Viskas prasidėjo nuo kolegės netikėto pareiškimo

Praėjusį rudenį surengtame projekte net dešimt skirtingų verslų turėjo galimybę tobulėti, padedami patyrusių Lietuvos verslininkų. Įgyvendinant projektą taikoma Kanadoje sukurta metodologija. V. Orkinė sako, kad verslas nebuvo sukurtas per vieną dieną, – link verslo idėjos ji keliavo palaipsniui, iš lėto.

„Juvelyrika mane sudomino, kai mokiausi Suomijoje. Gyvenau su kolege, ji studijavo architektūrą ir lankė juvelyrikos būrelį. Vieną dieną grįžusi sako: „Pasidariau žiedą.“ Paklausiau, kaip suprasti „pasidariau“, kaip taip įmanoma? Ji papasakojo, kad juvelyrikos būrelyje iš tikro metalo mokosi daryti tikrus papuošalus. Man tai nuskambėjo kaip egzotika, pagalvojau, kad būtų įdomu pabandyti, tik Suomijoje studijos buvo rimtos, „Erasmus“ studentai turi ir popamokinės veiklos, taigi tuomet į tą būrelį man nueiti nepavyko. Galvojau, grįšiu į Lietuvą – susirasiu“, – apie atrastą hobį, kuris tapo verslu, pasakoja V. Orkinė.

Pašnekovė neslepia, kad sugrįžus buvo ne taip lengva rasti juvelyrikos kursus, tačiau ji neprarado vilties ir po kelių bandymų įsiprašė mokine pas vieną juvelyrą. Savarankiškai dirbanti juvelyrikos namų įkūrėja sako, kad jos darbai turi kelias kryptis.

„Juvelyrikos namai, pirmiausia, yra vieta, kur gali išsirinkti juvelyrinį kūrinį. Autorinis kūrinys gali būti ne vieno autoriaus, kaip yra paprastai, – čia mes suburiame 20 talentingų juvelyrų, tad žmogus turi galimybę išsirinkti kūrinį pagal jam patinkantį stilių. Taip pat atstovaujame vienam garsiausių juvelyrų – Aleksandrui Šepkui iš Niujorko. Mūsų bendradarbiavimo pradžios istorija gana ilga, jis yra mano dievukas, pavyko prikalbinti. Kas nori jo darbų, gali ateiti, išsirinkti, – jie bus pagaminti Aleksandro studijoje Niujorke ir atkeliaus pas mus, – pasakoja V. Orkinė. – Taip pat įgyvendiname bet kokias juvelyrines svajones, kokias tik žmogus sugalvoja, – turime dirbtuves už sienos. Dar užsiimame viena veikla – juvelyrikos degustacijomis. Tai renginiai, kuriais mes siekiame edukuoti, kad žmonės pažintų, kas yra juvelyrika, kad tai – meno šaka. Supažindiname su autoriais, jų darbais, su technologinėmis subtilybėmis, paaiškiname, kaip paruošti medžiagas, taip pat – kuris smaragdas yra geras ir kuris ne toks geras.“

Foto: Asmeninio archyvo nuotr.


Degustacijų renginiuose juvelyrikos namai kviečia ragauti ne tik akimis – gomurį lepina ir skandinaviškos virtuvės atstovas šefas Deivydas Praspaliauskas.

Pirmas išėjimas į viešumą daug ką nustebintų

V. Orkinė sako, kad jai vis dar sunku save įvardyti tik verslininke arba tik kūrėja, nes abu dalykai jos gyvenime neatsiejami. Į kūrybinius procesus įsitraukusi moteris teigia, kad kūryba jai – vienas didžiausių malonumų, tad jo atsisakyti neketina. Anot pašnekovės, ji mėgaujasi ne tik pačiu kūrybos procesu, bet ir momentu, kai pagamintas papuošalas pasiekia užsakovą, – kai žmogui patinka darbas, tai tampa stipriu užtaisu judėti į priekį. Verslo pusė – taip pat kūrybos dalis, nes tai nėra tik skaičiai ar prekės.

„Turėjau ambicijų gauti meno kūrėjos statusą, nes esu baigusi meno mokslus ir jaučiu kompleksą prieš tuos juvelyrus, kurie baigę juvelyrikos mokslus – turi aukštąjį ar profesinį išsilavinimą. Mano ambicijos gauti meno kūrėjos statusą buvo ir dėl to, kad aš galiu ką nors padaryti. Kad tai įgyvendintum, reikia surengti autorinę parodą, į ją turi ateiti meno kritikas ir parašyti recenziją. Surengiau parodą. Norėjau, kad ji būtų ne kur nors galerijoje, kur ateis tik mano draugai, o viešoje vietoje. Susitariau su prekybos centru, kad man leistų surengti parodą jų centrinėje aikštėje. Tai kitoks sprendimas, ir juvelyrams atrodė, kaip galima prekybos centre organizuoti autorines juvelyrikos parodas? Sakiau, padarysiu viską estetiškai, kad tai nebūtų pigu, ir paroda pasiteisino. Tuo metu auginau dukrą, sėdėdavau prekybos centre su vežimėliu, stebėdavau, kiek žmonių ateina, – labai įdomu buvo. Tuomet gal ir nebuvo jų labai daug, bet kai kurie atėjo po dvejų metų, sakė, kad matė mano darbus prekybos centre ir išsisaugojo kontaktus“, – apie drąsų pirmąjį žingsnį visuomenės link pasakoja juvelyrikos kūrėja.

Į smulkiojo verslo akademiją „Kiekvienas gali“ V. Orkinė sako ėjusi dėl noro įsipareigoti tiek sau, tiek kitiems ir tikslingai auginti savo verslą.

Keliai suvedė su ypatinga mentore

„Perskaičiau programą ir mane suintrigavo. Be to, norisi dar vieno impulso augti. Smulkiojo verslo akademija yra tam tikras įsipareigojimas – tavo mentoriams, tiems žmonėms, kurie tave priėmė į komandą (atranka buvo gana didelė). Pagalvojau, jei įsipareigosiu, tada tikrai padarysiu, nes kai esi pats sau bosas, tai gali pasakyti „rytoj“, gali pasakyti „poryt“, ir viskas yra gerai. Mano mentorė – Rūta Merkytė iš „Manillos,“ ir aš sakau, kad suveikė kažkokia chemija – mums su Rūta labai lengva ir labai įdomu, paprasta kalbėti apie dalykus, kurie rūpi, aš neįsivaizduoju, ar buvo galima parinkti geresnį mentorių man. Ji uždavė labai daug klausimų iš skirtingų pusių apie tai, ko aš niekada nesu pagalvojusi. Klausimus užduoda tiesiai šviesiai. Ji tikrai gilinosi ir labai domėjosi“, – patirtimi dalijasi pašnekovė.

Foto: Asmeninio archyvo nuotr.


Juvelyrikos namų įkūrėja sako, kad pagalba buvo itin vertinga – teko išmokti kelti tikslus, atsirinkti, kas pelninga, o kas ne, mat daug dalykų darydavo iš idėjos, neskaičiavo, kiek nuostolio suteiks kūrinys. Atsirinkus, kas turi likti vitrinose, padedant mentorei, dėmesys skirtas ir elektroninei prekybai.

„Ji mus skatina pasitempti, taigi jau pradėjome daryti pirmuosius žingsnius – kuriame naują internetinę svetainę, kad ji būtų patogesnė mūsų vartotojams. Produktas yra prabangos prekė, tad jo paprastai nenusipirksi, tačiau kai kurie žmonės iš mūsų yra pirkę ne vieną, ne du ir ne tris kartus, mus pažįsta, žino, ką darome, kaip darome, daug ką yra matę ir jiems patogu užsisakyti internetu. Dar viena sritis – rinkodara. Po pokalbio su Rūta supratau, kad į rinkodarą mes neinvestuojame visai. Aš galvodavau, kad investuojame, bet iš tų visų procentų, skaičiavimų ir logikos, kiek reikia įdėti, panašu, jog būtina skirti gerokai daugiau, taigi dabar darome paruošiamuosius žingsnius, ir manau, kad rinkodaros kampanija ims veikti vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje“, – sako V. Orkinė.

Pataria pasitikėti kolegomis: kitaip visada dirbsite vienas

Tiek pandemija, tiek karas Ukrainoje turėjo įtakos ir juvelyrikos namų veiklai. „Pradėsiu nuo Ukrainos: tai skaudesnė tema ir net nepamatuojamas problemos gylis. Tuo metu, kai išgirdome apie karą, mažai kas rūpėjo ir pačiai buvo kažkokia apatija viskam. Aš išvažiavau trumpų atostogų, kad „prasipūsčiau“ galvą, kad vėl pradėčiau galvoti, ką ir kaip reikia daryti be to, jog būtina teikti paramą Ukrainai. Iš klientų jaučiame, kad jie apie tai galvoja, aišku, kaip ir daugeliui verslų, aktuali žaliavų gavimo problema – auksas iškart brangsta, bet tai tik pinigai, viskas išsispręs. Jei kalbėtume apie pandemiją, pirmas karantinas mums buvo labai labai baisus, turėjome gal kokius du užsakymus, pardavimai siekė maždaug tik 500 eurų, tai į įmonę įnešiau savo pinigų, kad išmokėčiau darbuotojams atlyginimus. Nesinorėjo visko užbraukti. O vėliau pandemija tapo įprasta, dirbome, kaip dirbę, ir Kalėdos gal net buvo geresnės nei bet kuriais metais. Manau, kad žmonės tiesiog turėjo mažiau pasirinkimo – negalėjo dovanoti kelionių, įspūdžių dovanų, masažų ar pan., tai rinkosi juvelyriką“, – sako juvelyrė-verslininkė.

Meno kūrinius iš įvairių metalų kurianti ir juos parduodanti juvelyrikos namų įkūrėja V. Orkinė teigia dalyvaudama projekte išmokusi pavesti darbus kitiems ir tą gali patarti jau savo pavyzdžiu – jei veikla ar paslauga atima Jūsų laiką ir jo mažiau lieka strateginėms, kūrybinėms ar kitoms vertingesnėms veikloms, tuos darbus būtina perleisti kitiems.

„Pradžioje atrodo, kad aš geriausiai viską galiu, aš greičiau tą padarysiu, bet iš tiesų taip ir dirbsite praktiškai vienas. Jei norite augti, turite perduoti tam tikrus darbus ir pasitikėti“, – pataria moteris.