Šią vasarą Vilniuje jis atidarė užkandinę „Tarbushi bistro“, o dabar ruošia ir plėtros planus – antra vieta atsidarys jau netrukus.
Išvyko ieškoti saugesnio gyvenimo
A. Mohammedas gimtajame Irake gyveno iki universiteto baigimo. Po ekonomikos studijų sostinėje Bagdade vyras pasakoja nusprendęs persikelti į Turkiją.
„Man nepatiko gyvenimas Irake, nes šalis yra uždara. Mes esame gana turtinga šalis, bet uždara. Po universiteto baigimo turėjau galimybę iškeliauti kitur, todėl persikėliau į Turkiją. Moku turkiškai, ten turėjau ir verslą“, – prisimena A. Mohammedas.
Prisimindamas gyvenimą Irake pašnekovas sako, kad nuolat vargindavo nesibaigiantys karai ir suirutė. „Kai ten gyvenau, šalyje vyko karas. Tu negali ten kurti gyvenimo, tiesiog valgai ir miegi. Žinoma, gali įgyti išsilavinimą, bet tai viskas – gyventi ten sunku.
Tu neturi jaunystės. Karas veja karą, nėra taikos. Tai yra didžiausia problema, tai vyksta iki šiol. Irako žmonės nori taikos, jie nori gyventi taikiai“, – kalba A. Mohammedas.
Tiesa, išvykimą iš gimtinės pasirinko ne jis vienas – A. Mohammedas tikina, kad iš Irako ieškoti ramesnio gyvenimo jau išvyko milijonai žmonių. Daugiausiai – į Turkiją.
Ukrainoje neramino revoliucijos
A. Mohammedas sako, kad pastarojoje valstybėje jam patiko, o su partneriu atidarytas drabužių siuvimo fabrikas taip pat buvo sėkmingas. Tačiau ilgainiui jis nusprendė judėti toliau ir persikėlė į Ukrainą – esą taip bus geriau verslui, mat dalis produkcijos buvo eksportuojama į šią šalį.
Nors apie Ukrainą ir jos žmones irakietis atsiliepia geruoju, tačiau šalis turi ir minusų – politinis nestabilumas. Vien per savo gyvenimą Ukainoje A. Mohammedas matė tris didesnes ar mažesnes revoliucijas.
„Gyvenau Ukrainoje 7-8 metus, suprantu ukrainiečių ir rusų kalbą. Bet toje šalyje negali mąstyti apie ateitį: dirbi, dirbi, dirbi, bet tada ateina revoliucija ir viską turi pradėti nuo nulio. Bet ukrainiečiai taip pat yra draugiški, jie yra geri žmonės“, – sako A. Mohammedas.
Tačiau būtent šioje šalyje A. Mohammedas susipažino su lietuve žmona, viešėjusia ten verslo reikalais. Po vedybų jiems gimė ir atžala. Tačiau po septynerių metų Ukrainoje prasidėjo Maidano revoliucija, kuri paskatino irakietį ir lietuvę persikelti į Lietuvą – manė, kad taip bus saugiau. A. Mohammedas pasakoja išsiuntęs žmoną su vaiku į Lietuvą, o po savaitės prie jų prisijungęs ir pats.
Tiesa, jis ir toliau palaikė gerus santykius su Ukraina – verslą šalyje uždarė tik pernai, o iki tol į Ukrainą keliaudavo bent kartą per savaitę. Tačiau ilgainiui tapo per sunku gyventi dvejose valstybėse, todėl teko pasirinkti Lietuvą, sako A. Mohammedas.
Lietuvoje jaučiasi kaip žuvis vandeny
„Aš labai mėgstu lietuvius. Jie nežiūri į užsieniečius kaip į užsieniečius. Jie gali kalbėti su manimi rusiškai, angliškai, jie nežiūri neigiamai į tai, kad aš nemoku lietuviškai. Pradėdamas verslą aš neturėjau daug problemų, kad nežinojau lietuvių kalbos“, – angliškai dėsto pašnekovas. Lietuvių kalbos prisijaukinimas, anot jo, – kita gyvenimo užduotis.
Paklaustas, ar po milijoninių Stambulo ir Kijevo miestų, Vilnius neatrodo per mažas, pašnekovas purto galvą – sulaukus jo amžius ramybė yra dar geriau.
„Aš gyvenau dideliuose miestuose, didelėse šalyse. Lietuva man yra kaip sapnas – maža šalis, geri, išsilavinę, taikūs žmonės. Čia gyvenimas yra ramus, gali kurti gyvenimą ir mąstyti apie ateitį. Ačiū Dievui už tai.
Mano amžiuje mažesnis miestas yra gerai. Kai buvau jaunesnis, man patikdavo minios – visi skuba, lekia. Bet dabar man reikia ramybės. Kartais keliauju po kitas Europos šalis, bet pabuvęs dideliuose miestuose noriu kuo greičiau grįžti į Vilnių – čia jaučiuosi kaip namuose“, – sako A. Mohammedas.
Sako nesuprantąs, kodėl žmonės emigruoja
Pašnekovas sako, kad Lietuvoje galima gyventi lygiai taip pat, kaip ir bet kurioje Vakarų Europos šalyje.
„Manau, kad jie [emigrantai] daro labai didelę klaidą. Galbūt jie blogai skaičiuoja. Turiu draugų, pavyzdžiui, Prancūzijoje, kartais ten apsilankau. Matau, kaip jie gyvena, kiek pinigų gauna, išleidžia – galų gale jie gyvena taip, kaip čia. Žinoma, didelėse šalyse turi daugiau šansų gyventi geriau, dirbti, bet rezultatas yra vienas. Lietuvoje irgi gali gyventi gerai, gal net geriau.
Aš neteisiu tų žmonių, jie išbando naujus dalykus. Bet emigracija yra lengvesnis kelias. Emigravę žmonės nebando kažko keisti, o pasirenka lengvesnę išeitį – išvykti. Čia darosi sunkiau surasti darbuotojų, nes daug žmonių išvyksta. Jeigu nori kažko, turi dirbti dėl to, o ne bėgti nuo situacijos“, – samprotauja pašnekovas.
Jis skuba pridurti, kad emigracijos iš Lietuvos negalima lyginti su emigracija iš gimtojo Irako – iš ten žmonės esą bėga ieškodami saugesnio gyvenimo: „Jiems verslas ir darbas yra paskutinėje vietoje, jie ieško saugumo.“
Į gimtinę grįžta kasmet
A. Mohammedas tikina, kad prisitaikyti prie europietiškos kultūros nebuvo labai sunku. Tačiau jis sako pastebintis skirtumų, kurių didžiausias – santykiai su artimais žmonėmis.
„Irake, nepriklausomai nuo amžiaus, broliai yra broliai, tėvai yra tėvai. Jeigu kažkas mums nutinka, iškart bėgam pas savo šeimą. Mes labiau rūpinamės vieni kitais. Jeigu turi problemų, pagalbos ieškosi šeimoje.
Europoje žmonės yra labai užsiėmę, iš gyvenimo nori pasiimti kuo daugiau. Europiečių santykiai su artimaisiais nėra tokie stiprūs, kaip mūsų šalyse. Kai vaikai sulaukia 18-kos, jie pradeda savo gyvenimą ir praranda ryšį su tėvais. Žinoma, nekalbu apie visus, bet tai yra tendencija“, – vardija pašnekovas.
Gimtinėje likusius tėvus, brolius ir seseris jis sako aplankantis bent kartą per metus, bet norėtų, kad susitikimai įvyktų dažniau.
„Ten gyvena mano tėvai, mano broliai, seserys, yra labai didelė šeima. Jie net nenori palikti Irako – jau nebe tas amžius. Bet kai jie jaučia, kad Irake situacija blogėja, jie kuriam laikui persikelia į Turkiją. Jie irgi nori pajusti šiek tiek šviežio oro, bet jie prisitaikę prie situacijos.
Norėtųsi, kad galėtumėme dažniau ten apsilankyti. Šeima, aišku, pažįsta mano žmoną, vaiką, bet norim stipresnių santykių“, – sako A. Mohammedas.
Palyginti šaltas Lietuvos klimatas jam problemų taip pat nekelia, nors gimtajame Irake vasaros karštesnės, o žiemos – trumpesnės.
„Labai skiriasi klimatas. Irake vasarą būna ir 58 laipsniai karščio, čia – daugiausiai 20-25 laipsniai. Žiemos irgi šiltesnės – neturim sniego, oro temperatūra būna panaši į Lietuvos rudens orus, tik trumpesnė.
Bet man tai didelių problemų nekelia. Kai šalta, apsirengiu daugiau, kai karšta – mažiau drabužių. Prisitaikiau“, – šypsosi.
Kalba apie verslo problemas
Tačiau Lietuvoje yra ir problemų. Viena jų – gana komplikuotas verslo įkūrimo procesas: „Pradėti verslą Lietuvoje galėtų būti lengviau. Kai kurie procesai užtrunka ir mėnesį, pusantro. Ypatingai senamiestyje – tam, kad gautumėme leidimą pakabinti restorano iškabą, reikėjo laukti du mėnesius. Nuo komisijos, prie komisijos. Viskas turėtų būti lengviau.“
Dar viena problema, anot jo, – darbuotojai. A. Mohammedas pasakoja, kad nuo atidarymo jau teko pakeisti ne vieną dirbantįjį restorane, nes ne visi norėjo dirbti.
„Ne visi nori dirbti, kai kurie mano, kad tiesiog ateis, pasėdės ir pasiims pinigus. Aš nesu žmogus, kuris viską paliks savieigai. Visada stoviu restorane, tikrinu kiekvieną lėkštę, ar niekas nepamiršta. Kartais, pavyzdžiui, per pietus, kai kas gali būti pamiršta, nes darbuotojai irgi ne robotai – gali padaryti klaidų. Todėl jiems padedu, esu trečiasis žmogus, kuris tikrina maistą“, – sako A. Mohammedas.
Tačiau klientai, pasak irakiečio, į neįprastus lietuvio skoniui patiekalus žiūri palankiai – noriai skanauja tradicinį airaną, valgo ir falafelius, ir vištienos fajitą. Lėkštę falafelių su humusu, daržovėmis galima įsigyti už 3,9 Eur, vištienos fajita – 4,6 Eur.
Anot A. Mohammedo, bene populiariausio patiekalo „Chicken skinny“ lėkštę, kurioje galima rasti mėsos, skrudintų bulvyčių, humuso, daržovių, padažo, galima užsisakyti už 4,1 Eur. Taip pat populiarių sumuštinių kainos prasideda nuo 2,5 Eur.
„Lietuviai mėgsta išbandyti naujus patiekalus, naujas kultūras. Jeigu atsidaro naujas verslas, kuris pasiūlys kažką naujo, lietuvis išbandys. Bet didelė problema yra tai, kad daug verslų atleidžia vadeles ir po kiek laiko praranda klientus – pradeda gaminti nebe tokius kokybiškus patiekalus“, – kalba jis.
