Dviejų ypatingų verslų įkūrėjai dalijasi savo patirtimi. Vienas verslas – renginių ir švenčių organizavimas. Jam, atrodytų, per karantiną galėjo būti „amen“, tačiau greito persiorientavimo šio verslo vadovė galėtų pamokyti ir kitus. O ir pati sakosi turinti ko dar išmokti. Antrasis verslas – ypatingos misijos vedinas restoranas, kurio įkūrėjas, nepaisant sėkmės, verslininku savęs nė nelaiko. Kokie klausimai jiems, atrodo, atlaikiusiems tokius didelius iššūkius, vis dar kyla?
Kaip išgyveno renginiai?
Renata Pažūsienė – įmonės „Linksmadieniai“ įkūrėja. Jos verslas, nors ir laikomas smulkiuoju, tačiau rinkoje gyvuoja jau seniai.
„12 metų kuriame įdomius renginius ir geras emocijas. Nuo privačių švenčių iki renginių arenose. Prieš 6 metus atidarėme veiksmo žaidimų su aktoriais erdvę „Labyrinthus“, kurioje suaugę ir paaugliai patenka į realius nuotykius, lyg būtų veiksmo filmų herojai“, – pasakojo R. Pažūsienė.
Nuo vaikystės moteris svajojo turėti savo teatrą, lankė teatro būrelį. Todėl dabartinė galimybė kurti kitiems renginius, šventes, tai įprasmina.
„Tėtis dirbo kultūros namuose, tad augau menininkų aplinkoje. Baigusi mokyklą visgi pasirinkau studijuoti ekonomiką ir finansus, bei įsidarbinau tarptautinėje įmonių grupėje. Viena iš grupės įmonių buvo renginių organizavimo įmonė. Turėdama galimybę stebėti tos įmonės veiklą supratau, kad pramogų kūrimas ir jų vystymas yra mano pašaukimas. Motinystės atostogos tapo galimybe pasitraukti iš užimamų įmonės vadovės pareigų ir pradėti įgyvendinti savo svajonę.
Su savo geriausia drauge Jūrate, be galo organizuota moterimi, tuo metu taip pat ieškojusia naujų iššūkių, įkūrėme „Linksmadienių“ renginių agentūrą. Kad ir kaip norėjome organizuoti įmonėms renginius, bet 2009 metais, mums pradėjus veiklą, buvo ekonominė krizė ir visiškai nesisekė vadyboje. Netikėta man pačiai, pradėjome organizuoti vestuves. Iš pradžių kreipėsi draugai, po to draugų draugai ir tai netikėtai išsivystė į daugybę švenčių. Atrodo, vestuvių rinkos krizė visiškai nepalietė ir mums darbų tik daugėjo.
Prasidėjus 2020-ųjų pandemijai ir įvedus karantiną pirmus mėnesius buvome panikoje. Turime 1000 kvadratinių metrų patalpas, esame pasirašę joms nuomos sutartį. Tai – „Labyrinthus“ žaidimų erdvė Spaudos rūmuose, dar biuras Žvėryne, o pajamų buvo lygiai nulis. Džiaugiuosi, kad sugebėjome greitai persiorientuoti į nuotolinių renginių organizavimą. Sukūrėme savo autorinius nuotolinius komandos formavimo žaidimus, pardavinėjome partnerių siūlomas pramogas, įsirengėme TV studiją iš kurios transliavome visus kalėdinius online vakarėlius klientams. Buvo labai sunku, nes pajamų užteko tik nuomai sumokėti. Biuro teko atsisakyti ir persiorientuoti dirbti namuose, tačiau džiaugiamės, kad mūsų „Labyrinthus“ projektą pavyko išsaugoti“, – sakė moteris.
Šiuo metu verslas turi du didelius iššūkius, kuriuos išspręsti tikisi praėję atranką į „Swedbank“ organizuojamą „Kiekvienas gali“ smulkaus verslo akademiją.
„Pirmas. Siekiu rasti naujų būdų kaip padidinti didelių verslo renginių organizavimo pardavimus. Esame patyrę ir kompetentingi kurti didelius renginius verslo klientams, turiu surinkusi profesionalią komandą, bet dabar nematau galimybės įdarbinti profesionalaus pardavimų žmogaus, kuris pritrauktų dideles verslo įmones tapti mūsų klientais. Tikiuosi projekte pamatyti daugiau galimybių ir kelių įmonės apyvartai didinti.
Antras. Per karantiną gimė idėja sukurti visiškai naujo formato pažintinių žaidimų platformą. Internetinis startuolių verslas yra visiškai nauja, bet labai įdomi man sritis, todėl manau, kad „Swedbank“ projektas padėtų joje augti ir kurti naujus produktus.
Abu šie iššūkiai susiję tarpusavyje. Dabar mes tik stojamės ant kojų po eilinio nokdauno (karantino), bet labai džiaugiuosi, kad šią vasarą organizavome didelius ir puikius renginius.
Mūsų išgyvenimo paslaptis – kokybiškai ir atsakingai atliekamas darbas, atsidavimas tam ką darai, nuolatinių klientų pasitikėjimas ir šilti santykiai. Aš netikiu tokiu žodžiu, kaip „pasisekė“. Net loterijoje pirmiausia reikia bilietą nusipirkti – padaryti veiksmą. Man atrodo kad sėkmė yra kaip galimas, bet ne garantuotas rezultatas, kaip šalutinis poveikis įdėtoms pastangoms, darbui, sugebėjimams, organizuotumui ir t.t. Man atrodo, projektas mažiems verslams yra puiki galimybė tą sėkmę pagauti greičiau“, – tikisi R. Pažūsienė.
Verslas – gerumo misija
Tim van Wijk – restorano „Pirmas blynas“ direktorius. Restoranas ypatingas tuo, kad jame dirbantys žmonės turi negalią. Tokio verslo idėja jo įkūrėjui kilo pačiam padedant kitiems, mat pirminė šio nuostabaus vadovo profesija – socialinis darbas.
„Prieš trejus metus įkūrėme savo verslą. Kaip tik prieš kelias savaites persikėlėme į naują vietą. Esu iš Olandijos, savo šalyje studijavau socialinį darbą. Ten dirbau labai didelėje organizacijoje, kurioje padėdavau kitiems. Buvau vadinamasis „lankstus darbuotojas“ – kai ką nors reikėdavo pavaduoti per ilgesnes atostogas arba dėl ligos, nesvarbu, kurioje šalies vietoje, užimdavau to žmogaus poziciją dienai, kelioms savaitėms ar net mėnesiams.
Dirbau su vyresniais žmonėmis, padėdavau senoliams, taip pat su negalią turinčiais asmenimis, su vaikais. Dirbau namuose, kuriuose jie gyveno arba dienos centruose. Visose tose vietose man trūko vieno: niekur nebuvo kreipiamas didelis dėmesys į programų ilgalaikiam žmogaus įgalinimui kūrimą. Norėjau išeiti iš darbo, o tada mane pakvietė dirbti į kepyklą, kurioje dirbo dvidešimt žmonių su įvairiomis negaliomis. Tai buvo tam tikra darbo forma ir ji ryškiai skyrėsi nuo to, ką mačiau anksčiau. Viskas buvo tikslingai nukreipta į darbuotojų tobulėjimą ir įgalinimą.
Tuo laiku susipažinau su savo mergina, dabar jau – žmona, ji lietuvė. Po trejų bendro gyvenimo Olandijoje metų pagalvojome, kad būtų gerai persikelti į Lietuvą. Sutarėme pagyventi čia metus, o tada nuspręsti, kur liksime ilgesniam laikui. Taip ir likome. Bet tam, kad likčiau, man reikėjo rasti savo nišą, savo veiklą. Taip gimė dabartinio restorano idėja“, – pasakojo T. van Wijk.
Verslo įkūrėjas pasakojo iš pradžių stebėjęsis neįgalumo nematomumu Lietuvoje.
„Einant gatve atrodo, tarsi neįgalių žmonių nė nebūtų. Daugelio jų tiesiog nematai, lyg jie neegzistuotų. Pamaniau, galėčiau pritaikyti savo turimą patirtį versle ir pradėti samdyti neįgaliuosius, didinti problemos matomumą ir žmonių galimybes“, – sakė jis.
Pandemijos metu didžiausias iššūkis buvo ne finansai, o darbuotojų įgūdžių palaikymas.
„Dėl pinigų – mums labai padėjo valstybė. Didžiausias ačiū jai už visas išmokas ir palaikymą, jis leido verslui išgyventi. Tačiau sunkiausia buvo tai, kad sugrįžę po aštuonių mėnesių buvimo namuose darbuotojai buvo praradę didžiąją dalį įgūdžių ir visko turėjome mokytis iš naujo“, – prisiminė T. van Wijk.
Dabar įmonė džiaugiasi didesniu klientų ratu ir vėl puikiai dirbančiais bei vis daugiau galimybių įgaunančiais darbuotojais. Tačiau ko mokytis – dar yra.
„Aš nesu verslininkas. Aš – socialinis darbuotojas. Daugelį dalykų išmokau pats, per tuos trejus metus. Bet daugiausia išmokau tiesiog darydamas klaidas. Dabar verslas tikrai išaugo ir man reikia pagalbos daugybėje dalykų: norėčiau, kad išmanantis verslininkas patartų, ką toliau daryti būtų protinga ir kokie sprendimai verslui tinkamiausi“, – sakė „Pirmo blyno“ įkūrėjas.
„Kiekvienas gali“ smulkiojo verslo akademija pradės veikti su programa, kurioje 10 smulkiųjų verslų atstovų turės galimybę savo iššūkius spręsti, remdamiesi Kanadoje sukurta ir ten net Vyriausybės remiama verslo skatinimo metodologija. Taip pat visos programos metu šalia dalyvių bus jiems priskirti mentoriai – sėkmingai veikiančių verslų atstovai, kurie dalysis savo praktine patirtimi, įžvalgomis ir atradimais verslo augimo kelyje. Jų pranešimus galės stebėti ir „Delfi“ skaitytojai.
Registruotis galima čia.
