Visą vasarą, arba net dvylika sekmadienių „Teleloto“ žaidėjai varžėsi dėl pasakiškos pinigų sumos. Loterijos organizatoriai paskaičiavo, kad jeigu asmuo kas mėnesį uždirbtų po tūkstantį eurų į rankas, tai 120 tūkstančių būtų viso dešimtmečio atlyginimas. Praėjusį sekmadienį atėjo metas šiuos pinigus kažkam padovanoti. Į televizijos studiją atvyko dešimt iš dvylikos pretendentų, du taip ir nesikreipė į loteriją.
Visi pretendentai buvo garantuoti, kad namo išvažiuos bent jau su paguodos prizu – 300 eurų. Tačiau kiekvienas norėjo to pagrindinio kąsnelio, sumos, kuri gali stipriai pakeisti gyvenimą. Tarp pretendentų buvo emigracijoje Norvegijoje senelių slaugytoja dirbanti Sandra, skaitliukų tikrintojas iš Širvintų Jonas, nuosavą sodybą svajojanti nusipirkti logistikos ekspertė Rima iš Kauno, Algirdo Mykolo Brazausko medžioklės draugas, 84 metų pensininkas Vytautas Vladas, loterijoje ne pirmą kartą laimintis Arnoldas iš Kauno ir kiti. Visi jie iš laidos vedėjos Ievos rankų traukė po raudoną voką, kurio viduje ir buvo atsakymas – gaus paguodos prizą, ar visus 120 tūkstančių.
Iš dangaus pasipylė spalvoti konfeti, o pati pirma pretendentų eilėje stovėjusi daugiavaikė mama Jurgita ėmė klykti ir stvėrėsi už galvos. Būtent jos voke slėpėsi didysis prizas. „Susapnavau skaičių „2“. Labai aiškiai regėjau sapnuose, kad būtent dvejetas man atneš pergalę. Todėl, kai pasiūlė traukti voką – net neabejojau, kurį rinktis – antrą iš visos krūvos“, - netrukus po laimėjimo savo sprendimą komentavo ji. Pas mamą į glėbį tuoj pat atskubėjo devynmetė moters dukra. Jos apsikabino ir abi puolė į ašaras... Tų pinigų joms labai reikėjo.
Po filmavimo Jurgita vis dar šluostydama laimės ašaras nuo savo skruostų skambino tėvams, vyrui, vyriausiajam sūnui. „Dabar mūsų gyvenimas pasikeis, viskas bus kitaip“, – kažkam tarė, vos rinkdama žodžius.
Šios trisdešimt trejų metų moters gyvenimas nebuvo lengvas. Pirmą kartą mama ji tapo dar mokyklos laikais – vos aštuoniolikos metų. Ir taip iki dabar gyveno, atsidavusi motinystei. Jurgitos namuose – trys pypliai ir vienas jau paauglys, penkiolikametis sūnus. „Viską atiduodu vaikams, viską darau dėl jų. Taip pati pasirinkau, nedaryti kažkokios karjeros, nevažiuoti į užsienį, o būti su jais. Auginti juos ir išleisti į gyvenimą. Iki šios dienos mano gyvenimas buvo tas pats per tą patį. Vaikai, namai, vyras. Daugiau nieko nemačiau, niekur nekeliavau. O norų tikrai buvo, ypač kai draugai pasakodavo, kaip užsienio šalyse gražu, kaip malonu jūroje išsimaudyti. Svajojau apie tai, bet žinojau, kad negalime sau to leisti“, – apie savo gyvenimą pasakoja Jurgita iš Dirvėnų kaimo, Tauragės rajone. Kaip pati sako - šeši kilometrai už Žygaičių, nes tose apylinkėse tik juos žmonės žino.
– Kas bus, kai grįšite į kaimą? – paklausiau laimėtojos.
– Tikriausiai atsiras daug netikrų draugų, senų pažįstamų, kurie vėl norės bendrauti. Bet ačiū, nereikia. Man svarbiausia yra mano šeima.
– Ar daugiavaikę mamą gimtajame kaime žmonės gerbia ir myli?
– Kai pirmą kartą pastojau buvo visko, daug kas sakė, kad buvau per jauna ir, kad nesugebėsiu, kad prapulsiu. Bet štai – visi vaikai gražūs, sveiki, laimingi. Dabar tų apkalbų mažiau, užsitarnavau savo vardą.
– Tikriausiai labai sunku auginti keturis vaikus?
– Esu pripratusi prie visko, nesiskundžiu, ne tokio aš būdo. Vyriausiam sūnui Klaudijui jau penkiolika, jis labai daug padeda prižiūrint mažesnius. Mažiausiai dukrytei metai ir du mėnesiai, su ja daugiausiai reikia užsiimti, bet mūsų šeima rūpestinga, vieni kitais rūpinamės.
– Jūsų pavardė mergautinė, ar esate vieniša mama?
– Jau dešimt metų su vyru gyvenam, viskas gerai santykiuose, bet vestuvėms pinigų niekaip neradome. Tai tam vaikui reikia, tai kitam, taip tie pinigėliai visada greit išeidavo. Vestuvės paskutinėje vietoje visada, nors ir draugai ir giminės pastoviai prašė – ženykitės, greičiau ženykitės. Sakėm: pasitaupysim ir reikės iškelti šventę. Bet dabar atrodo net taupyti nereiks, pinigų pagaliau yra. Bus ir vestuvės.
– Ką jums reiškia tokia didelė suma – 120 tūkstančių eurų?
– Tiesą pasakius net negaliu įsivaizduoti kaip atrodo tokia didelė pinigų krūva. Banko sąskaitoje daugiausiai kiek per savo gyvenimą turėjau, tai tikriausiai buvo koks tūkstantis. Susitaupyti daugiau niekaip neįmanoma, ypač kai kaime gyveni. Iš kur ten tokie pinigai, baikit juokus. Todėl man šita suma yra svajonė, pinigai, kurie labai daug gali pakeisti.
– Žinoma, privalau paklausti, ką darysite su pinigais, ką pirksite, o gal kokias nors skolas padenginėsite?
– Dėl šito esame ramūs – skolų pas mus nėra. Gyvename taupiai, skaičiuodami. Kur tuos pinigus reiks dėti galvosime, aš manau kokį mėnesį ramiai pagyvensim, kol susivoksiu, kad tikrai laimėjau. O tada vyro prašysiu padėti, jis pas mane protingas, tikrai sugalvos, kur teisingai išleisti.
– Bet juk svajonių tikrai turite?
– Žinoma, visi žmonės jų turi. Tikriausiai atnaujinsime buitį - bus kapitalinis remontas, nauji baldai. Ir dar, ko labai labai norėčiau – tai pakeliauti. Niekur nesu skridusi, net nebuvusi prie lėktuvo. Žinote, šešių asmenų šeimai bet kokios atostogos būtų labai labai brangu. O dabar pagaliau galėsime sau tai leisti. Dukros kumynas gyvena Ispanijoje, prie Barselonos. Sakė, kad ten gražu, todėl noriu nuskristi ir tas palmes pamatyti. Kur dėti likusius pinigus, tikrai reikės gerai pagalvoti.
– Visada įdomu, kodėl laimėtojui taip pasisekė. Kodėl ne man, o būtent jums?
– Net nežinau, sunku paaiškinti. Loterijose žaidžiu retai. Būna daug daug žaidi, nieko nelaimi, tada nustoji, nes praeina tas tikėjimas. Tada po kiek laiko vėl perki... Ir va – šią vasarą du sekmadienius iš eilės laimėjau. Dalyvavau telefoninėje loterijoje „1634“, kur pavyko laimėti 300 eurų, o lygiai po savaitės tapau pačia pirma pretendente laimėti „Dešimtmečio atlyginimą“.
– Ar tas laimingasis bilietas buvo kuo nors ypatingas?
– Pirkau Tauragėje, nors žadėjau jo nepirkti, nes kažkokie negražūs skaičiai pasitaikė – daug besikartojančių. Ai, po to pagalvojau – kaip bus, taip bus. Nors tikrai netikėjau. Tą dieną vieną bilietą pirko ir vyras. Bet jis nieko nelaimėjo.