R. Piekurienė pasakoja, kad kaklaraiščiais susidomėjo dar būdama maža. „Mano vaikystėje aplinkui esantys daiktai atrodė bespalviai, blankūs. Tačiau mūsų šeima turėjo iš užjūrio atsiųstų beprotiškai gražių ryškiaspalvių šilkinių kaklaraiščių. Visa tai skyrėsi iš aplinkinio spalvų konteksto, tai buvo kaip ugnies pliūpsniai“, – sako ji.
Jau paūgėjus pašnekovė pradėjo eksperimentuoti: kaklaraiščius karpyti, lankstyti, siūti įvairius aksesuarus pirmiausia sau pačiai, o po to ir draugėms.
Sukurė unikalų kaklaraištį
Šių eksperimentų dėka R. Piekurienė sukūrė ir naują aksesuarą. „Visi manęs klausia „kaip tu taip sugalvojai?“ Tai atsitiko ne per vieną dieną. Maždaug prieš dvejus metus mąsčiau, ką galėčiau sukurti vyrams. Suraičiau šį mazgą ir, kad ir kaip juokingai skambėtų, pagalvojau: „va, iš jo gyvens mano anūkai.“ Supratau, kad tai – tikrai įdomu ir savo aplinkoje nieko panašaus nemačiau“, – mena ji.
Kūrėja sako iš pradžių netikėjusi idėjos unikalumu – esą mazgas yra toks paprastas, kad tikrai kažkas jį turėjo būti sugalvojęs anksčiau: „Pradėjau ieškoti internete – nieko neradau. Tada pasitelkiau paieškoms draugus – jie irgi nieko nerado. Tuomet kreipiausi į specialistę, vyrų mados istorikę, ir jai nusiunčiau medžiagą. Pažiūrėjusi ji tarė: „tai yra unikalu.“
Supratusi, kad sukūrė unikalų dalyką, pašnekovė oficialiai įregistravo savo dizainą tiek Lietuvoje, tiek ir Europoje ir pavadino šį aksesuarą „Žiogu“. Šiuo metu verslą moteris vysto padedama vyro – šis padeda kurti naujus produktus bei yra pirmasis vertintojas.
Lietuviuose jaučia sovietmečio palikimą
R. Piekurienė pabrėžia ne tik produkto unikalumą – jis, pašnekovės žodžiais, dar ir patogus. „Jais mėgsta puoštis renginių vedėjai, jaunikiai ir visi tie, kurie ilgai turi būti dėmesio centre, bet kartu nori jaustis patogiai. Vyrams puoštis gal ir patiktų, bet jeigu jiems bus nepatogu – iškart mes į šoną. O čia ir patogu, ir pagal protokolą“, – juokiasi.
Ji pasakoja, kad jos sukurta kaklaraiščio atmaina taip pat domisi ir užsieniečiai. Šie, kaip pati tikina, ateityje bus ir pagrindiniais šio produkto pirkėjais, mat lietuviai, anot jos, vis dar prisibijo įmantresnių stiliaus detalių: R. Piekurienė sako parodose dažnai išgirstanti žodžius “labai gražu, bet čia reikia drąsos.“
Paklausta ką turi omenyje, sakydama „trūksta drąsos“, moteris mąsto: „Geras klausimas. Matyt, baimė išsiskirti, baimė atrodyti keistai užsidėjus neaiškų, visiškai nematytą objektą. Baimė, kad klaus „kas čia pas tave po smakru?“ Dauguma vyresnės kartos vyrų nori atrodyti tvarkingai, neišsiskirti iš minios. Lietuviškas drovumas. Visi mano, kad, kai jau kaimynas nusipirks, tai ir aš įsigysiu.“
Pašnekovė kalba, kad šios lietuviams būdingos savybės gali būti atėjusios iš sovietmečio.
„Daug metų galvojau, kodėl mes esame tokie. Ir galų gale supratau – okupacijos pėdsakai. Nekelk galvos, neišsišok, nerodyk savitumo. Jeigu „iškirpti“ iš istorijos sovietmečio periodą, tikriausiai taip, lietuviai pirktų, puoštųsi, juoktųsi ir nesuktų galvos, kas ką pasakys.
Paradoksalu, kai žmogus, padaręs sėkmingą verslą, nuveikęs didelius drąsos ir ryžto reikalaujančius darbus sako, kad reikia drąsos nusipirkti kažką nematyto. Panašu, kad šaknys glūdi kažkur giliau“, – mąsto kūrėja.
Perka ir moterys
Tiesa, jos gaminamus produktus perka ne tik vyrai. „Dažnai vyrai ateidavo su savo žmonomis, kad jos padėtų išsirinkti aksesuarą. Moterys pradėdavo segti juos nuo vyrų kaklų ir matuotis pačios. Aš sakau, palaukit, bet juk čia vyrams. Moterys juokiasi, kad jau seniai dėvime tuos pačius džinsus, purškiamės tais pačiais kvepalais. Taip atsirado ir moteriškų Žiogų kolekcija, kuriuos jos pačios praminė „Žiogaitėmis“, – atsiradimo istoriją mena R. Piekurienė.
Verslininkė kalba, kad atsiranda vis daugiau moterų, kurios mėgsta papuošalus, atkeliavusius, jos žodžiais, tarsi iš vyro spintos. „Yra moterų kategorija, kurios mėgsta puoštis tarsi mažesnę romantiškumo dozę turinčiais aksesuarais. Tai – kaip provokacija. Aš pati, atsimenu, vienuoliktoje klasėje į mokyklos renginius ateidavau su fantastišku raudonai raštuotu tėčio kaklaraiščiu ir jausdavausi, kad aš atrodau pakankamai įžūliai, provokuojančiai“, – sako menininkė.
Pelningiau už darbą mokykloje
R. Piekurienė iki šiol dirba etnokultūros mokytoja, tačiau sako, kad darosi labai sunku derinti verslą, kūrybą ir mokyklą.
„Suprantu, kad mokykloje patyriau labai daug nuostabių patirčių, atradimų. Tačiau šiuo metu man įdomiau yra čia – tarp audinių, iškarpų, eskizų. Sėdėti ant dviejų kėdžių labai sunku. Juk versle ir kūryboje viskas teka kaip upė: turi įjungti naujas pajėgas, ieškoti partnerių, kurti naujus modelius“, – kalba moteris.
Uždarbis iš verslo, tikina, taip pat yra didesnis nei mokytojo alga. Tačiau ji skuba minėti, kad mokytojo profesija yra antra jos meilė. „Po šeimos ir „Žiogų“, – juokiasi.
Tiesa, atsisakyti darbo su stabiliu atlygiu verslininkė sako nebijanti.
Jos teigimu, vienas „Žiogas“ kainuoja, priklausomai nuo modelio, 30 arba 32 Eur. Moteris sako, kad ne kurie, išgirdę kainą, sutrinka. „Tačiau jiems atsakau, kad ir kaip juokingai tai nuskambėtų, aš viena visoje Žemėje siuvu šį aksesuarą.
Aišku, kai kas iš verslo kolegų sako, kad tuoj šį dalyką kas nors pradės kopijuoti, įsius ne mėlyną, o juodą siūlę ir tai jau pasidarys jų kūryba. Liūdna, bet tai vyksta su visais prekės ženklais. Aišku, mėginsiu kovoti – juk tai yra mano intelektualinė nuosavybė“, – sako R. Piekurienė.
Įkurti verslą, kaip pasakoja R. Piekurienė, sunku nebuvo. Tačiau ji sako, kad jis išmokė vertinti kai kurias profesijas, kurių anksčiau nevertino.
„Mano jaunystėje pardavėjo profesija tikrai neatrodė svarbi ar prestižinė. Dabar pradedu suvokti, kad pardavimas – ypatingas gebėjimas, labai reikšminga profesija. Pati ieškau gero pardavėjo – vadybininko. Kol kas tik pati galiu pristatyti produktą tinkamai, bet būtų smagu rasti žmogų, kuris galėtų tai padaryti už mane. Būtų idealu pamiršti visus pardavimus ir susikoncentruoti tik į kūrybą“, – kalba moteris.
