Vaikinas prieš ketverius metus naudodamas senas ir važinėjimui nebetinkamas riedlentes pradėjo gaminti įvairiausius rankdarbius: žiedus, pakabukus, auskarus, telefonų įdėklus, o kartais susilaukdavo ir vis dar susilaukia individualių prašymų, pavyzdžiui, pagaminti automobilio pavarų perjungimo svirtį ar kompaktinio disko viršelį.
„Mokykloje, kai man buvo 15 metų, turėjau draugą, su kuriuo važinėdavau riedlente. Kartą pastebėjau draugo žiedą, kuris buvo padarytas iš riedlentės. Pamatęs pavyzdį pats pradėjau domėtis tokia technika, žaisti su medžiagomis, darytis pakabukus“, – dirbtuvėje tvyrant lengvam nosį kutenančiam dulkių ir drožlių kvapui apie savo užsiėmimą pasakoja Dominykas.
Mintis gaminti prekes ne tik sau, bet ir kitiems, anot jo, gimė natūraliai, nes jo rankdarbių panoro artimieji ir draugai, o vėliau ir draugų draugai: „Iš pradžių žiūrėjau ir ieškojau, ką čia būtų smagu pasidaryti sau pačiam, kas man praverstų, o vėliau bandžiau domėtis, ko norėtų kiti. Iš esmės, visus savo dirbinius klientams darau taip lyg daryčiau sau“.
Pasak jo, Amerikoje yra fabrikas, kuriame iš senų riedlenčių pjovimo atliekų yra gaminami juvelyrikos dirbiniai. Taigi mada riedlentes atgaivinti naujam gyvenimui atėjo iš už Atlanto.
„Iš pat pradžių viską galvojau, bandžiau ir dariau pats. Tuo metu maniau, kad veikiu kažką unikalaus, tačiau vėliau supratau, kad viskas jau yra sukurta – gali daryti tik geresnes arba dar geresnes daiktų ir idėjų kopijas. Dėl to pradėjau semtis žinių ir iš kitų pavyzdžių, daugiausiai internete“, – apie kūrybos procesą pasakoja vaikinas, pridurdamas, kad važinėjimas riedlentėmis yra vienas iš jo hobių, kuris formavo jo aprangos, muzikos, veiklos ir netgi mąstymo stilių.
Neturi ką pasiūlyti norintiems pigių prekių
Norintiems įsigyti kokybišką rankų darbo prekę pigiai, Dominykas neturi ką pasiūlyti. Pavyzdžiui, populiariausios sąsagos kainuoja apie 18 Eur, telefono įdėklo kainos varijuoja nuo 25 iki 30 Eur, o auskarai, priklausomai nuo susegimo metaliuko, apie 10-20 Eur.
Dominykas, kalbėdamas apie laiką, kurį praleidžia prie vieno produkto, sako, kad suskaičiuoti, kiek vertas vienas produktas neįmanoma: „Kyla kainos, kainuoja klijai ir lakas. Negaliu paskaičiuoti, kiek tiksliai klijų man reikėjo vienam produktui. Kartais būna ir taip, kad randu riedlentėje broką arba sulūžta grąžtas. Elektros, šildymo, vandens ir laiko sąnaudų aš taip pat negaliu suskaičiuoti.
Populiariausios prekės labai keičiasi. Prieš du mėnesius iš manęs pirko vien tik sąsagas, po to vien tik žiedus, o dabar populiariausios prekyboje apyrankės. Tiesą sakant – nespėju gaminti“, – šypsosi Dominykas.
„Skate4create“ dirbtuvės įkūrėjas pastebi, kad Lietuvoje rankų darbas nėra taip vertinamas kaip užsienyje. Pasak jo, lietuviai dažnai už rankdarbius nenori mokėti daugiau nei už kinišką produkciją.
Pardavimai užsienyje
Taigi, kas vis dėlto verčia pirkėjus laukti norimos prekės kone tris mėnesius? Vaikinas svarsto, kad žmones greičiausiai žavi ta idėja, jog kiekviena perdirbta lenta turi savo istoriją ir savo unikalią spalvą – padarius vieną produktą gali būti, kad tokio paties daugiau niekada nebebus, o ir „šiaip dabar labai populiarūs perdirbti produktai“.
„Apskritai, aš nuo praeitų metų iki šių metų rugsėjo mėnesio beveik 100 proc. savo produkcijos pardaviau užsienyje. Žinoma, buvo vienas kitas atsitiktinis užsakymas Lietuvoje. Be to, praeitais metais pradėjau dalyvauti mugėse“, – pardavimų kiekį Lietuvos ir užsienio šalyse lygina Dominykas.
Kūrėjas pastebi, kad lietuviams labiau patinka tamsesnės spalvos produktai, o amerikiečiams atvirkščiai, šviesesnių spalvų prekės: „Tai tikrai tiesa. Kažkada nunešiau savo prekes į butiką Vilniuje. Vėliau manęs paprašė, kad atneščiau daugiau tamsesnių dirbinių. Greičiausiai dėl to, – svarsto Dominykas, – kad mes esame tokia šalis – tamsi ir paniurusi“.
Atrodytų, užsienyje ir taip pilna originalių kūrėjų, galinčių pasiūlyti savo darbus, tačiau tokios internetinės parduotuvės, kaip amerikiečių etsy.com arba vokiečių dawanda.com, lietuviui esą leido „prasimušti“ į tarptautinę rinką ir gauti gerų rekomendacijų: „Atsiliepimai geri. Visuomet, jeigu kažką padarau blogai, stengiuosi pirkėjui atitaisyti ir nebandau ginčytis“, – patirtimi dalinasi vaikinas.
Mokykla – ne pati mėgstamiausia vieta
Viską – nuo žaliavų užsakymo iki prekės nufotografavimo, supakavimo ir nusiuntimo pirkėjui – Dominykas darosi pats. Tai atima daugybę laiko, todėl, sako jis, dar būdamas moksleiviu, kartais pamokas paaukodavo veiklai, kurią iš tikrųjų mėgdavo.
„Vis dėlto kažkaip mokyklą baigiau ir įstojau ten, kur norėjau mokytis, – šypsosi studentas, – mano studijos man turėtų labai padėti, nes mokausi ir grafikos, ir internetinių svetainių kūrimo pagrindų. Studijuoju grafinių komunikacijų dizainą – sunku, tačiau įdomu“.
Nuo 13 metų pradėjęs piešti iliustracijas žaidimų serveriams Dominykas talentais apdovanotos asmenybės titulo bando išsiginti, nes, kaip pats prisimena, talentais mokykloje nesididžiavo: „Buvo tikrai prastai... Iš matematikos turėjau keturis, nes paprasčiausiai nesuprasdavau. Stengiausi, bandžiau, dariau, bet, galiausiai, sustojau ir paklausiau savęs, kodėl aš save verčiu daryti tai, kas man nepatinka?
Beje, turėjau korepetitorę, bet net ir ji sakė, kad kai kuriems tikslieji mokslai tiesiog neišeina ir nieko čia nepadarysi“, – prisimena pašnekovas.
Kalbėdamas apie savo patirtį Dominykas teigia, kad mokykla nors ir lavina protą, tačiau individualias asmenybes susistemina ir visus priverčia laikytis tų pačių standartų.
Kol kas dirba vienas, tačiau ateityje tikisi pagalbos
Dominykas juokdamasis tikina, kad asmeninis gyvenimas yra visiems jo draugams gerai žinoma problema, nes studijos ir rankdarbiai atima daugybę laiko: „Dažnai iš merginos gaunu priekaištų... Greičiausiai net šiuo metu man rašo ir klausia, kada galėsim susitikti, – rankos mostu į kuprinę, kurioje guli telefonas, rodo vaikinas – stengiuosi spėti, na, o jei nespėju, tai dirbu naktimis. Šiandien turiu padaryti dar septynis užsakymus, kuriuos man reikės išsiųsti rytoj“.
Kol kas Dominykas dirba vienas, tačiau norėtų ateityje sulaukti pagalbos. Vis dėlto, anot jo, kokybišką pagalbą surasti Lietuvoje sunku, nes dažnai įsivaizduojama, kad pinigai turi ateiti greitai. Be to, pasak kūrėjo, retai sutinkama žmonių, kurie sutiktų padirbėti ilgiau ir įdėti daugiau pastangų: „Pavyzdžiui praeitą mėnesį uždirbau daug, o šį mėnesi mažai, todėl, panašu, kad kol kas viską turėsiu daryti vienas, nes darbo užmokestis dar nėra pastovus.
Galbūt kas nors gali pagalvoti, kad aš esu skeptiškas Lietuvos atžvilgiu, tačiau taip nėra – aš myliu Lietuvą ir neketinu iš čia bėgti. Tiesiog čia jaučiamas sovietinio režimo likutis. Kai vasarą buvau Tailande, tai ten spalvos kitokios ir žmonės kitaip atrodo, šypsosi, o Lietuvoje eini ir visus matai suniurusius“, – apie save ir savo požiūrį pasakoja vaikinas, pridurdamas, kad jaučiasi dėkingas aplinkiniams ir labiausiai tėčiui, kuris suteikė paramą ir galimybę Dominykui realizuoti savo idėjas: „Aš labai džiaugiuosi, kad man pasisekė ir aš turėjau progą susikurti tai, ką turiu dabar“.
