Mašiną pasistatėme didžiausioje miesto Švenčionių gatvėje. Tik išlipus pamatėme mažytę prekybos tinklo parduotuvę ir daugybę palei gatvę įsikūrusių krautuvėlių.
Įėjus į pirmą pasitaikiusią parduotuvę pro duris, šalia kurių buvo sustatyti keli gėlių trąšų maišiukai, patekome į nedidelę patalpą. Viduje šalia prekystalio klegėjo ir poreikius pardavėjai vardino šeši vyrai. Sprendžiant pagal asortimentą, čia žmonės ateina įsigyti ne tik sodininkystės prekių, bet ir įvairiausių žvejybos prietaisų, varžtukų, santechnikos detalių ir kt. Nusprendžiau neapsunkinti ir taip vos spėjančios klientus aptarnauti pardavėjos ir pasukau link šalia įsikūrusios kirpyklos pavadinimu „Kirpykla“.
Čia girdėjosi rusų, lenkų ir lietuvių kalbų mišinys. Viena iš kelių darbuotojų pasakojo, kad Nemenčinėje verstis šia grožio paslauga dabar yra sunku, nes atsirado daug namuose dirbančių kirpėjų, kainos išaugo, o ir žmonių dėl emigracijos žymiai mažiau.
„Anksčiau buvo truputį lengviau. Sunku pasidarė po euro įvedimo: kainos pakilo, mokesčių kiekvienais metais vis daugiau, be to, daug žmonių išvažiuoja. Čia pas mus Nemenčinėje kiekvienoje šeimoje yra bent po vieną išvykusį arba planuojantį išvykti. Dėl mažėjančio žmonių skaičiaus visiems blogiau – ir turgui, ir mums jaučiasi, bet pats miestelis tai gražėja“, – pasakoja „Kirpyklos“ darbuotoja.
Anot jos, rajone reikėtų labiau skatinti smulkų verslą ir tvarkytis su tais, kurie dirba namuose ir nemoka jokių mokesčių esą ten paslaugos yra suteikiamos už nepalyginamai mažesnes kainas. Kirpykloje, priklausomai nuo paslaugos tipo, plaukus moterys gali pasikirpti už 6–10 eurų.
Pardavėja: man čia gyventi gera
Besikalbant su kirpėja, šalia manęs, ant klientams skirtos sofos, atsisėdo dvi klientės. Pagalvojau, kad su savo klausimais trukdau darbą ir verčiu kirpyklos svečius laukti, todėl, palinkėjusi geros dienos, grįžau atgal į Švenčionių gatvę.
Toli ieškoti kito smulkaus verslo nereikėjo. Už poros žingsnių nuo kirpyklos pravėriau kaimiškos mėsos, pieno gaminių ir daržovių parduotuvės duris. Bent jau taip buvo rašoma ant parduotuvės stiklo.
Stipriai žuvimi kvepiančioje patalpoje viena iš krautuvėlės pardavėjų pasakojo, kad klientai šią vietą tikrai mėgsta. Anot jos, apsirūpinti kaimiškais produktais užsuka ne tik vietiniai, bet ir kitų miestų bei aplinkinių rajonų gyventojai.
„Klientų stoka nesiskundžiam. Užeina dažnai ir mums labai malonu, kad atvažiuoja pas mus net iš Vilniaus apsipirkti. Dažnai žmonės sužino apie mus per pažįstamus. Vienas perka ir tada draugams pasiūlo. Galiu pasakyti, kad per pastaruosius metus žmonių tikrai padaugėjo. Yra ir tokių, kurie prieš išvažiuodami į Airiją ar kur kitur ateina pas mus prisipirkti produktų. Jie sako, kad ten ne taip skanu“, – pasakoja lietuviškų prekių parduotuvėje dvejus metus dirbanti Svetlana.
Moteris tikina, kad Nemenčinėje jai gyventi gera. Gyvenimo būdas mieste – ne jai: „Aš pati esu kilusi iš Šalčininkų rajono, Deiveniškių miestelio, o čia gyvenu jau dešimt metų. Nors mano kolegė sako, kad jai miestas yra viskas, – rodydama į už prekystalio besikuičiančią draugę pasakoja Svetlana, – tačiau aš ten nenorėčiau gyventi. Aš neturiu ten ką veikti. Man patinka vasarą kažkur nuvažiuoti, gėlytes paravėti, palaistyti daržus, aišku, viskas priklauso nuo kiekvieno požiūrio“, – šypsosi Svetlana.
Visai kitokią produkciją pardavinėja už kelių metrų nuo krautuvėlės įsikūręs nemenčinietis Edgaras. Jis baltame kioske su dideliais stikliniais langais klientams siūlo įsigyti telefonų ir jų priedų, vasaromis akinius nuo saulės, o žiemomis kalėdines girliandas.
Parduotuvėlės savininkas pasakojo, kad prekiauti Nemenčinės mieste pradėjo todėl, kad prieš ketverius metus čia nebuvo nieko panašaus. Anksčiau Edgaras dirbo samdomą darbą, tačiau jį metė dėl finansinių nesutarimų su vadovais, be to, kasdienė kelionė iki Vilniaus jam užimdavo daug laiko.
Edgaras prekes gauna iš Lietuvos ir Lenkijos tiekėjų. Anot jo, kol kas uždirbamų pinigų savoms išlaidoms užtenka, tačiau ateityje planuoja plėtoti prekybą internete.
Picerijoje „Insiga“ mane pasitiko nustebusi picerijos direktorė Zyta Ruseckienė. „O tai jūs čia paskui straipsnį rašysite?“ – man nespėjus užduoti klausimo paklausė Zyta. „Aha, apie Nemenčinės smulkius verslininkus“, – atsakiau aš.
Zyta pasakoja, kad jos šeimos verslas, veikiantis jau ketverius metus, gali save tituluoti vienintele picerija mieste. Anot jos, per šiuos metus buvo visko – ir sunkių, ir lengvų momentų, tačiau daugiausiai problemų vis dar sukelia biurokratija ir įvairiausių popierių tvarkymas. Visos mažos picos čia kainuoja 3,50 Eur, vidutinės 5 Eur, o šeimyninės 7 eurus.
Zyta sako, kad gyvenimu Nemenčinėje mėgaujasi: „Kuo toliau, tuo labiau, – sako ji, – Vilnius netoli, susisiekimas geras, kelias sutvarkytas, tik vienos atkarpos trūksta. Čia nėra tiek judėjimo, tiek kamščių, čia yra gamta, ežeras ir upė. Viskas vietoje“, – džiaugiasi verslininkė.
Turguje prekiauja jau 20 metų
Snieguotą vidurdienį pagrindinėje miesto turgavietėje dirbo vos keli paviljonai. Užėjus į du iš jų sulaukiau neigiamo atsakymo – pardavėjos kalbėti nepanoro, tačiau trečiame kioskelyje kailiniais apsimuturiavusi prekeivė mielai sutiko papasakoti apie savo versliuką, kuriuo užsiima jau apie 20 metų.
„Na kaip, aš neturėjau darbo, kai atsikrausčiau į Nemenčinę, ir atėjau prekiauti į turgų. Anksčiau pas mus čia buvo mažas turgelis, tai sėdėjau prie staliuko, kažką atsiveždavau, pardavinėdavau, vėliau nusipirkau kioskelį. Dabar tai išvis gražu – prieš maždaug pusę metų pastatė šituos paviljonus“, – džiaugiasi pardavėja Lilė.
Moteris sako, kad nuosavas verslas jai teikia džiaugsmą, kadangi gali pati reguliuotis kainas ir artimiau pabendrauti su miestiečiais: „Aš galiu pigiau parduoti, galiu brangiau. Būna, kad ateina žmogus ir nori ką nors iš paskutinių centų nusipirkti, tai ir nuleidi jam kainą. Parduotuvėje žmogus ateina ir tiesiog nusiperka, o čia gali ir pabendrauti, pasikalbėti“, – prekybos turguje pliusus vardina Lilė ir priduria, kad nors eilės prie kiosko nesidriekia, tačiau pirkėjai tikrai užsuka. Moters parduotuvėlės lentynas prekės pasiekia iš Lenkijos.
Geografinė padėtis ir maža konkurencija
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis nesistebi, kad Nemenčinėje smulkus verslas ir specializuotos parduotuvės yra labai populiarios. Anot jo, daugelyje vietų Lietuvoje dėl gerų ekonominių sąlygų klesti smulkus verslas, tačiau ekonomistas svarsto, kad miesto geografinė padėtis yra itin palanki parduotuvėlių savininkams.
„Aš manau, kad Lietuvoje visur klesti smulkūs verslai, nes geros ekonominės sąlygos. Ekonomikos augimas spartus tiek Lietuvoje, tie eurozonoje, auga eksportas į Rusiją, į Vakarus, į Skandinavijos šalis, tai visų rūšių sektoriams pernai sekėsi tikrai neblogai. Manau, kad tas matosi ir Nemenčinėje. Galbūt miestas turi privalumą, kad yra netoli Vilniaus ir čia pigesnis nekilnojamasis turtas. Tad tai, žinoma, gali turėti įtakos, tačiau tikrai nemanau, kad ten yra išskirtinumas, kurio nerastumėte kituose miesteliuose netoli Vilniaus arba Kauno“, – kalba N. Mačiulis.
Nemenčinėje gyvena apie 5 tūkst. gyventojų. Be nedidelės „Maximos“ mieste veikia ir kitos kelios Lietuvoje žinomos parduotuvės, pavyzdžiui, „Koops“ ir „Aibė“.
Ekonomistas teigia, kad įvairių specializuotų parduotuvių kūrimąsi skatina ir mažas didesnį asortimentą turinčių parduotuvių pasirinkimas.
„Vienareikšmiškai, jeigu mieste nėra didelio prekybos tinklo, didelės parduotuvės, kuri tiektų visas įmanomas prekes nuo pieno iki padangų ir patalynės, tai atsiranda niša mažesnėms parduotuvėlėms. Tada mieste viena parduotuvėlė pardavinėja drabužius, kita automobilių prekes, trečia tik maisto produktus ar gėrimus – taip atsiranda specializacija. Aišku, vartotojui būtų patogiau nueiti į vieną parduotuvę ir viską iškart susipirkti, bet, darbo vietų prasme yra žymiai geriau, kai yra didesnė parduotuvių įvairovė“, – svarsto ekonomistas.
Anot Nemenčinės miesto seniūno Artur Komarovski, Nemenčinės mieste veikiančiose parduotuvėlėse prekėmis apsirūpina ne tik patys miestiečiai, bet ir aplinkinių kaimų ir miestelių gyventojai. Be to, kaip pats sako, aplink miestą kuriasi vis daugiau privačių namų savininkų, kurie prisideda prie parduotuvių apyvartos didinimo.
