Jeigu kada nors išgirsite, kad geriausi virtuvės šefai yra vyrai, supažindinkite tą žmogų su kauniete Inga Truminiene, sakoma reportaže. Pavargusi ieškoti darbo ji tiesiog ėmė ir įgyvendino vieną iš svajonių – kartu su vyru įkūrė modernios lietuviškos virtuvės restoraną Kaune.

„Aš manau, kad tos stiklinės lubos egzistuoja praktiškai visose srityse, tik tu su jomis susiduri tada, kai pradedi kažko rimtai siekti. Bet dabar pradėta labai daug apie tai diskutuoti tarptautinėje erdvėje. O kodėl jūs sakote, kad ir moterys gali gaminti, kodėl jūs nesakote, kad moterys taip pat gerai gamina, kaip ir vyrai, o tai gal ji geriau gamina?“ – klausia kaunietė.

Inga Truminienė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Inga tiki, kad kai žmogus daro tai, ką nori, rodos visas pasaulis slaptai padeda įgyvendinti užmačias. Tačiau pati plėšytis dėl „Michelin“ žvaigždučių neplanuoja. Ji sako, kad tegul dėl jų pešasi vyrai, nes jai svarbiausia, kad restorano svečiai jaustųsi laimingi: „ Aš tikrai labai noriu, kad žmonėms patiktų. Man tai labai svarbu ir daug svarbiau nei konkursai ar žvaigždutės“, – pasakoja šefė.

Nenorėjo dirbti biure

Viena geriausių pasaulio šefių teigia, kad restorane sukasi visas jos gyvenimas. Pati ieško naujų idėjų, pati jas įgyvendina ir pati renkasi produktus. Juokdamasi mergina pasakoja, kad namuose beveik nebūna, nes ten yra tik miniatiūrinė virtuvėlė. Anot jos, virtuvėlėje tilptų nebent puodas makaronų. Tikroji maisto laboratorija – vos už kelių šimtų metrų nuosavame restorane.

Foto: Asmeninio albumo nuotr.

„Pagrindinė priežastis, kodėl norėjau dirbti virtuvėje, yra laisvė. Dirbdamas biure, turi atvykti 8 val., vilkėti kostiumėlį, t.y., laikytis taisyklių. Virtuvėje taisyklių, kaip turėtum elgtis, yra gerokai mažiau“, – pasakoja restorano savininkė.

Apie nuosavą restoraną I. Truminienė svajojo dar vaikystėje – galva sproginėjo idėjomis, koks jis galėtų būti. Tačiau tėvų pastūmėta, moteris baigė neva praktiškesnes studijas – tik tas ekonomikos ir vadybos magistro diplomas taip ir netapo ramaus gyvenimo garantu.

„Ieškojau darbo biure. Galvojau dirbti pagal specialybę, bet man to darbo niekas nedavė. Gana ilgai ieškojau, buvo daug pokalbių, paskui nuo jų pavargau ir supratau, kad iš tiesų negaliu paaiškinti, kodėl man nepavyksta gauti darbo. Matyt, tai lemia kažkokios mano charakterio savybės, matomos personalo atrankų specialistams“, – svarsto moteris.

Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Grįžusi prie aistros – maisto gaminimo – I. Truminienė įgijo dar ir virėjo specialybę ir leidosi į avantiūrą – labiausiai patikusiuose restoranuose prašėsi dykai plauti indus.

„Žmonės galvoja, kad virėjas yra žmogus nebaigęs mokyklos ir jį tiesiog išmetė iš visur kitur. Aišku, yra ir tokių virėjų ir jų yra labai garsių pasaulyje, kuriuos tikrai išmetė iš mokyklos, bet dabartinė karta ir jaunieji virėjai mokosi brangiose, bet gerose kulinarijos mokyklose, moka po tris ar keturias kalbas. Jie visi būna daug nukeliavę ir valgę daugiau prabangių restoranų negu vidutinis restorano svečias“, – kalba Inga.

Virtuvėje keptuvėmis nesimėtoma

Dar šią vasarą Inga stažavosi Londone įsikūrusiame prancūziškos virtuvės restorane „The Green house“, o prieš tai darbavosi tris „Michelin“ žvaigždutes turinčioje maisto šventovėje Kopenhagos „Geranium“. Patekti į tituluotų restoranų virtuves nėra paprasta – norinčiųjų stažuotis didžiulės eilės, o įsileidžiamas vos vienas kitas.

Foto: Asmeninio albumo nuotr.

„Įsivaizdavau, kad jeigu tu nori nemokamai dirbti, tai kodėl čia tavęs nepriimti, bet kai padirbėjau tuose „Michelin“ restoranuose, aš supratau, kodėl jie reikalauja tos „Michelin“ patirties, nes tai yra kitas darbo krūvis ir greitis. Be to, reikia labai stiprių nervų“, – mąsto restorano savininkė.

Inga neslepia, kad virtuvėje yra gana smulkmeniška. Ji sako, kad gali pakeisti patiekalą valgiaraštyje vien todėl, kad jis jai nebepatinka. Personalą Inga taip pat renkasi atsakingai, todėl virtuvėje visada tvyro gera nuotaika ir karštos keptuvės į kolegas nelaidomos.

„Aš iš tikrųjų laikausi tos pozicijos, kad tų receptų, kuriuos aš parsivežu iš kitų restoranų, aš nenaudoju. Aš manau, kad tai yra tų šefų sugalvoti dalykai ir man tai būtų kažkaip negražu. Aš tiesiog naudojuosi tomis idėjomis, kurias įgavau tenai būdama“, – kalba mergina.

Ingos misija – lėkštėse kurti istoriją ir kuo ilgiau gomuryje išlaikyti skonio prisiminimą. Pavyzdžiui, miško ar jūros dugno: „Turbūt mano patiekalai gimsta iš tradicijos, kurias aš išgyvenu, nes tradicijų per savo gyvenimą turėjau gana nemažai, iš peizažų, iš gamtovaizdžio, iš to, kas yra Lietuvoje. Ir tai nebūtinai turi būti pieva, tai gali būti ir urbanistinis peizažas“, – pasakoja verslininkė.