Nepriklausomybės priešaušryje, prasivėrus geležinei uždangai, į prie pat sienos esančią prekyvietę plūstelėjo lenkai, parduodantys vakarietiškus niekučius, kurie to meto Lietuvoje buvo ypatingai vertingi.
Iš kitos pusės, į čia traukė lietuvaičiai, parduodantys iš pusės Sovietų Sąjungos sutemptas prekes, kurios domino lenkus, juos gabenusius atgal į tėvynę.
Tarptautiniams mainams ypatingai tiko medicininis spiritas, spalvoti televizoriai ir metalo gaminiai.
Klestėjimas praeityje
Dabar šie šlovės laikai praeityje, tačiau Kalvarijos sendaikčių turgus – didelė neasfaltuota aikštė, apsupta kviečių laukų - ir toliau išlieka vienu didžiausių Suvalkijos regiono traukos centrų.
Žmonės į čia važiuoja pasižmonėti ir paieškoti ūkyje reikalingų daiktų – nuo daigų ir žuvų tvenkiniams įžuvinti iki nežinomais keliais iš Vakarų atkeliavusių naudotų įrankių bei rūbų.
Žavu tai, kad vaikštant po turgų kartais neapleidžia jausmas, jog čia dar galioja garsioji akcija, propaguota litus keičiant į eurus „perskaičiuota sąžiningai“.
Kai kurios kainos gerokai mažesnės nei didmiesčių prekybos centruose. Pardavėjai į čia traukia taip pat iš viso regiono. Kalvarijos turgus dirba sekmadieniais, daugelyje kitų miestų šeštadieniais. Todėl prekeiviams patogu savaitgaliais prekiauti abi dienas.
Tačiau pardavėjai vienu balsu tvirtina, kad prekyba menksta. Pirkėjų, kaip ir gyventojų provincijoje, mažėja, o suvalkiečiai skirtis su pinigais nebeskuba.
Humaniškos kainos
Dalies prekių kainos, kaip jau minėta, „humaniškesnės“ nei didmiesčiuose. Pirkėjai irgi ne tokie išrankūs, nors dažnai į čia važiuoja dešimtis kilometrų. Tik lenkų jau keletą dešimtmečių nebematyti.
Jiems nebėra prasmės važiuoti į Lietuvą ieškoti unikalių daiktų ar pigesnių prekių. Dabar lietuviai, pasižvalgę turguje, dažnai pratęsia ekskursiją kaimyninės šalies prekybos centruose.
Kalvarijos turguje gausu naudotų prekių iš Vokietijos. Su šia šalimi suvalkiečius tradiciškai sieja gana tvirti ryšiai, užsimezgę prieš keliolika metų, kai vienu pagrindinių regiono verslų buvo naudotų automobilių iš Vakarų gabenimas.
Todėl dabar čia galima rinktis iš naudotų vokiškų baldų, neypatingos meninės vertės paveikslų (kaina nuo 30 eurų), naudotų ir naujų dviračių. Indų mėgėjai ras puodelių po 20 centų už vienetą.
Čia galima rasti ir iš Vakarų atgabentų įvairių buities prekių, kurios pristatomos, kaip kokybiškesnės ir pigesnės nei parduodamos Lietuvoje.
Pavyzdžiui, milžiniškų skalbimo miltelių pakuočių.
Batai ir smuikelis
„Negi juos atidavinėsi už dyką, reikia bent kažkiek paprašyti“, - gražiu suvalkietišku akcentu porino puodelių, parduodamų po 20 centų už vienetą, savininkė.
Žvalgantis po turgų matyti ir daugiau įdomių kainų - lėkštės nuo vieno euro. Mados mylėtojų laukia vyriškai švarkai po 7 eurus. Tiesa, ganėtinai pabrėžto retro stiliaus ir prieš tai panešioti vieno ar kelių savininkų. Tačiau kelnes galima rasti ir už du eurus. Pilną kostiumo komplektą, reikalingą tikram džentelmenui ar dabitai, galima surinkti už keliolika eurų.
„Geri kokybiški nenauji batai kainuoja 40-50 eurų ir juos greitai išgraibsto“, - aiškina prie prekystalio įsikūrusi moteris.
Muzikos mylėtojams siūlomi įvairūs instrumentai, kainuojantys nuo keliolikos ir kelių dešimčių eurų.
„Trisdešimt penki eurai. Ne, užteks trisdešimt“, - vos tik pastebėjęs į prekę nukreiptą žvilgsnį, pats nusiderėjo smuiko, tvarkingai gulinčio dėkle tarp kelių kariškų šalmų, pardavėjas.
Prekės ūkiui
Šio turgaus specifika – prekės, kurių vargu ar rasi didmiesčiuose. Pavyzdžiui, geležiniai kuolai, skirti laukuose rišti gyvulius.
Kaune ar Vilniuje šie daiktai nelabai reikalingi. Suvalkijos pievose ganant karvutę labai vertingi. Kaip ir kalvio darbo noragas ar neaiškios paskirties geležies gabalas, kurį rankose meiliai varto pagyvenęs vyriškis.
Matyt, suvalkiečio ūkyje bet koks rakandas gali rasti tinkamą paskirtį.
Tačiau net čia galioja tie patys rinkodaros dėsniai, kaip bet kurioje pasaulio vietoje. Kai iš automobilio kavą pardavinėjančios moters paprašiau Americano kavos (silpnesnės nei įprasta, tačiau didesniame puodelyje) išgirdau gan netikėtą atsakymą. Su mano pageidavimais, kurie, matyt, gan keisti šiame krašte, niekas nesiruošė taikytis.
„Negaliu gadinti savo markės ir gaminti tokią „kavasiusę“. Padarysiu tikrą kavą, kaip priklauso, ir daugiau pas mane su tokiais prašymais neikite“, - griežtai išdėstė vietinė barista, ruošianti kavą kokybiška įranga ant neasfaltuotos aikštelės stovinčiame automobilyje.
Teko susitaikyti ir priimti vietos žaidimo taisykles.
Tačiau teisybės dėlei reikia pasakyti, kad bent viena prekė Kalvarijoje tris kartus brangesnė nei Vilniaus sendaikčių turguose. Suvalkijoje už senovinius „mygtukinius“ mobiliojo ryšio telefonus pardavėjas prašė po 15 eurų už vienetą. Vilniuje toks pat veikiantis technologinis antikvariatas sendaikčių turguje kainuoja 5 eurus.
Nežinia, ar kainų skirtumas dėl sentimentų, ar dėl praktinės naudos.
Šiuos telefonus mėgsta ne tik pensininkai, nenorintys gilintis į išmanių įrenginių veikimo subtilumus, bet ir kriminaliniai elementai.
„Atsekti“ tokio antikvaro savininkus kur kas sunkiau nei išmanių įrenginių. Be to, negaila jei įkalinimo vietų prižiūrėtojai juos atims iš tylėti neįstengiančių nuteistųjų.
