Meilę surado darbe
A. Butautaitė pasakoja kilus iš Radviliškio, o baigus mokyklą išvažiavo studijuoti į Kauną. Gavus universiteto diplomą ji nusprendė emigruoti į Londoną – ten rado darbą viešbutyje. Apgyvendinimo įstaigoje ji susipažino ir su savo sužadėtiniu – prancūzu C. Pfeilstuckeriu, – kuris dirbo įmonės vadovybėje.
Po kiek laiko A. Butautaitės mylimasis gavo darbo pasiūlymą Škotijoje, Glazgo mieste, todėl porai teko palikti Londoną. Glazge sužadėtiniai gyveno dvejus metus, kurie, kaip pasakoja lietuvė, buvo ypač sunkūs – naujame mieste ji neprigijo.
„Dirbome Londono viešbučiuose, mano vyras gavo pakvietimą važiuoti į Glazgą. Ten aš neprigijau, nes visąlaik oras buvo pilkas. Bet buvo ir kitų priežasčių“, – pasakoja A. Butautaitė.
Jos sužadėtinis prideda, kad sužadėtinės ta minima priežastis – darbas viešbutyje pasidarė nebeįdomus. Todėl pora sugalvojo kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir kurti savo įmonę.
„Aš dirbau labai nuostabiame kolektyve, bet po kurio laiko prasideda tokia monotonija... – pradeda A. Butautaitė. – Viskas prasidėjo nuo to, kad prie mūsų namų buvo kavinukė. Mes į ją dažnai nueidavome. Ten ir sugalvojom atidaryti savo verslą.
Aš jau anksčiau galvojau, kad tada, kai išeisim į pensiją, kur nors giliame Škotijos kaime atidarysim savo kavinę. Bet išėjo taip, kad labai pavargom nuo darbų. Ir Chrisas sako: „pirmyn, galim atidaryti kavinukę Lietuvoje.“ Liuksemburge, iš kur jis kilęs, to padaryti neišeitų – reikia didelių pinigų. O Lietuvoje... Man tai reiškia grįžimą namo“, – mena lietuvė.
Patalpų paieška truko ilgai
Tuomet pora susikrovė lagaminus ir po penkių metų, praleistų Jungtinėje Karalystėje, išvažiavo į A. Butautaitės gimtinę – Lietuvą. Tik atvykę į šalį jie puolė ieškoti tinkamos vietos būsimai kavinei. Pirminė poros idėja buvo kurti nuosavą verslą Šiauliuose, tačiau šios idėjos teko atsisakyti – nerado tinkamų kavinei patalpų.
„Ieškojom patalpų Šiauliuose, bet per du mėnesius nieko tinkamo neradom. Mums buvo labai svarbi vieta, tai negalėjo būti prekybos centras, tai turėjo būti miesto centras“, – aiškina A. Butautaitė.
Tuomet paieškos persikėlė į kitus didžiuosius šalies miestus: Kauną, Klaipėdą, tačiau ten paieškos taip pat buvo bevaisės. Galų gale vietą verslui jie rado Panevėžyje.
„Atvažiavę į šitą miestą, jame vaikščiojom ir pamatėm skelbimą „nuomojamos patalpos“. Pačiame miesto centre. Nedvejoję susiskambinome su jų savininku, kuris iš pradžių nenorėjo įsileisti kavinės. Sakė, kad reikia keisti patalpų paskirtį, išsigando popierizmo. Bet mes viskuo apsiėmėm ir dabar, manau, jis džiaugiasi – kai užsuka, visada gauna skanios kavos“, – šypsosi A. Butautaitė.
Tada verslininkų pora apsigyveno Panevėžyje. A. Butautaitė sako dažnai sulaukianti klausimų, ar šiame mieste nenuobodu.
„Kai kas nors paklausia „kaip Panevėžys jūsų vyrui?“, aš turiu atsakyti, kad mums nebereikia gigantiškos erdvės. Miestas yra miestas: jame turi kur nueiti vakare, pavalgyti, pažiūrėti filmą, vaikui pažaisti – man to ir užtenka. O su didėjančiu miestu atsiranda naujos problemos. Mums Panevėžio visiškai gana“, – kalba ji.
Skundų institucijoms neturi
Prieš pradedant verslą porai reikėjo susitvarkyti galybę dokumentų. A. Butautaitė pripažįsta: tai vargino, bet gali pasidžiaugti atsakingu institucijų darbu.
„Nė vienoj institucijoj nebuvo taip, kad man prieš nosį uždarytų duris. Sakau, čia yra užsienietis, nori pradėti verslą savo vardu. Man darbuotoja sako: „aš nežinau, aš jums paskambinsiu.“ Ji man kitą dieną skambina, sako, ateikit, reikia užpildyti tokius ir tokius dokumentus.
Gal dėl to, kad mano vyras užsienietis, jie gėdinasi padaryti klaidą, nežinau. Kaip maisto tiekėjas, aš turėčiau burnoti ant Maisto ir veterinarijos tarnybos. Bet pas juos nuėjau dar neturėdama patalpų, sakau: „yra tokios ir tokios patalpos, ar galėčiau čia daryti kavinę?“
Kai išsinuomojau patalpas, jiems sakau, kad jose reikia daryti remontą, ką galiu daryti, ko negaliu? Jie man aiškiai išdėstė: „gali daryti tą, tą ir tą.“ Ten aš važiavau labai daug kartų dėl įvairiausių menkniekių – niekada neuždarė durų. Tas pats ir su Darbo birža. Reikia darbuotojų – iškart padeda“, – pasakoja A. Butautaitė.
Sako, kad Lietuvoje PVM per didelis
Tiesa, kalbėdama apie smulkaus verslo aplinką lietuvė pripažįsta – šalyje dar yra, ką tobulinti.
„Pavyzdžiui, pridėtinės vertės mokestis (PVM). Liuksemburge PVM kavinėms yra 3 proc. Aš labai mažai perku, todėl visą pridėtinę vertę sukuriu aš ir mano kolektyvas. Tai yra atlyginimai, nuoma, kuriems aš neturiu PVM sąskaitos faktūros.
Man sumokėti mokesčius nuo tų pinigėlių, kurie lieka man sumokėjus algas, nuomą, yra didelis smūgis. Viešbučiai turi PMV lengvatą, o restoranai ne. Kavinėje, restorane irgi bėgioja žmonės – jie tau atneša patiekalą, jie sutvarko vietą. Bet mes lengvatos vis tiek neturime“, – kalba A. Butautaitė.
Dar viena problema – Lietuvoje sunku gauti paskolą. Verslininkė sako, kad tai ypač aktualu į gimtinę grįžtantiems emigrantams: „Aš turėjau turto, kurį galėjau užstatyti – bankas paskolos vis tiek nedavė. Sudėtinga, ypač jeigu grįžti iš užsienio.“
„Užsienyje yra sudarytos geresnės sąlygos kavinei veikti, nes PVM yra mažesnis. Lietuvoje – atidaryti naują vietą. Čia mes atidarėme kavinę, o ten, už tuos pačius pinigus, vargu ar būtumėme galėję išsimokėti dviejų mėnesių nuomą“, – prideda lietuvės sužadėtinis C. Pfeilstuckeris.
Jau pirmas mėnesis buvo pelningas
Poros kavinė atsidarė pernai, gruodžio mėnesį. Kaip patys pasakoja, pirmas mėnuo neatnešė nuostolių, o atvirkščiai – buvo pelningas. „Galbūt mums labai pasisekė“, – svarsto A. Butautaitė.
Tiesa, pirmosiomis dienomis po atsidarymo baimės verslininkei netrūko: „Šeštadienis, gruodžio 10. Jau dirbam. Įeina pirmas klientas, kurio, tiesą sakant, nebeprisimenu. Bet atsimenu, kad visko bijojau: ką pasakyti, paspausti, paduoti. Viskas buvo labai baisu. Bet sprendimas atsidaryti Kalėdų laikotarpiu buvo labai geras – daug vaikų, mokykla netoli, žmonės vaikšto po miestą laimingi.“
Rasti darbuotojų taip pat porai pasirodė nesudėtinga užduotis. A. Butautaitė tikina, kad beveik visus dirbančius atsiuntė Darbo birža, o nusiskundimų jais esą neturi.
„Mes dabar ieškome žmonių, kurie betarpiškai bendrautų su klientais. Man žmogui išrinkti tinkamą kavą jau yra 15 proc. viso darbo. Visiems naujiems darbuotojams sakom, kad jie privalo kalbėtis su klientais. Apie visus lojalius klientus aš galiu daug papasakoti. Kartais būna, kad ateina žmogus, o aš ir klausiu: „kodėl čia esi, juk turėjai būti universitete“, – kalba A. Butautaitė.
Sunkiau, anot verslininkės, yra kurti gerą atmosferą darbe. „Tikiuosi, kad ir kiti darbdaviai tą supranta: man reikia, kad mano darbuotojai būtų laimingi darbe. Jeigu jos ateis nelaimingos – nedirbs gerai. Tai yra didelis uždavinys: padaryti keturis žmones laimingus, jiems mokėti normalią algą, kad niekur neišeitų. Didelė atsakomybė“, – sako pašnekovė.
Grįžusi iš emigracijos gimtinę rado kitokią
Emigracijoje kavinės savininkė praleido penkerius metus, o po jų grįžusi į Lietuvą pamatė visiškai kitą vaizdą.
„Man Lietuva po 5 metų emigracijoje buvo paslaptis. Grįžom sausio 13 dieną, o 14-15 jau skambinom – norim atsidaryti kavinukę, kokių dokumentų reikia? Kai atsidarėm, sužinojom apie dar vieną tarnybą, kuri mus tikrina. Skambinu. „Laba diena, mes kavinė, jau atsidarėm, ar reikia kokių nors dokumentų?“ Nieko nežinojau.
Aš nekalbu politiškai korektiškai, bet iš to, ką matau, visi žmonės Panevėžyje yra teigiami. Galbūt tai yra mūsų erdvė, bet pas mus neateina blogi žmonės. Netoli yra muzikos mokykla, savivaldybė – ateina žmonės, su kuriais man bendrauti kartais būna ir gėda, nes neturiu, kaip atsakyti į jų klausimus. Galbūt yra ir kitos vietos, kuriose gali atrodyti kitaip, bet man čia gerai“, – sako A. Butautaitė.
Tiesa, ji pripažįsta, kad vyresni žmonės savyje vis dar turi negatyvo. „Kartais, kai išgirstu negatyvo iš vyresnių žmonių, net nežinau, ką atsakyti. Nors ir esu jauna, mėgstu megzti. Sakau, einam, močiutės, atidarysim klubą, galėsim megzti. Pasidalinkim geromis istorijomis, o ne negatyvu.
Viskas labai pasikeitė. Aš anksčiau gyvenau kaime, galvojau, kaip man išvažiuoti, kaip įgalėti mokytis. O dabar aš net nesvarstau, kaip išleisti dukrą mokytis. Ir nesu aš kažkokia turtuolė, esu vidutinės klasės, galbūt net žemesnioji, dalis. Nežinau, kur žmonės mato tiek negatyvo, viskas tik gerėja“, – džiaugiasi verslininkė.
Su sužadėtine sutinka ir C. Pfeilstuckeris: „Aš atėjau iš šalies. Neturiu išankstinio įsivaizdavimo, kad čia, Lietuvoje, – viskas blogai. Aš manau, kad žmonės Lietuvoje yra įgalūs mokėti už tai, ko norim. Manau, kad lietuviai, kaip žmonės, gali sau leisti daug.“
