrėję, ar yra elektros rozečių, pastebime, kad traukinys yra beveik pilnas.
Traukinys iš stoties pajuda 11 valandą 45 minutės. Nors Ignaliną pasieksime už šiek tiek mažiau nei dviejų valandų, tik traukiniui pradėjus važiuoti, dauguma keleivių išsitraukia savo maistą ir pradeda jį valgyti: kas baigia kebabą, kas valgo vaisius. Po kelių minučių įsidrąsiname, išsitraukiame dar ryte pirktas bandeles ir valgydami mėgaujamės vaizdu pro langą.
Svarbiausia – pavalgyti
Likusios dvi valandos praskrieja itin greitai, ypač tiems, kurie nusprendė pasnausti. Dar prieš traukiniui įriedant į Ignalinos stotį, palydovė Vaida, praeidama mus, perspėja, kad judėtume link savo dviračių ir pasiruoštume išlipti.
Išlipę stotyje pastebime, kad esame ne vieninteliai, kurie sugalvojo iš Vilniaus į Ignaliną atsivežti dviračius ir keliauti į Palūšės kaimą. Pora iš Vilniaus sako, kad spontaniškai sugalvojo aplankyti Palūšę, neturi tikslaus plano, ką veiks, tik tikisi, kad jų nesulis. „Tai turistinė, romantinė ir kūrybinė kelionė“, – nusijuokia vilnietė. Atsisveikiname su pora: jie iškart mina į Palūšę, o mes nusprendžiame pavalgyti Ignalinoje.
Nors maitino vietų Ignalinoje yra ne viena, nusprendžiame papietauti kavinėje „Žuvėdra“: ten pat yra įsikūręs ir „Žuvėdros“ pramogų parkas. „Žuvėdra“ nuo geležinkelio stoties yra nutolusi apie 2 kilometrus. Važiuodami link restorano, dar sustojame prie paminklo tremtiniams.
Atvykę pamatome, kad „Žuvėdra“ ne tik restoranas, bet ir viešbutis: aplink zuja merginos, kurios nešioja patalynę. Su pavydu nužvelgiame lauko terasą ir atsisėdame viduje, nes būtinai reikia elektros rozečių. Kainos restorane nėra didelės, tad piniginės nenuskriaudžia. Pavyzdžiui, vištiena sūrio patale kainavo 5,80 Eur, o vištienos krūtinėlė įdaryta mocarella kainavo 6,60 Eur.
Ilgiausias skrydis per ežerą Lietuvoje
Pavalgę nusprendžiame išbandyti savo skrandžių tvirtumą ir nužingsniuojame į pramogų parką. Čia mus pasitinka 24 metų Ignalinos gyventojas Nikolajus, kuris praveda instrukciją: ką galima ir ko negalima daryti parke, besikarstant ant medžių. Pastebime, kad restorano terasa yra su vaizdu į ežerą ir parką, tad kol tėvai ilsisi ir virškina maistą, vaikai gali pasikarstyti medžiuose.
Instruktorius Nikolajus pasakoja, kad Ignalinoje esantis šuolis per ežerą yra ilgiausias visoje Lietuvoje –skrieti lynu ten reikia net 320 metrų. „Šioje ežero pusėje tenka užlipti į 18 metrų aukštį, kad atliktumėte šuolį, o kitoje pusėje – į 22 metrų aukštį“, – sako instruktorius. Skrydis per ežerą žmogui kainuoja 5 eurus, o viso parko lankymas – 10 eurų.
Kol bandome užkopti į medyje esančią šuolio aikštelę, Nikolajus pasakoja, kad Ignalina – itin sportiškas kurortinis miestelis. „Iš Ignalinos yra kilę daug sportininkų. Čia užaugo Tomas Kaukėnas. O ir žiemą turime, ką veikti – yra slidinėjimo trasa ir net visas Žiemos sporto centras.
„Aš pats kilęs iš šių kraštų, man čia labai patinka. Ramu – kaip kaime, bet kurortinis miestelis. Užsieniečiai čia atvyksta ne tam, kad viešbutyje pabūtų, o pasimėgautų gamta“, – džiaugiasi Nikolajus.
Perspėjo saugoti lietuvišką gamtą
Po pasikarstymų ir skrydžio per ežerą pradedame dviračiais minti į Palūšę. Minti tenka apie 5 kilometrus. Yra įrengtas patogus dviračių takas, tad saugu važiuoti ir su vaikais. Visą laiką važiuojant šalia yra ežeras, bet kada galima sustoti ir išsimaudyti skaidriame vandenyje. Bevažiuojant dviračiu pastebime, kad ore tvyro labai malonus, pažįstamas kvapas. Tačiau tik po kelių minučių suvokiame, kad kvepia ne bet kuo, o žemuogėmis, tad sustojame pasistiprinti.
Tik įvažiavus į Palūšę galima lėkti maudytis į Lūšių ežerą: įrengtas paplūdimys, yra ir lieptukų. Palūšės bare-valtinėje galima užkąsti arba išsinuomoti valtį. Valties nuoma valandai – 6 eurai.
Kol grožimės ežeru, pastebime link mūsų einančią porą. Pasirodo, tai vokiečių turistai Peter ir Brigita. Pora atskleidžia, kad Lietuvoje žada būti 3 arba net 4 savaites. „Buvome Kaune, Trakuose, Vilniuje, Birštone. Birštonas buvo pirmasis miestas, kurį pamatėme. Buvome nustebinti, nes ten viskas it nulaižyta. Bet tas sveikas vanduo – neskanus“, – nusijuokia Peter.
Anot jo, vokiečiams įspūdį paliko Birštono švara. „Tada atvykome į Kauną ir supratome, kad ne viskas Lietuvoje taip švaru kaip Birštone. Bet Palūšė... Palūšė mums labai patinka. Vanduo nuostabus, o nacionalinis parkas mus tiesiog sužavėjo. Manome, kad liksime čia ilgiau, kad pasimėgautume gamta“, – sako vokietis.
Pora patikino, kad lietuviška gamta yra panaši į vokišką, tik Lietuva turi vieną pranašumą: Peter įsitikinęs, kad vokiškos gamtos grožį suniokojo žemės ūkis. Jis džiaugiasi, kad Lietuvoje yra dar tokių vietų kaip Palūšė, kur yra išlikusi natūrali gamta, aplink nėra tūkstančių hektarų dirbamos žemės.
110 kilometrų maršrutas
Atsisveikinę su turistais, pajudame link Aukštaitijos nacionalinio parko lankytojų centro (Lūšių g. 16, Palūšės k.). Lankytojų centre ar parko internetiniame puslapyje galima rasti daugybę maršrutų, dėl kurių galima susipažinti su parko gamtinėmis ir archeologinėmis vietomis. Geriausia apie maršrutus būtų klausti lankytojų centro darbuotojo Lino Stanaičio, mat jis pats ir sudarė didžiąją dalį maršrutų ir gali patarti, kur keliauti turėtų dviračių, valčių ar žygiavimo mėgėjai. Taip pat yra maršrutų ir tiems, kurie keliauja automobiliu. Trumpiausi maršrutai yra pusdienio, o ilgiausi – net dviejų parų.
Ypač viešint Ignalinos krašte rekomenduojama išbandyti vandens maršrutus. Kaip pasakoja L. Stanaitis, Aukštaitijos nacionalinis parkas yra vandenų parkas – 15 proc. teritorijos yra vanduo. „127 ežerai didesni nei pusė hektaro. Ežerai jungiasi upeliais, protakomis, galima keliauti iš vieno į kitą valtimis, baidarėmis. Jeigu pradėtume kelionę Uteno ežere, tai vienintelė vieta, kurioje užkliūtume, būtų prie Ginučių vandens malūno. O jei pradėtume nuo Palūšės, tai galima nuplaukti iki Baltijos jūros, neišlipus iš valties“, – sako L. Stanaitis. Ežerų, priduria jis, Ignalinos apylinkėse yra virš 200.
L. Stanaičio siūlomas pusdienio maršrutas būtų plaukti iš Palūšės į Kaltanėnus. Tačiau reikėtų atminti, kad norintys sugrįžti į Palūšę jau valtyje ar baidarėje praleis visą dieną.
Būtent vandens maršrutus parko darbuotojas siūlo šeimoms, kurios keliauja su vaikais. L. Stanaitis nusijuokia, kad įsodini vaiką į baidarę, tu plauki, o vaikai tik dairosi. Taip pat prie kiekvieno ežero galima rasti po stovyklavietę, tad nakvynės vieta – garantuota.
„Galima keliauti ir dviračiu. Galima dviračiu apsukti didelį ratą, tai 110 km dviejų dienų maršrutas. Tai iššūkis“, – sako L. Stanaitis ir juokdamasis priduria, kad pats tą kelią įveikė per vieną dieną.
Šalia lankytojų centro yra ir akmens amžiaus ekspozicija, kurioje galima pamatyti, kas slypi pilkapių viduje. L. Stanaitis sako, kad pilkapių Ignalinos krašte daug.
Po ekspozicijos apžvelgimo atsisveikiname su L. Stanaičiu ir einame apžiūrėti seniausią medinę bažnyčią Lietuvoje, kuri seniau buvo pavaizduota ant 1 lito banknoto. Palūšės Šv. Juozapo bažnyčia buvo pastatyta nenaudojant nė vieno vinies, tad ją tikrai verta aplankyti.
Audra prie audringo ežero
Kadangi Palūšėje tikrai yra ką veikti, nusprendžiame pasidomėti, kur galima pernakvoti. Viena iš tokių vietų yra „Tikki Inn“. Čia šeimininkauja Audra. „Pažįstu kunigą vienuolį, su juo susitikau po 20 metų, jis man pasakė: Ką Audra veikia prie šio ežero? Sakau – neturiu jokio supratimo. O jis atsako: pavadinimas Lūšiai yra ne nuo žodžio lūšis, o nuo lūšus. Lūšus reiškia audringas. Tai Audra prie audringo ežero išpildo savo likimą. Man tiko, prilipo“, – juokiasi moteris.
Audra siūlo ne tik įdomią nakvynę ant medžių pakabintose palapinėse ar tipyje (indėniškoje palapinėje), bet ir keletą pramogų: aqua jogą ant irklenčių, pasiplaukiojimai irklentėmis, kanojomis, baidarėmis. Naujausia jos pramoga: pasiplaukiojimas naktį skaidria baidare, kuri apšviesta LED lemputėmis.
Pirmiausia nužingsniuojame pažiūrėti medžiuose kabančių palapinių. „Buvo tokių klientų, kurie norėdavo prisiglausti, kai būdavome pilni. Kilo mintis, kad reikia pasiūlyti žmonėms kitokį miegojimo būdą. Šlaite sugalvojome iškabinti palapines. Turime dvivietes ir keturvietes palapines. Smagu miegoti ir po vieną, ir poromis, jei abu poros nariai panašiai sveria, nes kitaip gali įvykti „sumuštinio taisyklė“, – juokiasi Audra. Tokios dvivietės palapinės kaina nakčiai yra 20 eurų.
Taip pat Audra siūlo tokias palapines pasiimti ir plaukti kanojomis, kurios turi variklius. Ji pasakoja, kad seniau žmones 10 dienų plaukdavo didįjį ratą ir ji siekia tą tradiciją atgaivinti. Toks malonumas, sako Audra, kainuoja nakčiai 60 eurų. Į kainą įeina kanoja, palapinė, kilimėliai, miegmaišiai.
Kita siūloma nakvynės vieta – indėniškas tipis. „Čia galima ir ugnį užsidegti. Gali miegoti iki 30 žmonių. Jei nakvoja virš 20 žmonių, tai kaina 250 eurų nakčiai. Jei nakvoja 10-50 žmonių, tada nuo kiekvieno žmogaus po 10 eurų“, – sako Audra.
Apžiūrėję tipį, keliaujame išbandyti skaidrią kanoją. Ja plaukti itin įdomu, nes puikiai matai, kas slypi ežero dugne. Pasiplaukiojame dar irklente ir nusprendžiame, kad metas grįžti į Ignaliną.
Paplūdimyje vietoj čeburekų – blynai
Bemindami suprantame, kad esame išalkę, tad užsukame į pagrindinį Ignalinos paplūdimį. Čia stovi Ignalinoje jau išgarsėjęs „Ferdžio blynų“ vagonėlis. Ignalinos turizmo ir informacijos centro darbuotojai mus buvo įspėję, kad tai itin populiari vieta, tad blynų, kurių kaina 2,50 eurų, gali tekti palaukti. Tačiau atvykstame jau vakarop ir iškart gauname blynų. Ant šalia esančio staliuko įsitaisiusi Ferdinando mama: kelias valandas miške ji rinko voveraites, kad rytoj sūnaus klientai galėtų valgyti blynus su voveraičių įdaru.
Sukirtę savo blynus, patraukiame į stotį. Šįkart traukinyje esame kone vieninteliai. Bilietus tenka pirkti traukinyje, nes stotis jau nebedirba. Į Vilnių grįžtame 22 valandą ir 9 minutės. Kadangi Ignalinos apylinkėse tikrai yra daug lankytinų vietų, rekomenduojame čia vykti su nakvyne.
Aplink Ignaliną yra apie 60 stovyklaviečių, kaimo turizmo sodybų ir kitų apartamentų. Vidutinės kainos žmogui sodyboje yra 15-25 eurai nakčiai.
